Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Idėjų ir plastikos kaita: tekstilė
Lijana Natalevičienė
Susiformavo Lietuvos tekstilės mokykla
 
8–9 dešimtmečių tekstilėje nusistovėjo modernumo ir tradicijos santykis, įsitvirtino skiriamieji lietuvių tekstilės, t. y. vadinamosios nacionalinės mokyklos, bruožai. Kokie jie? Lietuviškoje tekstilėje įsivyravo plokščia erdvės traktuotė, ritmiškai sukomponuoti stilizuoti gamtos (kartais figūriniai) motyvai, kuriais dailininkai įkūnydavo tam tikrą idėją, reikšdavo nuotaiką, jausmus ir išgyvenimus. Pabrėžtu ritminiu pradu, subtiliu artimų tonų koloritu tekstilininkai suteikdavo audiniui lyriškumo ir poetiškumo. Jie buvo įsitikinę, kad neįmantri raiška prisideda prie lietuviškos kaimo tekstilės tradicijų tęstinumo. Būdingais tokios kūrybos pavyzdžiais galima laikyti Juozo Balčikonio plastiškai išraiškingą ciklą Metų laikai I–IV (1975–1980) ir Bronės Valantinaitės-Jokūbonienės pabrėžtos ritmikos gobelenus Keliai (1977), Ąžuolai II (1982), Jaunuolynas (1983). Ramutės Jasudytės gobeleną Ruduo (1978) agentūrai TASS Maskvoje dėl vaizdo poetiškumo ir paveikios jausmo metaforos taip pat galima laikyti būdingu lietuviškos tekstilės pavyzdžiu. Prasminis kūrinio matmuo visada buvo svarbus lietuvių tekstilininkams.
 
„Masiškumo“ veiksnys, t. y. pakankamas skaičius tarpusavyje individualumu konkuruojančių tekstilininkų, buvo svarbus stimulas naujų kūrybos kelių paieškoms. Pamatus savai mokyklai tuo laikotarpiu klojo kelios tekstilininkų kartos: vyriausieji (Balčikonis, Vladas Daujotas, Valantinaitė-Jokūbonienė), į vidurinę kartą išaugę vakarykščiai tekstilės reformuotojai (Jasudytė, Levitan-Babenskienė, Marija Švažienė) ir kiek jaunesnieji (Zita Alinskaitė-Mickonienė, Zinaida Kalpokovaitė-Vogėlienė, Danutė Kvietkevičiūtė, Medardas Šimelis, Jūratė Urbienė) bei patys jauniausieji (Giedrimienė, Feliksas Jakubauskas) tekstilininkai.
 
Lietuvių tekstilės menas brendo kitomis aplinkybėmis nei Vakarų Europos. Pasaulio tekstilė tolo nuo architektūros puošybos tradicijos, įsiliedama į avangardo sūkurį, pasitelkdama tekstilę environmento, Environmentas Environmentas [angl. environment – aplinka] – šiuolaikinio meno rūšis – aplinkos menas. Formuojamas iš butaforinių daiktų ir erdvinių elementų, kartais įrengiamas kaip interjeras; provokuoja regą, lytėjimą, garsą, uoslę, kelia prasmines asociacijas. Susiformavo 6–9 dešimtmečiais. Pradininkas – Allanas Kaprow. siurrealizmo, poparto, optinio meno raiškai. Tuo tarpu sovietinės Lietuvos tekstilininkai, tik 7 dešimtmečiu atradę gobeleną, stengėsi pažinti jo galimybes, pritaikyti savo kūrybos poreikiams.
 
