Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Prisijungti su Facebook
Prisijungti su Google
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
1993–2002: nuo Gariūnų turgaus iki Frankfurto knygų mugės
Rimantas Kmita
Gariūnmečio godos ir eseistikos elegancija
 
Po Sąjūdžio euforijos ir didelių lūkesčių literatūra ir visa kultūra pamažu pratinasi prie naujų ir kur kas proziškesnių (iš)gyvenimo sąlygų. Literatūra tarsi atsiduria turgaus aikštėje, kur prekiaujama naudotais vakarietiškais automobiliais, pagal garsių firmų ženklus padirbtais drabužiais ir piratinėmis garso kasetėmis. Literatūros kritikas ir dėstytojas Albertas Zalatorius 1993 metais savo diplomantams kalbėjo:
 
Šiandieninio humanitaro padėtį aš nusakyčiau tokia metafora: tai frakuotas smuikininkas, Gariūnų turguje grojantis Vivaldi sonatas. Jis atrodo keistas ir svetimas. Keistas, kadangi nepanašus į daugumą, svetimas, nes nepritampa prie tos daugumos. Albertas Zalatorius, Literatūra ir laisvė, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 81.
 
Daugelį kultūros žmonių ištiko šokas, kad ekonominė cenzūra ne mažiau nuožmi negu ideologinė. Diskusijos apie literatūros krizę buvo viena svarbesnių temų XX a. paskutinio dešimtmečio pirmojoje pusėje. 1997 m. į Benedikto Januševičiaus klausimą apie krizę prof. Viktorija Daujotytė atsako:
 
Aš manau, kad buvo mūsų literatūroje ir kultūroje krizės apraiškų. Ir būtent lūžio metais. Kai griuvo mūsų dirbtinai sukurto pasaulio pastovumas, griuvo ir svarbiausia – materialinė bazė. Tada pasunkėjo leidyba. Staigiai sumažėjo literatūroje, o ypač kritikoje dirbančių žmonių. Aišku, sumažėjo ir knygų. Dabar manyčiau, kad persilaužimas jau įvykęs, kad iš principo jau nebėra tos situacijos, kurią galima būtų vadinti krize. „Krizė, ištikusi literatūros krizę“. Su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte-Pakeriene kalbasi Benediktas Januševičius, Literatūra ir menas, 1997 01 18, p. 3.
 
Nemaža dalis rašytojų skaudžiai išgyveno savo padėties visuomenėje pasikeitimą, kiti ieškojo sprendimų, jaukinosi populiarius prozos žanrus arba pratinosi prie rašytojo profesijos, kuri niekuo nesiskiria nuo kitų profesijų.
Jūratė Sprindytė rašė:
 
Formuojasi rašytojo – naujo tipo profesionalo – įvaizdis. Anksčiau rašytojas profesionalas – valstybės remiamas, solidus prestižinių komisijų, prezidiumų, redkolegijų narys, dabar – tiesiog daug rašantis visapusiškos patirties žmogus: vertėjas, kritikas, humoristas, žurnalistas, kuriantis prozą, poeziją, eseistiką, suaugusiems ir paaugusiems. Jūratė Sprindytė, „Tarp amžinybės ir tuštybės“, Literatūra ir menas, 1997 01 04. 
 
O poetas Vladas Šimkus pridūrė, kad ne iš gero gyvenimo tas rašytojo universalumas. Vladas Šimkus, „Literatūros pokyčių laikai“, Metai, 1997, Nr. 2, p. 152.
 
Įsteigtos naujos leidyklos („Alma littera“ – 1990, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla – 1990, „Baltos lankos“ – 1992, „Tyto alba“ – 1993), gausėjantys periodiniai leidiniai sudarė sąlygas atsirasti rašytojui profesionalui, gyvenančiam iš rašymo. Iš tokių vienai leidyklai lojalių ir iš rašymo bandančių pragyventi autorių galima paminėti Ričardą Gavelį, Jurgą Ivanauskaitę, Juozą Erlicką, bendradarbiavusius su leidykla „Tyto alba“, Sigitas Parulskis savo kaip leidyklos rašytojo karjerą pradėjo „Baltose lankose“, vėliau perėjo į „Alma littera“.
 
