Vyraujančiai lyrikos tradicijai oponuojanti neornamentuoto eilėraščio sąvoka pirmiausia buvo pasitelkta apibūdinti išeivio poeto Algimanto Mackaus (1932–1964) JAV parašytai poezijai (Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai, 1962). Mackaus eilėms būdingos pabrėžtinai neskambios, „kampuotos“ ir kapotos frazės, apokaliptinės nuotaikos ir šokiruojanti (groteskiška, erotinio pobūdžio) vaizdinija:

 

 

[...]

 

Mackus, kaip ir keliais dešimtmečiais anksčiau kūrę lietuvių avangardistai (keturvėjininkai Keturi vėjai Avangardistinis žurnalas Keturi vėjai (1924‒1928) ir to paties pavadinimo XX a. 3 dešimtmetyje veikęs literatūrinis sambūris. Iniciatorius – Kazys Binkis, kiti nariai – Salys Šemerys, Juozas Tysliava, Pranas Morkūnas. Tai pirmoji organizuota vokiečių ekspresionistų ir rusų futuristų įkvėpta lietuvių avangardistų grupuotė, kurios siekis – moderninti literatūrą, nes tik tokia – moderni, aktuali – kūryba atitinka epochos nuotaikas. Šaipėsi iš jausmingo poetiškumo, patetikos, parodijavo lyrikus ir simbolistus, elgėsi drastiškai, iššaukiančiai. Daug dėmesio skyrė raiškai – žodžio skambesiui, ritmikai, fonikos atnaujinimui, grafinei eilėraščio formai., trečiafrontininkai Trečias frontasXX a. 3 dešimtmetyje veikęs kairiosios orientacijos literatūros žurnalas ir rašytojų sambūris, propagavęs aktyvizmą ir neorealizmą. Iniciatorius – Kazys Boruta. Skelbėsi esantys trečiosios kartos atstovai, nes ateina po lyrikų, simbolistų ir keturvėjininkų, su kuriais itin konkuravo. Manifeste „Mes pasiryžome“ išaukštinamas ilgą laiką pasyviai tylėjęs stiprus, vitališkos energijos pritvinkęs lietuviškas bernas, nusprendęs liautis vergauti ponams, atsisakyti Bažnyčios diegto nuolankumo ir tapti savo gyvenimo šeimininku. Judėjimą inspiravo kairieji vokiečių ekspresionistai, rusų konstruktyvistai., vienintelis lietuvių dadaistas imažinistas Pranas Morkūnas Pranas MorkūnasPranas Morkūnas (1900‒1941) – poetas, vertėjas, avangardistas. Eilėraščiai išsiskiria dėmesiu formai, žaidimu fonika, keistais naujadarais, garsažodžiais, erotinių konotacijų gausa, intensyvių emocijų amplitude. Savo laiku pripažinimo nesulaukė, vienintelis rankraštis Dainuoja degeneratas išleistas tik 1993 m.), ironizavo poetines klišes, išryškino jų neadekvatumą aktualiai patirčiai, pirmenybę teikė eksperimentams forma, naujų nedarnių sąskambių paieškai ir tiek kalbinėmis, tiek grafinėmis priemonėmis kuriamam vaizdui. Šiandien literatūrologai neornamentuotais vadina įvairių kartų kūrėjų minėtomis ypatybėmis pasižyminčius tekstus.

 

Vaizdažodinio teksto samprata itin plati: tai ir iliustruota knyga, kurioje vizualinis tekstas derinamas ar paklūsta žodiniam, ir skirtingos prigimties – vaizdinius ir žodinius – elementus apjungiantis tekstas. Kitaip tariant, vaizdažodiniuose tekstuose vienokiu ar kitokiu būdu derinami skirtingos prigimties diskursai. Andrius Grigorjevas, „Sakymas vaizdažodiniuose tekstuose“, Žmogus ir žodis, 2010, Nr. 2, p. 47. Tokie tekstai kartais dar vadinami piešiniais-eilėraščiais.