Šiuo laikotarpiu tekstilė įsitvirtino visuomeniniuose interjeruose. Galimybė kurti architektūrinei erdvei ne vienam lietuvių tekstilininkui tapo kūrybinių jėgų išbandymu, stimulu žvelgti plačiau, galbūt net keisti stilistiką. Štai Kalpokovaitė-Vogėlienė lemtingu posūkiu vadina bendradarbiavimą su architektu Algimantu Alekna (1944–2007) audžiant erdvinį gobeleną Vilnius (1980) vyriausybės Svečių namams Vilniuje. Tekstilininkės tvirtinimu, architektas skatino puoselėti individualią, nuosaikesnę raišką, atsikratyti beveidės stilizacijos, trafaretiško mąstymo. Bendradarbiaudama su architektu Gediminu Baravyku (1940–1995), tekstilininkė sukūrė gobelenų ciklą Rytas, Diena, Vakaras ir Naktis (1981–1984) Vilniaus santuokų rūmams, iki šiol laikomą vienu sėkmingiausių architektūros ir tekstilės sąveikos atvejų Lietuvoje. Šiuolaikinę architektūrą menininkė papildė tekstilės formomis, suteikusiomis architektūrinei erdvei dvasingumo, ritualo rimties.
 
9 dešimtmetis – lietuviškos smulkiosios tekstilės radimosi laikotarpis. 1983 m. Vilniuje surengta pirmoji tekstilės miniatiūrų paroda. Iš pradžių dailininkai audė miniatiūrines didelio formato gobelenų kopijas. Vėliau buvo perprasta tekstilės miniatiūros specifika ir šioje srityje įsivyravo eksperimentinė dvasia. Tekstilininkai pradėjo kurti miniatiūrinę trimatę plastiką, išbandė netekstilines medžiagas (medį, metalą, stiklą, popierių), prisiminė primirštą aplikaciją, pynimą, nėrimą ir kitas technikas.
 
 
Plačiau skaitykite: Juozas Balčikonis.
 
Į erdvę
 
Jei reikėtų trumpai apibūdinti antrosios XX a. pusės Vakarų Europos tekstilės paieškų tendencijas, pirštųsi erdviškumo revoliucijos metafora. Tekstilininkai tarsi norėjo atsigriebti už prarastą laiką, sugaištą reprodukuojant tapybą, todėl stengėsi parodyti plastines tekstilės galimybes, medžiagos gebėjimą kurti asociacijas, prabilti paveikia užuominų kalba. Daugiausiai dėmesio tekstilės lūžio metu pasaulio tekstilininkai skyrė trimačiams ir aplinkos meno (environmento) objektams, kurie labiausiai provokavo, neigė tekstilės paveiksliškumo sampratą.
 
Kardinalios permainos Vakaruose darė poveikį ir sovietiniams tekstilininkams. Bene drąsiausi buvo latviai; konservatyvumu pasižymėjo Rusijos ir Ukrainos menininkai, prisirišę prie sovietinės siužetinės tapybos. Lietuviai atstovavo tradiciškesnei tekstilės pakraipai, tačiau kai kuriuos vakariečių atradimus, kurie atitiko modernistinės tekstilės sampratą, stengėsi pritaikyti kūrybinėje praktikoje.
 
Lietuviai pradėjo nuo paprastų dalykų – pirmiausia daugiau dėmesio skyrė erdviškumo perteikimui gobeleno plokštumoje. Regina Sipavičiūtė kompozicijoje Pro langą (1977) ir Zinaida Dargienė kūrinyje Laiko sąskambiai (1982) išbandė tolin nusidriekiančias panoramas, kurias pabrėžė linijinės perspektyvos elementais, barokui būdinga kulisų kompozicija. Tapybiniais eksperimentais garsėjusi Švažienė ėmėsi konstrukcinių uždavinių: drąsiai skaidė gobeleno plokštumą į atskiras dalis (Žiema, 1976; Erdvėje, 1977), vesdama žiūrovo ar žiūrovės žvilgnį gilyn. Tekstilininkai vis dažniau suteikdavo kompozicijai netaisyklingą siluetą, reljefinį paviršių. Ausdama kompoziciją Paukštis (1973) Kauno valstybiniam dramos teatrui Vida Gruzdaitė (1940–1993) pasiekė medžiagiškumo iškalbą, prilygstančią Vakarų tekstilininkų bandymams estetizuoti pačią medžiagą.
 