Tačiau vien tik iš grožinės literatūros kūrimo gyvenančius rašytojus buvo galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. 2000 m. atliktos sociologinės apklausos duomenimis, „72 procentai rašytojų nurodė, kad pajamos iš kūrybos neviršija 25 %, ir vieninteliai iš visų Lietuvos menininkų nė vienas procentas neteigė, kad gali visiškai pragyventi iš literatūrinio darbo. Tik 8 procentai sakė, kad galėtų gyventi iš kūrybinio darbo 'prisidurdami' iš kitos veiklos, likusieji teigė, kad kūryba yra tik priedas prie pagrindinio atlygio už kitą darbą.“ Loreta Jakonytė, Rašytojo socialumas: lietuvių rašytojų savivoka XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005, p. 92.
 
Kultūrinės žiniasklaidos tiražai traukėsi, o kartu mažėjo ir jos įtaka visuomenei. Literatūros refleksija tapo aktuali beveik tik tai pačiai kultūrinei žiniasklaidai, o tai reiškė, kad rašytojai ima kalbėtis beveik uždarame rate. Pradedama kalbėti apie besiformuojantį „rašymo į tuštumą sindromą“, kai ta tuštuma – literatūros kritikai ir „literatūrinio luomo“ saujelė. Mindaugas Kvietkauskas įsitikinęs, „kad 'tuštumos' jausmą sąžiningam savo paties atžvilgiu (ne tuščiagarbiui) poetui sukelia ne teigiamų recenzijų ar premijų trūkumas, o ryšio su auditorija nejutimas“. Mindaugas Kvietkauskas, Elena Baliutytė [ir kt.], „1998-ųjų poezija: kokia ji buvo?: svarstymai“, Metai, 1999, Nr. 4, p. 77.
 
Sąjūdžio meto tautos šauklys ir budintojas dabar virto eiliniu pagal statusą, o pagal gaunamas pajamas – ant išgyvenimo ribos balansuojančiu piliečiu. Lyg to būtų negana, netrūko ir deklaratyvių atsiribojimų nuo (kultūrinio) elito (ryškiausias pavyzdys – Jurga Ivanauskaitė „Esu žmogus – ir tiek“. Jurgos Ivanauskaitės ir Ritos Kubilienės pokalbis, Literatūra ir menas, 1993 07 17.). Kai kuriems rašytojams tai kėlė nerimą, kai kuriems – džiaugsmą ir palengvėjimą, kuris buvo reiškiamas su savęs guodimo gaidelėmis:
 
Tapti rašytoju Lietuvoje dar visai neseniai reiškė beveik tą patį, ką ir šio amžiaus pradžioje tapti kunigu. [...] Knygos, anksčiau buvę miesčioniško skonio atributu, dabar jau sulygintos su dešros ar sūrio kainom, o į lentynas mieliau kraunamos videokasetės su „bojevikais“, pornofilmais bei kitais gražumynais. Literatūra tiesiog prarado buvusį nesveiką visuotinį reikšmingumą ir tuo būtų galima tik džiaugtis. Minia pagaliau nusikratė rašytojo mito, automatiškai ir rašytojas liko laisvas: vienas prieš vieną su savimi, su savo sąžine, su savo norais bei talentu. Sigitas Parulskis, „Nauja žodžio mitologija lietuvių literatūroje; arba pastebėjimų apie kūrėjo ir kūrinio būklę dabartinėje Lietuvoje kratinys“, Metmenys, 1993, Nr. 65, p. 167.
 
„Nebėra sakralinės aukštumos, ant kurios stovėtų poetas, iškėlęs į dangų rankas, – jis kalba įbridęs į kasdienybės tirštumą“, Vytautas Kubilius, „Daiktavardėjanti poezija“, Metai, 2000, Nr. 3, p. 79–90. – apibendrino pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį Vytautas Kubilius.
 
