8–9 dešimtmečių tekstilėje nusistovėjo modernumo ir tradicijos santykis, įsitvirtino skiriamieji lietuvių tekstilės, t. y. vadinamosios nacionalinės mokyklos, bruožai. Kokie jie? Lietuviškoje tekstilėje įsivyravo plokščia erdvės traktuotė, ritmiškai sukomponuoti stilizuoti gamtos (kartais figūriniai) motyvai, kuriais dailininkai įkūnydavo tam tikrą idėją, reikšdavo nuotaiką, jausmus ir išgyvenimus. Pabrėžtu ritminiu pradu, subtiliu artimų tonų koloritu tekstilininkai suteikdavo audiniui lyriškumo ir poetiškumo. Jie buvo įsitikinę, kad neįmantri raiška prisideda prie lietuviškos kaimo tekstilės tradicijų tęstinumo. Būdingais tokios kūrybos pavyzdžiais galima laikyti Juozo Balčikonio plastiškai išraiškingą ciklą Metų laikai I–IV (1975–1980) ir Bronės Valantinaitės-Jokūbonienės pabrėžtos ritmikos gobelenus Keliai (1977), Ąžuolai II (1982), Jaunuolynas (1983). Ramutės Jasudytės gobeleną Ruduo (1978) agentūrai TASS Maskvoje dėl vaizdo poetiškumo ir paveikios jausmo metaforos taip pat galima laikyti būdingu lietuviškos tekstilės pavyzdžiu. Prasminis kūrinio matmuo visada buvo svarbus lietuvių tekstilininkams.
„Masiškumo“ veiksnys, t. y. pakankamas skaičius tarpusavyje individualumu konkuruojančių tekstilininkų, buvo svarbus stimulas naujų kūrybos kelių paieškoms. Pamatus savai mokyklai tuo laikotarpiu klojo kelios tekstilininkų kartos: vyriausieji (Balčikonis, Vladas Daujotas, Valantinaitė-Jokūbonienė), į vidurinę kartą išaugę vakarykščiai tekstilės reformuotojai (Jasudytė, Levitan-Babenskienė, Marija Švažienė) ir kiek jaunesnieji (Zita Alinskaitė-Mickonienė, Zinaida Kalpokovaitė-Vogėlienė, Danutė Kvietkevičiūtė, Medardas Šimelis, Jūratė Urbienė) bei patys jauniausieji (Giedrimienė, Feliksas Jakubauskas) tekstilininkai.
Lietuvių tekstilės menas brendo kitomis aplinkybėmis nei Vakarų Europos. Pasaulio tekstilė tolo nuo architektūros puošybos tradicijos, įsiliedama į avangardo sūkurį, pasitelkdama tekstilę environmento, Environmentas Environmentas [angl. environment – aplinka] – šiuolaikinio meno rūšis – aplinkos menas. Formuojamas iš butaforinių daiktų ir erdvinių elementų, kartais įrengiamas kaip interjeras; provokuoja regą, lytėjimą, garsą, uoslę, kelia prasmines asociacijas. Susiformavo 6–9 dešimtmečiais. Pradininkas – Allanas Kaprow. siurrealizmo, poparto, optinio meno raiškai. Tuo tarpu sovietinės Lietuvos tekstilininkai, tik 7 dešimtmečiu atradę gobeleną, stengėsi pažinti jo galimybes, pritaikyti savo kūrybos poreikiams.
Šiuo laikotarpiu tekstilė įsitvirtino visuomeniniuose interjeruose. Galimybė kurti architektūrinei erdvei ne vienam lietuvių tekstilininkui tapo kūrybinių jėgų išbandymu, stimulu žvelgti plačiau, galbūt net keisti stilistiką. Štai Kalpokovaitė-Vogėlienė lemtingu posūkiu vadina bendradarbiavimą su architektu Algimantu Alekna (1944–2007) audžiant erdvinį gobeleną Vilnius (1980) vyriausybės Svečių namams Vilniuje. Tekstilininkės tvirtinimu, architektas skatino puoselėti individualią, nuosaikesnę raišką, atsikratyti beveidės stilizacijos, trafaretiško mąstymo. Bendradarbiaudama su architektu Gediminu Baravyku (1940–1995), tekstilininkė sukūrė gobelenų ciklą Rytas, Diena, Vakaras ir Naktis (1981–1984) Vilniaus santuokų rūmams, iki šiol laikomą vienu sėkmingiausių architektūros ir tekstilės sąveikos atvejų Lietuvoje. Šiuolaikinę architektūrą menininkė papildė tekstilės formomis, suteikusiomis architektūrinei erdvei dvasingumo, ritualo rimties.
9 dešimtmetis – lietuviškos smulkiosios tekstilės radimosi laikotarpis. 1983 m. Vilniuje surengta pirmoji tekstilės miniatiūrų paroda. Iš pradžių dailininkai audė miniatiūrines didelio formato gobelenų kopijas. Vėliau buvo perprasta tekstilės miniatiūros specifika ir šioje srityje įsivyravo eksperimentinė dvasia. Tekstilininkai pradėjo kurti miniatiūrinę trimatę plastiką, išbandė netekstilines medžiagas (medį, metalą, stiklą, popierių), prisiminė primirštą aplikaciją, pynimą, nėrimą ir kitas technikas.
Plačiau skaitykite: Juozas Balčikonis.
|
Komentarai
Rašyti komentarą