Erdviškumo iššūkis ypač intrigavo jaunąją kartą. Lietuvos dailės instituto Tekstilės katedroje diegtas statiškos, santūrios tekstilės modelis ir tikinimas, kad tik plokščias vaizdas atitinka tekstilės specifiką, jauniems dailininkams kėlė priešingą norą išbandyti erdviškumo, dinamikos, ryškių spalvų poveikį. 8 dešimtmečio viduryje kūrybinį kelią pradėjusi Salvinija Giedrimienė (g. 1948) prisimena:
 
Po Vilniaus dailės instituto baigimo pradėjusi savarankiškai dirbti, pirmiausia norėjau išsivaduoti iš tuomet tekstilėje vyravusio dekoratyvaus statiškumo ir tariamai liaudiško spalvų pilkumo. Dar studijų metais dalyvaudama tuometinio Etnografijos muziejaus organizuojamose kompleksinėse etnografinėse ekspedicijose po Lietuvos kaimus, rinkdama ir piešdama senųjų lietuviškų audinių pavyzdžius, savo nuostabai atradau lietuviškų audinių sudėtingas spalvų dermes. Pamačiau kontrastingai, drąsiai ir stipriai skambančias spalvas, primenančias miško gėlių, čiobrelių ar močiutės darželio jurginų, rūtų ir kitų gėlių nuostabų žydėjimą su meile išaustuose audinių raštuose. Išvydau laukų ir pievų margumą lovatiesėse ir rankšluosčiuose, primenančiuose geriausius optinio meno pavyzdžius. Norėjau išsivaduoti iš spalvų vienodo pilkumo, pasiekti, kad spalvos vietomis sušvistų kaip neono ar nežemiškos šviesos blyksniai. Panorau išreikšti judėjimą, veržlumą kompozicinėmis priemonėmis ir spalvų kontrastais, sumaniau suardyti formato taisyklingumą, mėginau erdvėje įkomponuoti judančias tekstilės formas, lyg kokias marionetes, vėliau susižavėjau klasikinio gobeleno meninėmis vertybėmis, panorau suderinti seniai jau atrastas formas ir naujausių laikų struktūras, jų kontrastus ir per skirtingų formų, gamtos detalių ir techninių elementų susidūrimą pasiekti maksimalią išraišką. Norėjau atrasti įtaigų derinį tarp natūralaus pluošto natūralių spalvų ir kontrastingų, ryškių sintetinio pluošto derinių. Salvinijos Giedrimienės atsakymai į Ramutės Rachlevičiūtės anketą knygai apie moteris dailininkes [rankraštis], 2014.
 
Pirmiausia Giedrimienė konstravo anuometinėje Lietuvoje retas erdvines kompozicijas (Judėjimas, 1978; Sportininkai, 1979). Bandydama sukurti iliuzinės erdvės įspūdį plokštumoje, ji pasitelkė sąlygiškai ir realistiškai traktuojamų motyvų kontrastą. Ne vieną tarptautinę parodą apkeliavusiame gobelene Pralekiantis ekspresas (1980) plokštumos ir erdvės priešprieša kompozicijai suteikia judėjimo ir gyvybingumo. Gobelene Kintantys motyvai (1982) tolstančios erdvės motyvai įsirėžia į dekoratyvius, žėrinčio neono spinduliais skaidytus rėmus. Kontrasto principą dailininkė pakartojo lietuvių tekstilės klasika tapusiuose gobelenuose Neramios šviesos (1984), Juostuotas audinys (1986) ir Languotas audinys (1987). Juose pro žemaičių audinių spalvomis margintus plotus besiskverbią peizažo motyvai ar riterių siluetai kuria prasmines užuominas apie amžinybės ir laikinumo sandūrą.
 