Vaizdingai poeto, sykiu ir rašytojo, vietą visuomenėje nusakytų Alvydo Šlepiko eilėraštis „Prakeiksmas“:
 
Prakeiksmas
 
(Poeto Žmonos monologas)
Trauk velniai tavo lyrizmą, asile
Trauk velniai visus jambus chorėjus
Visas gramatikas
Plikabambiai tavo vaikai basi
Jų akys raudonos ir alkanos
ką uždirbai iš poezijos
alkoholizmą ir triperį?
Trauk velniai tavo ašaras, asile
ir visą suknistą giminę
visus rondelius rondo
visas užkandines
ir hamburgus, visas literas
vis kreivas vis žvairas esi
girtas ir dvokiantis
ko stovi kaip leninas
kirmėle, save graužianti?
Trauk tave velniai ir rupūžės visos
ar nors dviratį
sūnui pagaliau nupirkai
svoločiau?
(Numodama ranka ir nusisukdama.)
Užmušt tave maža.
 
Pirmasis Nepriklausomybės dešimtmetis vis dėlto pažymėtas kultūrinės depresijos, nepasitenkinimo, artėjančios kultūrinės apokalipsės ir saviniekos ženklais, geriausiu atveju – bandymu guostis, kad viskas yra taip, kaip ir turi būti.
 
Tiražai lygiai tokie, kokių reikia, auditorijos literatūros vakaruose lygiai tiek, kiek reikia, visuomenės dialogo su literatūra niekados nebuvo, nėra ir nereikia, kad būtų. Visuomenė – ne kolchozas, o rašytojas – ne pirmininkas. Užtenka pasiklausyti, kokius posmus „visuomenė“ skiria savo artimiesiems sveikinimų koncertuose, kad suprastum, jog jai, visuomenei, pakaktų vieno beraščio grafomano, – norai būtų su kaupu užganėdinti. Sigitas Parulskis, Atsakymai į anketą „Literatūra ir visuomenė“, Metai, 1995, Nr. 4.
 
Į tokią situaciją reagavo Mindaugas Kvietkauskas tekstu „Nenoriu neobaroko“:
 
Vis ieškau mūsų literatūrinėje kūryboje ir spaudoje pagaliau savo jėgoms patikėjusios, drąsios renesansinės mąstysenos. Nenoriu neobaroko. Mindaugas Kvietkauskas, „Nenoriu neobaroko“, Metai, 2001, Nr. 2, p. 114.
 
Pozityvi atsvara knygų ir kultūroje dirbančių žmonių mažėjimui buvo verstinė literatūra. George'o Soroso (Georgo Sorošo) finansuojamas Atviros Lietuvos fondas ėmėsi remti fundamentalių kultūros istorijos, šiuolaikinės filosofijos, taip pat ir kai kurių lietuvių autorių knygų leidybą. Šio fondo veikla padėjo pamatus intelektualiniam Lietuvos kultūros atsinaujinimui. Įvairiausių amžių ir krypčių filosofijos klasikų, antropologų, politologų ir istorikų darbai per gana trumpą laiką tapo svarbia universitetų programų dalimi. Herakleitas, Platonas ir Aristotelis, Mircea Eliade (Mirča Eliadė), Johanas Huizinga, Simone de Beauvoir (Simon de Bovuar) ir José Ortega y Gassetas (Chosė Ortega y Gasetas), Leszekas Kołakowskis (Lešekas Kolakovskis), Hansas Georgas Gadameris, Jeanas François Lyotard'as (Žanas Fransua Liotaras), Michelis Foucault (Mišelis Fuko)... 
 
 
Savaitraščio Literatūra ir menas kolektyvas, 1996
Dž. Barysaitės nuotr.
Rašytoja Jurga Ivanauskaitė pikete už Tibeto nepriklausomybę, 1994
V. Ščiavinsko nuotr.
J. Ivanauskaite, Ragana ir lietus, Vilnius: Vaga, 1993
Dailininkė J. Ivanauskaitė
Frankfurto knygų mugė
 
Iš gariūnmečio turgaus pakraščio į didžiausios pasaulio knygų mugės dėmesio centrą lietuvių literatūra pateko maždaug po dešimtmečio. 2002 metais Lietuva pagrindinės viešnios teisėmis dalyvavo tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje. Ši mugė buvo gera proga ir suvesti savotišką lietuvių literatūros balansą, ir pasitikrinti savo jėgas Europos kontekste, tarsi pažvelgti į save iš šalies, ir pasitikrinti, kuriomis kryptimis reikia dirbti ateityje. Grįžo pasitikėjimas savo literatūra, jos potencialu, sustiprėjo priklausomybės Europai, o ne posovietinei erdvei pojūtis. Būtent tai ir pabrėžė tuometinė kultūros ministrė Roma Dovydėnienė, kalbėdama per Lietuvos ekspozicijos mugėje atidarymą:
 
