Kino istorikai įsitikinę, jog 8 dešimtmečio pradžioje paplitęs videoformatas (magnetinės juostos) ir jį lydėjusi įranga (žiūrėjimo, įrašymo, filmavimo) pakeitė kino industriją (ypač sklaidą), kino žiūrėjimo įpročius. Kino teatro erdvės, kiną atveriančios ir jam atsiveriančios, sakralumas buvo pralaužtas į žmonių kasdienybę prasiveržusios „vidiakų“ kultūros. Kiekvienas pats galėjo pasirinkti, ką, su kuo ir kur nori žiūrėti, kino gamintojams ir kūrėjams liko užtikrinti įrašų pasiūlą.

 

Tačiau mažai kas įsivaizdavo, kad nauja audiovizualinė priemonė, pagerinusi informacijos sklaidą, prisidės ir prie komunistinės sistemos eižėjimo. Štai buvęs Lenkijos lyderis Lechas Wałęsa (Valensa) įsitikinęs, jog judėjimo „Solidarumas“ gyvastis priklausė nuo videofilmų, Aksominės revoliucijos įvykiai ar Tbilisio aikštėje numalšintų protestų vaizdai prasiveržė pro geležinę uždangą dėl nešiojamų videokamerų.

 

„Vidiakai“ SSRS pasiekė 8 dešimtmečio antroje pusėje per nomenklatūrinį elitą (tuos, kurie galėjo keliauti į „kapitalistines šalis“ ir ten ką nors įsigyti). Vėliau jų buvo galima nusipirkti ir užsieniečiams skirtose parduotuvėse arba už čekius, kuriuos gaudavo užsienyje dirbę piliečiai. Pirmosios žinios apie šį iššūkį Kinematografijos komitetą pasiekia 1977 m., pasiūlius atkreipti ypatingą dėmesį į šio naujo formato galimai sukelsimas problemas – galimybę nekontroliuojamai rinktis ir žiūrėti tai, ką nori. Tačiau į raginimus susirūpinti SSKP CK ir KGB sureagavo vangiai: „Mūsų tai niekad nepasieks.“ Новейшая история отечественного кино: 1986–2000, сост. Любовь Аркус, t. 4, Санкт-Петербург: Сеанс, 2002, p. 57. 

 

Tai buvo klaidinga prognozė: videofilmai juodojoje rinkoje (dažniausiai užsienio kino ir televizijos įrašai) pradėjo plisti nevaldomu greičiu, ypač išplito nelegalios grupinės videoperžiūros. Reaguojant į tai, 1985 m. atidaromos valstybinės videotekos (pirmoji Voroneže), po metų SSRS Ministrų tarybos įsaku įsteigiamas videosalių ir videonuomos taškų tinklas (jį kontroliuoti pavedama prie Filmų nuomojimo kontoros įsteigtam susivienijimui „Videofilmas“): tai reiškė videoformato pajungimą SSRS kino ir televizijos produkcijai platinti. Tačiau kontrolės ir industrinė vertikalė, veikusi kine ir televizijoje, videofilmų atveju buvo mažai veiksminga. Legalizuotas pasirinkimas buvo toks pat nykus, kaip ir kino repertuaras ar televizijos eteris, todėl drausta vakarietiška produkcija ir toliau sėkmingai plito „nesisteminėse“ peržiūrose.

 

Lietuvoje reglamentuotas videotinklas pasirodė tais pačiais metais, tačiau čia, kaip ir visur, tarpo nelegalios užsienio produkcijos videoįrašų peržiūros (kainuodavusios net 3–5 rublius). Suvaldyti šiuos procesus ėmėsi KGB struktūros. Antai 1985 m. įbauginti visuomenę ne itin maloniomis pasekmėmis bandyta parodomuoju KGB reidu Kaune: videoperžiūrų organizatoriai, įrašų platintojai suimti ir viešai apšmeižti.

 

Videopaklausą užtikrino žmonių smalsumas, galimybė pažvelgti į draustą „buržuazinę“, „kapitalistinę“ kultūrą, o pasiūlą – „spekuliantų“ noras pasipelnyti. Tačiau „piratavimas“ buvo ne tik juodosios rinkos ypatybė, bet visuotinai (ir valstybiniu lygmeniu) įtvirtintas reiškinys – užsienio filmų ir kitos produkcijos videoįrašų autorinės teisės mažai kam rūpėjo.

 

„Duokite mums nebe metalo, o video“ – taip naujos, 9 dešimtmečio pabaigos kartos poreikiai, videokultūros karštligė fiksuota žiniasklaidoje. Kobra (Cobra), Rembo (Rambo), Robotas policininkas (Robocop) tapo vietinės videorinkos hitais, pornografija ir veiksmo filmai – geidžiamiausiais žanrais nuomos punktuose, „bajavikų“ ketvertas – Briuslis (Bruce’as Lee, Briusas Li), Švarcas (Arnoldas Schwarzeneggeris, Švarcnegeris), Norisas (Chuckas Norrisas, Čakas Norisas) ir Stalonė (Sylvesteris Stallone) – žiūrovų trokštamiausiomis žvaigždėmis. Videoproveržis (anuomet vadintas „videomanija“ ar „videonarkomanija“) kėsinosi ne tik į „tarybinio žmogaus“ vertybes ir dorovę, bet ir į pačią kino industriją. Televizijos, nykaus repertuaro išvėdinti kino teatrai dėl videofilmų visai ištuštėjo.

 

Naujas audiovizualinis formatas keitė ir pačius kino filmus, lengvino ir pigino kino procesą. Šią naujovę Lietuvos kino studijoje 1986 m. bandė įsisavinti režisierius Artūras Pozdniakovas, sukūręs pirmą lietuvių kino istorijoje videofilmą Kažkas atsitiko. Įkvėptas dar 8 dešimtmečiu susiformavusio populiaraus dokumentinio kino žanro – rokumentikos, sekdamas muzikinių vaizdo klipų naujove, užfiksavo teatralizuotus grupių („Fojė“, „Antis“, dainos teatras „Artelė“) pasirodymus. Nors anuometė kino kritika šį Lietuvos kino studijos pasiekimą vertino santūriai, tai nesutrukdė jam tapti metų populiariausiu Lietuvos kino teatruose – Kažkas atsitiko provokavo, kritikavo ir šaipėsi iš reglamentuotos, sustabarėjusios, nykios sovietinės tikrovės.

Videofilmai didino ir dokumentikos režisierių, norėjusių fiksuoti besikeičiančią tikrovę, paslankumą. Ekranuose dar besisukant kino žurnalams Tarybų Lietuva, metraštininkai vaizdo kameromis fiksavo šalies atgimimą: „Filmuoju savo aparatūra, Sąjūdis moka už kasetes ir kopijavimą, o atlyginimo negaunam niekas – juk dirbam patriotiniais tikslais“, – motyvais dalinosi „Sąjūdžio kino“ simbolis Laima Pangonytė. Nika Aukštaitytė, „Sąjūdžio metraštis“, Kinas, 1988, Nr. 10, p. 4.  Sekant Čekoslovakijos, Gruzijos patirtimi, videoįrašais liudytos permainos, sausio sukrėtimai nepriklausomoje šalyje.