Reljefines ir trimates kompozicijas kūrę lietuvių tekstilininkai ėjo koja kojon su vakarietiškomis tendencijomis. Plastišku reljefu, lygaus paviršiaus ir sodrios vilnos faktūros deriniu pasižymėjo Minos Levitan-Babenskienės kompozicijos. Dėl vaizdo tektonikos jos kilimus pamėgo architektai (ypač maskviečiai), dekoruodami interjerus. Išraiškingos Levitan-Babenskienės tekstilės struktūros suteikė estetinės vienovės Lietuvos ir Maskvos visuomeninių pastatų vidaus erdvėms (Veržimasis, 1975, Tarptautiniame onkologijos centras Maskvoje; Erdvinė kompozicija, 1980, Maskvos olimpinis spaudos centras).
 
Genorata Razmienė sukūrė autorinę techniką, derinančią audimą, rišimą ir lietuvių liaudies tekstilėje populiarius pinikus (arba makramė), Pinikai, makramėMazginės technikos nėriniai. Rišami rankomis kelių rūšių mazgais iš apmestų arba audinio gale paliktų siūlų. Iš pinikų gaminami tekstilės dirbiniai, puošiami drabužių pakraščiai. Populiarūs daugelio šalių, taip pat ir Lietuvos, liaudies mene. kurie pirmapradžiu archajiškumu traukė ir Vakarų Europos avangardistus. Šitaip Razmienė sukūrė įspūdingų reljefinių ir trimačių kompozicijų iš lino (Lietuva, 1975; Šventė, 1976; Alma mater, 1979). Skirtingai nuo vakariečių, pinikus taikiusių siurrealistinės estetikos kompozicijoms, Razmienės darbai estetiški ir poetiški, neišsiskiriantys iš bendros lietuvių tekstilės panoramos. Savitus reljefinius rištinius kilimus, imituojančius skulptūrinį reljefą, audė Sofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė (Pegasas, 1974; Poezija, 1980). Išraiškingų monochrominių reljefinių kompozicijų, pasitelkusi siuvinėjimo techniką, sukūrė Irena Vabalienė (Branda, 1979; Ramybė, 1982).
 
Lietuvių reljefinės ir tūrinės kompozicijos, labiausiai priartėjusios prie Vakarų Europos tekstilės, neatrodė radikalios, nes rėmėsi poetiniu mąstymu ir pakluso tai pačiai tendencijai – estetizuoti meno kūrinį.
 
 
Individualybės blyksniai
 
8 ir ypač 9 dešimtmečio lietuvių tekstilė – daug sudėtingesnė nei ligtolinė. Jos raida krypo ne tik erdviškumo, bet ir prasmės aktualizavimo linkme – tekstilininkai stengėsi išplėsti turinio ribas, prabilti apie egzistencijos problemas, kurias iki tol gvildeno vaizduojamosios dailės kūrėjai. Tokiuose kūriniuose labiau atsiskleidė autoriaus subjektyvumas, lyrines ir poetines nuotaikas keitė dramatiškesnės jausenos. Tekstilininkus įkvėpdavo ir stiprėjantis teatrališkumas visame sovietiniame mene, domėjimasis karnavalo kultūra, įsitikinimas, kad paprasta – tarsi ne taip meniška nei sudėtinga ir prieštaringa.
 
Ką galima laikyti individualumo apraiškomis 8–9 dešimtmečių tekstilėje? Tuos asmeninės raiškos blyksnius, kurie praaugo bendruosius lietuvių tekstilės parametrus. Savitu pasaulėvaizdžiu išsiskyrė Danutės Kvietkevičiūtės (g. 1939) kūryba. Ji pirmoji iš lietuvių tekstilininkų pabandė įvaizdinti sunkiai konkretizuojamus žmogaus sapnus, vizijas ir pasąmonės sritį. Menininkė, kūrybinį kelią pradėjusi liaudies raižinių stilistikai artimais gobelenais, po kiek laiko pasinėrė į lietuvių tekstilei neįprastą vizionieriškumą, suteikdama naujų spalvų įprastoms poetiškumo, dramatizmo kategorijoms. Kvietkevičiūtę įkvėpdavo tautosaka, poezija, istorija, tačiau bendražmogiškas temas ji atskleisdavo iš giliai išgyventos asmeninės perspektyvos.
 
 
Plačiau skaitykite: Danutė Kvietkevičiūtė.
 