Man atrodo, svarbiausia yra pabrėžti, kad Lietuva visuomet buvo ir jautėsi didesnio tęstinio pasakojimo veikėja. Pasakojimo, kuris trumpai vadinamas Europa. „Vietoj redaktoriaus žodžio“, Knygų aidai, 2002, Nr. 3, p. 1.
 
Jau prieš mugę lietuvių literatūrą ištiko vertimų bumas. Į įvairias kalbas buvo verčiami ir šiuolaikiniai, ir jau literatūros istorijai priklausantys kūriniai. (Ukrainiečiai išsivertė net visų užmirštą Vinco Mykolaičio-Putino romaną Sukilėliai.) Didžiumą darbų sėkmingai organizavo VšĮ „Lietuviškos knygos“, besirūpinanti lietuvių literatūros sklaida pasaulyje. Lietuva mugėje pasirodė sėkmingai. Vokiečių spaudoje dominavo teigiami atsiliepimai. Pasak renginiuose dalyvavusio istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus, „viešnia pasirodė kuo puikiausiai, suintriguodama profesionaliąją publiką savo plastiniu rūbu, aštriomis politinėmis diskusijomis, puikia organizacine drausme ir gebėjimu susigaudyti, ką ir su kuo kalba“. Egidijus Aleksandravičius, „Frankfurto knygų mugė ir politinis folkloras: pakeltkojis“, Literatūra ir menas, 2002 10 18, p. 2. Atskiri autoriai taip pat sulaukė sėkmės. Pavyzdžiui, Ivanauskaitė kasdien po penkias valandas duodavo interviu, o jos romano Ragana ir lietus visas aštuonių tūkstančių tiražas parduotas dar prieš mugę.
 
Frankfurto knygų mugė buvo savotiškas XX a. paskutiniu dešimtmečiu dominavusių autorių apogėjus. Kita vertus, mugės metai yra sąlygiška riba, žyminti laiką, kai nemažos dalies kūrybingiausių, savo brandą pasiekusių rašytojų lietuvių literatūra ir neteko. Judita Vaičiūnaitė mirė 2001 m., Nijolė Miliauskaitė – 2002 m. kovą, Ričardas Gavelis – rugpjūtį, Jurgis Kunčinas – gruodį, Gintaras Beresnevičius – 2006 m., Jurga Ivanauskaitė – 2007 m., Sigitas Geda – 2008 m., Juozas Aputis – 2010 m. Po šių rašytojų, kūrusių naują Nepriklausomos Lietuvos literatūrą, rodžiusių naujus laikysenos pavyzdžius pakitusioje visuomenėje, netekties vėl pasigirdo kalbų apie literatūros krizę ir ištuštėjusį kultūros lauką. Sutapimas, bet maždaug tuo metu ateina rašytojų karta, kuri literatūriškai subrendo Nepriklausomybės metais ir nebebuvo patyrusi rašytojo gyvenimo skirtingose politinėse santvarkose. Natūralu, kad ir jų požiūris į rašytojų vaidmenį visuomenėje, ir pati literatūra jau kitokia.
 
 
Autentiškumo formos ir eseistikos elegancija
 
„Pirmasis dešimtmetis buvo vadinamųjų baltų dėmių likvidavimas ir naujovių atsiradimas“, „Svarstymai. Du lietuvių literatūros nepriklausomybės dešimtmečiai“. J. Sprindytės, L. Jonušio, V. Kukulo, M. Kvietkausko, V. Rubavičiaus ir R. Tamošaičio pokalbis, Metai, 2010, Nr. 3. – taip Sprindytė kalba apie literatūros tendencijas po 1990 metų. Tų baltų dėmių likvidavimas – kaip ir Sąjūdžio metais – tolesnis atminties tekstų leidimas. Vis rodėsi partizanų, tremtinių literatūra, nors ir mažėjančiais tiražais. Vis daugiau dėmesio teko išeivijos rašytojams. Būtent egzodo rašytojai ir užėmė to meto didžiąją literatūros recepcijos dalį, o sovietmečio literatūra atrodė morališkai ir estetiškai bankrutavusi. Į literatūrinę apyvartą grįžo vardai, kurie negalėjo būti minimi sovietmečiu: Tomas Venclova, Icchokas Meras; leisti išeivijos kritikų ir kultūros tyrinėtojų veikalai (Rimvydo Šilbajorio, Vytauto Kavolio, Marijos Gimbutienės, Algirdo Juliaus Greimo).
 