 

Šiandieninėje lietuvių poezijoje tam tikri neornamentuotos kalbos aspektai bei vaizdažodžiai aptinkami įvairių kartų kūrėjų tekstuose. Pavyzdžiui, Arūno Sprauniaus (g. 1962) poetinio pasaulėvaizdžio centrinis elementas – paradoksalios jungtys ir šokiruojantis jusliškumas, taip pat disharmonija, groteskas, atsirandantis kasdienes situacijas lyginant su aukštosios kultūros ženklais, simbolika. Tuo tarpu Tomas S. Butkus (g. 1975), kurį galima vadinti Mackaus poetiniu sūnumi (nuorodų į „tėvo“ kūrybą itin gausu rinkinyje Generuotos kalbos mutacija (1996, 2003)),  eksperimentuoja žodžio ir vaizdo sąveikomis: rinkinyje greta publikuojami kalbiniai ir vaizdiniai tekstai, spausdintas tekstas trinamas, deformuojamas ryškinant jo vizualią prigimtį, kuri itin akivaizdi ranka rašytuose poetinės prozos fragmentuose. Aušros Kaziliūnaitės (g. 1987) eilėraščiuose neretai groteskiški vaizdai kuriami vien kalbinėmis priemonėmis. Pats eilėraštis tampa detaliu vaizdu, leidžiančiu pamatyti specifines jausmines būsenas, emocijas – baimę, nerimą, pyktį, liūdesį ir pan.

 

[...]

 

 

Vis dėlto žymiausi neoavangardistai – Benediktas Januševičius (g. 1973) ir Gytis Norvilas (g. 1976).

 

 

Poetas, vertėjas, eseistas Gytis Norvilas derina žodyje ir vaizde atpažįstamas mito ir kasdienybės nuoplaišas, žaidžia nestandartinėmis, žodį ir vaizdą apjungiančiomis raiškos formomis, kuria piešinius-eilėraščius ir vadinamuosius paišus – sąmoningai neužbaigtus priešinius. Kritika Norvilo kūrybą vadina maištu prieš sustabarėjusias poezijos normas.

 

Pats poetas kūryboje visų pirma regi ne maištą, o galimybę suprasti save, savo psichiką ir pasaulį. Eilėraštis svarbus visų pirma kaip galimybė prisijaukinti patirtis, kurios antraip varytų iš proto. Įkalbintos ir įvaizdintos, perfiltruotos per kultūros kodų sistemą šios patirtys įgyja struktūrą, yra įvardijamos ir tokiu būdu ištveriamos.

 

Šis supratimas neįmanomas, jei pasiliekama įprastinės kalbos ir jos teigiamos logikos rėmuose:

 

 

Siekiant išvengti proto ir jo primetamų prasmių bei sampratų, pirmenybė teikiama vaizdui ir garsui, o ne žodžiui. Manoma, kad vaizdu ir garsu įmanoma perteikti tai, kas alogiška, jusliška, pirmapradiška. Pavyzdžiui, eilėraštyje „pavydo litanija per šv. užmarštį ir tyrus“ nuolat kartojama frazė „tavęs pavyzdžiu“ ir paskirų, atsitiktinių objektų vardijimas kuria specifinį ritmą, perteikiantį pulsuojančią emocinę įtampą:

 

[...] pavydžiu tavęs prunkščiančiam arkliui, kurs

nežinai, kaip aš tavęs pavydžiu. [...]

 

 Pasak Norvilo, skambesys ir ritmas, o ne žodžiai perteikia intensyviausias emocijas:

 

 

Eilėraščiuose daug gamtos, bet ji ne romantinė, poetizuota, o gaivališka, savaip natūralistiška ir kartu sukultūrinta, subjektyvizuota:

 

 

Norvilą itin domina kūno, juslumo tematika. Kita vertus, vaizdo, garso ir žodžio sąveika grindžiamas eilėraštis pats pasirodo kaip kūnas, nenumatantis linijinio skaitymo ir apibrėžtos prasmės. Siekiama nutrinti ribą tarp gamtos ir kultūros, kūno ir daikto. Pavyzdžiui, knygoje Skėrių pusryčiai (2006) Norvilo autoportrete žmogaus veidas, jo dalys pakeistos įvairiais daiktais.  Rinkinyje Išlydžių zonos (2012) autoportrete veido dalys pakeistos dviračio dalimis.

 

Norvilo eseistika skirta įvairioms kuriančiam žmogui aktualioms temoms. Pavyzdžiui, esė „Milošas – vagis“ svarstoma, kaip kanoniniai autoriai, konkrečiai Czesławas Miłoszas (Česlavas Milošas), savo kūryba „nusavina“ ir savaip įprasmina pačiam Norvilui svarbias erdves, kuriose prabėgo jo vaikystė – Šateinius, Kalnaberžę, Sirutiškį... Norvilas yra ilgametis savaitraščio Literatūra ir menas bendradarbis, nuo 2014 m. – redaktorius. Publicistikoje jis svarsto tokias aktualias temas kaip kultūros ir kūrėjų būklė Lietuvoje šiandien, kultūrinių leidinių finansavimas ir pan.