9 dešimtmečiu Feliksas Jakubauskas (g. 1949) buvo vienas iš retų tekstilininkų, kūręs figūrinius gobelenus žinomų literatūros kūrinių siužetais. Jis sėmėsi impulsų iš antikos kultūros (Antikinio teatro motyvais, 1980), pasaulio literatūros klasikos – Hermanno Hesses romano Stiklo karoliukų žaidimas (1985), Thomaso Stearnso Elioto poezijos (Virš mano slėnio juodas debesis, 1987). Šiuos dailininko kūrinius galima interpretuoti įvairiai – kaip gėrio ir blogio, chaoso ir tvarkos priešpriešą, asmenybės dualizmą, nelaimės grėsmę. Kartu su tapytoja Dalia Kasčiūnaite Jakubauskas sukūrė bendrą gobeleną Baltas, ženklinantis, prisiminimui (1984) – tarsi postmodernizmo pranašą. Ant ištempto lyno laviruojančių žmogeliukų pora atrodė visiškai naujai – dėl piešinio eskiziškumo pasižymėjo lietuvių tekstilei nebūdingu iracionalumu, trapumu, autoironija. Tai vienas iš retų skirtingų dailės sričių bendradarbiavimo atvejų, sovietmečiu būdingas tik dailininkų poroms (Jonas Švažas ir Marija Švažienė, Povilas Ričardas Vaitiekūnas ir Birutė Vaitiekūnienė), turintis tardiscipliniškumo užuominų, peržengiantis griežto cechinio susiskaidymo sovietinėje dailėje ribas.
 
Tikrovės tapatinimu su teatru, žaismingomis mizanscenomis pasižymėjo Vaitiekūnienės (g. 1943) kūryba. Jos teatrui ir cirkui skirtuose gobelenuose – Keturi vakarai teatre (1986), Teatras be Pinokio (1989) ir kituose – kompozicija konstruojama kaip teatro scena, joje išnyra manieringai stilizuotų šokinėjančių, griūvančių, nerišliai mosikuojančių žmogeliukų grupės, gyvenančios uždarame, nuo pašalinių akių paslėptame pasaulyje.
 
Tipiška tekstilininke nelaikoma Kazė Zimblytė vengė populiarių gobelenų, ji kompozicijas aplikuodavo, drapiruodavo ar siūdavo iš artimų atspalvių, skirtingų tekstūrų audinių, todėl jos tekstilė nesiskyrė nuo tapytų abstrakcijų, kūriniuose nėra aiškių rūšinių ir žanrinių ribų, jie paremti meditacija, ilgu kūrinio skaitymu. Išgrynintą visumą, atspindinčią taurų vidinį išgyvenimą, dailininkė formavo kaip abstraktų tapybos koliažą, grįstą švie­sos ir tamsos, rimties ir judėjimo priešpriešomis.
 
Taigi prasmės gylio paieškos labiau būdingos tekstilininkams, kurių kūryba rėmėsi literatūriniu naratyvu, vizionieriškumu ar meninėmis priemonėmis (kad ir abstrakčia raiška), labiau būdingomis to laikotarpio vaizduojamajai dailei, daugiausia tapybai. 
 
 
Dialogai su istorija
 
Istorijos vaizdavimas lietuvių tekstilėje, kaip ir kitose dailės srityse, apsiribojo sovietine praeitimi – Didžiuoju tėvynės karu, partizaniniu judėjimu, revoliucinių perversmų įvykiais. Štai jaunas tekstilininkas Vytautas Jūrevičius išaudė įtaigų, dramatizmu alsuojantį gobeleną Žuvusio kario motinai (1985) su aiškia nuoroda į Antrojo pasaulinio karo netektis. Ar galima buvo žvelgti dar giliau – į Lietuvos valstybės praeitį? Priklausė nuo to, kokie (leistini ar ne) istoriniai įvykiai patekdavo tekstilininkų akiratin. Vilniaus universiteto istorija – tarsi neutrali, labiau priskirtina miesto kultūros ir švietimo sričiai, todėl, artėjant universiteto jubiliejui, buvo aktyviai eskaluojama įvairių sričių dailininkų.
 