Išskirtiniais literatūros įvykiais tapo Jono Meko (2000) ir Alfonso Nykos-Niliūno (du tomai 1998 ir 1999 m. išleisti Čikagoje, perleista ir papildyta 2002, 2003, 2009 m. Vilniuje) dienoraščių pasirodymas. Tikrų dienoraščių, autentikos ilgesys suprantamas: juk sovietmečiu ne tik publikuoti dienoraščius, bet ir juos rašyti į stalčių buvo didelė rizika. Todėl populiarieji Justino Marcinkevičiaus Dienoraščiai be datų yra labiau publicistiniai pasisakymai gyvenimiškomis ir kūrybinėmis temomis. Tikrų dienoraščių rašyti vengta – sunku rasti ką nors pavojingiau, negu būti atviram sovietmečiu. Žymiausi iš pasirodžiusių to meto dienoraščių – Vytauto Kubiliaus (2006, 2007) ir Marcelijaus Martinaičio (Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001, 2006) – liudija atsargumą: Kubilius dienoraščius rašė ant mažų ranka plėšytų lapelių, A4 formato ketvirčių (tarsi pastabas būsimiems straipsniams, atsitiktinius užrašus), rašysena greičiausiai specialiai sunkiai įskaitoma (beje, labai smulkiai dėl tos pačios priežasties dienoraščius rašė ir dailininkas Vincas Kisarauskas). Ironiška, kad, nenorėdamas atkreipti pašalinės akies, Martinaitis savo užrašus rašė į raudoną gero popieriaus sąsiuvinį, skirtą komjaunimo penkiasdešimtmečiui, tarsi kiekvienu įrašu bandydamas užbadyti, nugalėti sistemą.
 
Autentiškumo ilgesys gali paaiškinti Jurgio Kunčino ir Leonardo Gutausko autobiografinių, menininko patirtimi paremtų romanų Tūla (1993) ir Vilko dantų karoliai (trys dalys: 1990, 1994, 1997) sėkmę, didžiulį dėmesį Janinos Degutytės atsakymams į Daujotytės klausimus (Atsakymai: nebaigta autobiografija, 1996), vėliau ir Lauros Sintijos Černiauskaitės, Danutės Kalinauskaitės, Renatos Šerelytės, Valdo Papievio prozos populiarumą.
 
Plačiau skaitykite: Sugrįžtanti literatūra, Leonardo Gutausko „Vilko dantų karoliai“, Jurgis Kunčinas, Tomas Venclova, Icchokas Meras, Marcelijus Martinaitis, Vincas Kisarauskas, Lauros Sintijos Černiauskaitės istorijos apie jausmus, Danutės Kalinauskaitės poetinė proza, Renata Šerelytė, Valdas Papievis.
Tačiau, baigiantis paskutiniam XX a. dešimtmečiui, Sprindytė jau galėjo tvirtinti, kad autentiško rašymo modelis, bent prozoje, seniai nebemadingas. „Gilu, autentiška, konstruktyvu“, jos nuomone, užleido vietą kitam trejetui – „žaisminga, fiktyvu, eklektiška“, o prie šio kritikė pridūrė ir ketvirtą apibūdinimą – „paviršutiniška“. Jūratė Sprindytė, „Literatūrai stabilizuojantis?“, Literatūra ir menas, 1999 02 20, p. 4.
 
Postmodernistinė proza pasirodė gana anksti, tačiau vis dėlto buvo periferijoje. Eugenijus Ališanka studijoje Dioniso sugrįžimas: chtoniškumas, postmodernizmas, tyla (2001) mini postmodernius lietuvių rašytojus, kuriuos galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais, – Herkus Kunčius, Valdas Gedgaudas, Marius Ivaškevičius, Ramūnas Kasparavičius. Kitų kritikų dažniausiai minimi autoriai – Ivanauskaitė ir Gavelis... Šiandien prie jų nesunkiai pridėtume ir Paulinos Pukytės, Undinės Radzevičiūtės, Jaroslavo Melniko pavardes, Castor&Pollux literatūros kritikos projektą. Tačiau trūko ne tiek postmodernistinės prozos, kiek adekvačios jos recepcijos. Ji, ypač vyresnės kartos rašytojų, dažnai tebuvo tapatinama su pornografija, obsceniškumu, bet kokiu „vertybių griovimu“.
 
Plačiau skaitykite: Tragikomiškas Paulinos Pukytės menas „iš gyvenimo“, Undinė Radzevičiūtė – elegantiškai ironiška autsaiderė, Konstruktyvi Jarsolavo Melniko alogika, Castor&Pollux.
Vis dėlto šiuos posūkius, pasibaigus cenzūrai, buvo galima numatyti. Kiek netikėtesnis pirmojo dešimtmečio fenomenas – elegantiškos eseistikos pasirodymas politinės ir gariūnmečio pramoginės literatūros fone. Visuomenišką, tautą šaukiantį rašytoją keičia individualistas, dendis, dykinėtojas arba netikėtomis įžvalgomis užburiantis intelektualas. Galimybė būti subjektyviam pasirodė tokia patraukli, kad esė ėmė rašyti įvairiausių specializacijų autoriai – poetas ir dramaturgas Rolandas Rastauskas, poetai, literatūros kritikai Vaidotas Daunys, Valdemaras Kukulas, Vytautas Rubavičius, Sigitas Geda, Donaldas Kajokas, Sigitas Parulskis, religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, publicistė Gintarė Adomaitytė, kultūrologas Almantas Samalavičius. Šiuo žanru debiutavusi ir toliau rašanti Giedra Radvilavičiūtė esė suklestėjimą aiškina šio žanro adekvatumu šiuolaikinio žmogaus sąmonei:
 
Taip – su juslėmis ir su kompleksais, su nuovargiu, be pirštu prikišamo idealo, be atvirai eksploatuojamų emocijų, be gimtosios kalbos grožį išryškinančių poetizmų ir tūkstančiams jaunų žmonių nebesuvokiamų tarmybių, be tiesmukai žadinamo graudulio „teisingai“ suprantamai laimei ir gyvenimo prasmei, degraduojančiam kaimui, savo pasakotojui, su gatvės kalba ir citatomis iš kitų kūrinių, aktualijomis, su ironija ir su distancija. Giedra Radvilavičiūtė, „Apie esė... skaitiniai“, Šiaurės Atėnai, 2006 03 25.
 
„Mišraus“, neapibrėžto, tačiau savo asmeniškumu patrauklaus žanro užkratas perėjo ir į kitus žanrus – recenzijas, noveles, eilėraščius, o eseistikos bastiono – Šiaurės Atėnų – autoriai išleido ir kolektyvinį „romaną“ Siužetą siūlau nušauti (2002).
 
A. Nyka-Niliūnas, Dienoračio fragmentai, 1938–2009
J. Mekas, Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai, Vilnius: Baltos lankos, 2000
M. Martinaitis, Tylintys tekstai. Užrašai iš raudonojo sąsiuvinio (1971–2000), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006
S. Geda, S. Parulskis, G. Beresnevičius, A. Andriuškevičius, G. Radvilavičiūtė, Siužetą siūlau nušauti, Vilnius: Baltos lankos, 2002
Gintaras Grajauskas skaito eiles Poezijos pavasario baigiamajame vakare Vilniaus universiteto M. Sarbievijaus kieme, 1994
L. Dmuchovskajos nuotr.
Kornelijus Platelis, Kęstutis Nastopka, Poetinis Druskininkų ruduo, 2001
Kas yra, o kas nėra poezija?
 