Universiteto jubiliejui Ramutė Jasudytė (g. 1930) išaudė garsųjį triptiką Kovos su kryžiuočiais (1973–1978) Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto didžiajai (dab. Vinco Krėvės, arba 118) auditorijai, kiek vėliau – ciklą Lietuva (1979–1983) universiteto Rektoratui. Kai Albinas Kentra pasiūlė Jasudytei išausti ką nors universitetui 400 metų šventės proga, auditorijos erdvė dailininkę išgąsdino. Vis dėlto ji sutiko monumentalius plotus užpildyti vaizdais, interpretuojančiais liaudies dainoje Oi lekia, lekia gulbių pulkelis apdainuotą brolelių išsiruošimo į karą momentą.
 
Istorinius įvykius dailininkė papasakojo tautosakos personažų lūpomis, nekonkretindama veiksmo vietos ir laiko, pateikdama liaudies dainos poetikai būdingą interpretaciją. Triptikui būdingi savitai perteikti erdviniai planai, suteikiantys kompozicijai gylio iliuziją, – sūkuriuojantys erdvių pluoštai supa liaudies apdainuotus brolelius ir sesules. Ištisine juosta interjere įkomponuotas triptikas sudaro nepertraukiamo vyksmo įspūdį: pirmąją dalį Broleliai (1973–1975) pratęsia vidurinioji dalis Gulbelė (1975), išauganti iš paskutinės dalies Sesulės (1976–1978) kompozicijos.
 
Istoriniai Renesanso ir ypač baroko gobelenai rėmėsi monumentalia forma, herojine nuotaika, aiškiu ir nuosekliu pasakojimu. Dailininkei buvo svarbesnės poetinės asociacijos ir liaudiškas pobūdis, kurį sustiprino tautosakos veikėjai (berneliai, mergelės, gulbelė) ir natūrali nedažyta kaimo vilna.
 
Sutapus palankioms aplinkybėms istorinės tematikos gobeleną Laiko tėkmė. Žalgiris (1977) Trakų pilies Kunigaikščio menei išaudė Jūratė Urbienė. Apipavidalinti pilies salę jai ir Zitai Alinskaitei-Mickonienei pasiūlė Juozas Balčikonis, greičiausia iš pradžių pats ketinęs ką nors išausti šiai salei. Alinskaitė-Mickonienė pasirinko šventės, Urbienė – Žalgirio mūšio temą. Urbienė prisiminė, kad nuo pirmų žingsnių susidūrė su įvairiomis kliūtimis. Pirmiausia labai užsitęsė projekto tvirtinimas, nes vis kas nors iš Meno tarybos narių nedalyvaudavo posėdyje. Meno tarybai galų gale patvirtinus projektą, sunkumai nesibaigė. Siekdama istorinio autentiškumo, dailininkė susisiekė su istoriku Mečislovu Juču, išvertusiu Dlugošo Kroniką. Slapčia, kad niekas nesužinotų, Jučas leido tekstilininkei Istorijos institute, jo kabinete, pusvalandžiui paskaityti Kroniką. Ką galima sužinoti per pusvalandį? Urbienei labiausiai įstrigo eilutė „Ir grūmėsi vyras priešais vyrą“, kurią ji išaudė gobelene.
 
Įvairios komisijos, kurių buvo ne viena, koregavo dailininkės sumanymą. Vienas iš funkcionierių siūlė pavaizduoti tik Smolensko pulkus pagal Rusijos istorikų Žalgirio mūšio traktuotę. Dailininkė buvo nupiešusi karinių pulkų vėliavas ir skiriamuosius ženklus, suteikiančius kompozicijai istorinio autentiškumo, dabar turėjo jų atsisakyti. Projekte Vytautas Didysis buvo su karūna, nes, anot Urbienės, mūsų širdyse jis yra tikras karalius. „Vytautas nebuvo karalius, be to, kas į mūšį žygiuoja su karūna?“, – juokėsi LKP CK atstovas Lionginas Šepetys viename svarstyme. Vietoj karūnos Urbienė didįjį kunigaikštį vis dėlto vainikavo bent jau Vytauto kepure.
 