Poezijos centrą sudarė įsitvirtinę ar anksčiau debiutavę autoriai – Sigitas Geda, Vytautas P. Bložė, Jonas Strielkūnas, Judita Vaičiūnaitė, Donaldas Kajokas, Nijolė Miliauskaitė ir kt.
 
Galima sakyti, kad visa lietuvių poezijos tradicija buvo peržaidžiama Aido Marčėno kūryboje.
 
Pirmieji iš lietuvių poetų man darė poveikį Sigitas Geda ir Tomas Venclova, jaunųjų plejada – Donaldas Kajokas ir Antanas A. Jonynas, vėliau atradau Gintarą Patacką (man patiko jo raumeningas kalbėjimas ir jėga). [...] Almis Grybauskas visados buvo įdomus, bet ne visai mano poetas, nors ir parašęs patį gražiausią dvidešimtojo amžiaus pabaigos eilėraštį, o Edmondas Kelmickas akiraty atsirado vėliau. [...] Gal dar Kornelijaus Platelio „hegzametro griuvėsiai“. „Likau XX amžiaus žmogus“. Autobiografinė ekskursija. Liudvikas Jakimavičius kalbina Aidą Marčėną, Literatūra ir menas, 2010 03 05.
 
Klasikines formas ir šnekamosios kalbos intonacijas, žaismę ir egzistencinio absurdo pajautas derino ir Daiva Čepauskaitė, taip pat Marčėno paveikti poetai – Rimvydas Stankevičius ir Gintaras Bleizgys.
 
Plačiau skaitykite: Daiva Čepauskaitė, Sigitas Geda, Vytautas P. Bložė, Jonas Strielkūnas, Judita Vaičiūnaitė, Donaldas Kajokas, Nijolė Miliauskaitė, Aidas Marčėnas, Jaunųjų maištas: Gintaras Patackas, Antanas A. Jonynas, Almis Grybauskas, Poetocentriška poezija: Rimvydas Stankevičius, Gintaras Bleizgys.
1994 m. – ryški avangardinės tradicijos riba. Pasirodė almanachas Svetimi (Liutauras Leščinskas, Donatas Valančiauskas, Dainius Dirgėla, Valdas Gedgaudas, Alvydas Šlepikas, Evaldas Ignatavičius), perleista Algimanto Mackaus poezijos rinktinė Ir mirtis nebus nugalėta, išleidžiama Antano Kalanavičiaus pomirtinė rinktinė Ne akmenys guli, kurią šveicarų profesorius Janas Peteris Locheris pavadino išskirtine visos Europos avangardo kontekste, o Geda išleido vieną įsimintiniausių savo rinkinių – Babilono atstatymą. Tais pačiais metais pasirodė ir vienas geriausių lietuvių poezijos rinkinių – Sigito Parulskio Mirusiųjų, kuriame autorius dramatiškai ardė ir laidojo agrarinį lietuvių pasaulėvaizdį, skaudžiai atvėrė tradicinių gyvenimo formų, ritualų tuštumą ir išsisėmimą. Neoavangardinės poezijos tradiciją iki šiol kūrybiškai tęsia Gytis Norvilas ir Benediktas Januševičius.
 
Plačiau skaitykite: Neoavangardizmas šiandieninėje lietuvių poezijoje: Benediktas Januševičius, Gytis Norvilas.
Tuo pat metu poetinė kalba ieško alternatyvų išpuoselėtai metaforiškai ezopo kalbai ir adekvačios raiškos pasikeitusiam poeto statusui visuomenėje. Niekas nebelaukė poezijos tarsi mišių akto, kaip buvo anksčiau per populiarius literatūros vakarus, niekas iš poezijos nebelaukė istorinės ar politinės tiesos užuominų.
 
Poetas tampa žemiškas, demonstratyviai paprastas, toks „kaip visi“. Eugenijus Ališanka, „Pasakojimo sugrįžimas“, Literatūra ir menas, 2000 06 02.
 
Literatūros kritikai (Vytautas Kubilius, Vytautas Kubilius, „Daiktavardėjanti poezija“, Metai, 2000, Nr. 3, p. 79–90. Brigita Speičytė Brigita Speičytė, „Nepoetinis eilėraščio menas. Posovietinės lietuvių poezijos linkmės“, Metai, 2009, Nr. 1, p. 86–98.) ėmė kalbėti apie daiktišką poeziją, kurios viena iš dominuojančių stilistinių priemonių yra metonimija. Metaforiška ezopo kalba užleido vietą pasakojimui, kasdienybei, atpažįstamumui, istorijai. Eilėraštis nevengė daiktų katalogų (Gintaro Grajausko eilėraščių rinkinys Katalogas, 1997), statiško poetinio vaizdo, fotografiškumo, realistiškumo. Kai kurie metonimiško kalbėjimo būdai (epinė, prozinė kalba, eilėraščio siužetiškumas, buities, kasdienybės, intymumo estetika) pradėjo formuotis gerokai anksčiau, tik tuo metu tapo dominuojanti tendencija. Pasak Regimanto Tamošaičio, šiuolaikinėje jaunųjų poezijoje „visos teisės atiduodamos daiktui, detalei, smulkmenai. Ne tiek metaforiška, į mitologinį mąstymą 'traukianti', kiek metonimiška, proziška, aprašinėjanti kalba. Santykis su pasauliu, su savim ir su savo eilėraščiu – abejingai ironiškas.“ Regimantas Tamošaitis, „Poetinis Druskininkų ruduo 2002“, Metai, 2002, Nr. 11, p. 150–152.
 
Gal radikaliausiai potekstės, „gelmės“ poezijoje atsisakyti bandė Ričardas Šileika – rašė ne tik kasdienybės metraščius imituojančius eilėraščius, išleido „nusiklausymus“, citatas, rinko ir eksponavo geležėles. Pats šnekamosios kalbos vartojimas, tarmiškų frazių „nusiklausymas“ yra savotiškas ready-made estetikos pritaikymas poezijoje. Pašto ženklus, etiketes, kitus objektus eilėraščio forma interpretavo Benediktas Januševičius.
 
Tačiau bene didžiausio rezonanso sulaukė tradicinę poetiškumo sampratą kvestionuojanti autorė Neringa Abrutytė. 1995 m. išleidusi pirmąjį eilėraščių rinkinį Rojaus ruduo, ji beveik iš mokyklos suolo pateko į literatūros vadovėlius. Žaisminga, ironiška, intertekstuali (o ne referentiška) postmodernistinė poezija iki šiol lieka vertintojų dėmesio nuošalėje arba kelia principines diskusijas dėl pačios poezijos esmės. Žaidybiško postmodernizmo ir autentiškumo, dokumentiškumo kryptys išliko ir šiek tiek jaunesnės individualistų kartos kūryboje.
 
Visa tai rodė, kad poezijoje kito žanrų ribos ir kanonai, – tai tęsiasi iki šiol. Vis iš naujo keliamas klausimas, kas yra, „o kas nėra poezija“ (tai – 2011 m. „Poetinio Druskininkų rudens“ tema).

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Naudota literatūra Rekomenduojama literatūra

Jurga Ivanauskaitė
„Esu žmogus ir tiek”
Literatūra ir menas, 1993 07 17
Loreta Jakonytė
Rašytojo socialumas: lietuvių rašytojų savivoka XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005
Mindaugas Kvietkauskas, Elena Baliutytė [ir kt.]
„1998-ųjų poezija: kokia ji buvo?: svarstymai.“
Metai, 1999, Nr. 4, p. 77
Mindaugas Kvietkauskas
„Nenoriu neobaroko“
Metai, 2001, Nr. 2, p. 114
Vytautas Kubilius
„Daiktavardėjanti poezija“
Metai , 2000, Nr. 3, p. 79-90
Sigitas Parulskis
„Nauja žodžio mitologija lietuvių literatūroje; arba pastebėjimų apie kūrėjo ir kūrinio būklę dabartinėje Lietuvoje kratinys“
Metmenys, 1993, Nr. 65, p. 167
Jūratė Sprindytė
„Tarp amžinybės ir tuštybės“
Literatūra ir menas, 1997 01 04
Vladas Šimkus
„Literatūros pokyčių laikai“
Metai, 1997, Nr. 2
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Įveskite komentarą
  • [[current_comment.author_name]]
    [[current_comment.comment]]
[NEXT]
[PREV]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.