Išaustą gobeleną kažkas pasiūlė parodyti 1979 m. universiteto jubiliejui skirtoje dailės parodoje. Dėl to kilo daug sunkumų, ne visi buvo suinteresuoti viešu gobeleno demonstravimu, motyvuodami, kad Trakų istorijos muziejaus direktorius atostogauja, kuris turi duoti sutikimą, tai vėl kas nors. Kai gobelenas buvo iš Trakų atgabentas į Dailės parodų rūmus, vietoj jam numatytos centrinės parodų salės Laiko tėkmė. Žalgiris pakabintas apžvalgai nepalankiausioje praėjimo salėje. Tačiau būtent ji labiausiai buvo lankoma, žmonės ten rinkosi būriais pažiūrėti išausto Žalgirio mūšio.
 
Istorinį pagrindą turėjo ir Birutės Vaitiekūnienės mitologinės sakmės iliustracija laikytas gobelenas Ilgio ežeras (1983). Jame mirties metaforą įasmeninanti istorija siekia pokario partizaninį judėjimą. Dvi figūros vaiduokliškai baltais apdarais tarsi uždaro kompozicijos erdvę iš šonų.
 
Išaudžiau tą istoriją išgirdusi ją antrą kartą, – pasakojo dailininkė. – Pirmą kartą išgirdau iš savo draugės vyro, gyvenusio tuose kraštuose, kur tai vyko, Dzūkijoje. O antrą – jau Dzūkijos kaime, ir tada jau pradėjau kurti šį darbą. Tai buvo istorija apie du brolius partizanus, apsuptus ir užvytus ant namo aukšto, iššokusius pro mažą langelį ir plaukusius per ežerą, bet abu vandenyje nušautus. Kairė figūra – mirties deivė, dešinė – Lietuva. M. Vaitekūnaitė, Birutės Vaitiekūnienės kūryba XX a. 8–10 deš. lietuvių tekstilės kontekste: Bakalauro baigiamasis darbas [rankraštis], Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2015, p. 30.
 
Šie pavyzdžiai iliustruoja, kad ir nepalankiomis aplinkybėmis, egzistuojant begalei draudimų ir ideologinių varžtų, tekstilininkai pagal išgales vaizdavo istorinę Lietuvos praeitį. Ne vienam garsiam gobelenui atsirasti postūmį davė menininkų širdyse branginta uždrausta tėvynės istorija.
 
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvų, tuometinė tekstilės raida atrodo pakankamai profesionali, tačiau pernelyg rami ir nekomplikuota, lyginant su to meto lietuvių tapyba, skulptūra, keramika. Tekstilė nusileido keramikai ieškojimų intensyvumu ir temų įvairove. Atsivėrusios durys į architektūrą jau 9 dešimtmečio viduryje atsisuko į tekstilę ir neigiama šio reiškinio puse. Architektai interjeruose pageidavo ilgaamžių gobelenų. Už juos, įsigydami kūrinius, brangiausiai mokėdavo muziejai, LSSR dailės fondas ir LSSR kultūros ministerija. Susidarė tarsi užburtas ratas – Lietuvos tekstilės atsinaujinimą lėmęs gobelenas ilgainiui tapo permainų stabdžiu, nes, būdamas bene vienintele atlikimo technika, ribojo kūrybinius eksperimentus. Naujumu išsiskyrusi tekstilės miniatiūra negalėjo atsverti sąstingio visame tekstilės mene. Vis dažniau meno kritikai ir žiūrovai pasisakydavo už permainas tekstilėje, kaltino tekstilininkus originalumo stoka.
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

M. VAITEKŪNAITĖ
Birutės Vaitiekūnienės kūryba XX a. 8–10 deš. lietuvių tekstilės kontekste
Bakalauro baigiamasis darbas [rankraštis], Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2015
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.