Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Prisijungti su Facebook
Prisijungti su Google
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
1989–1993: visus suvienijusi dainuojanti revoliucija
Rimantas Kmita
 
9 dešimtmečio pabaiga Lietuvoje buvo ypač emocinga. Michailo Gorbačiovo paskelbta perestroika įsiūbavo Sąjūdį ir ambicijas atkurti nepriklausomą valstybę. Toks intensyvus laikas ir tegali būti trumpas – aukšta emocinė temperatūra sutelkė visus į vieną balsą, į vieną veiksmą, į vieną Baltijos kelią.
 
Rašytojai ir menininkai įsitraukė į Sąjūdžio mitingus, buvo vieni svarbiausių kalbėtojų, kai kurie išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą. Tuo metu buvo svarbu kartoti tai, ką sakyti ilgą laiką buvo uždrausta, ir tas kartojimas turėjo stiprų emocinį užtaisą.
 
Filosofas Arūnas Sverdiolas kalbėjo:
 
Buvo svarbu išgirsti viešai – net ir banalybes, visiems žinomus dalykus. Kai A. Juozaitis pirmąkart pilnoje salėje pasakė apie „trypiantį okupanto batą“– tai buvo neįtikėtino intensyvumo žodžiai, nors juk visi tai žinojo. Bet visi ar beveik visi tylėjo. Išviešinimas net elementarių dalykų tuomet buvo svarbesnis už bet kokius intelektualinius projektus.  „Intelektualų vaidmuo atkuriant Lietuvos valstybę“. Egidijaus Aleksandravičiaus, Kęstučio Griniaus, Kęstučio Nastopkos, Arūno Sverdiolo, Kornelijaus Platelio pokalbis, Literatūra ir menas, 2012-03-09.
 
Rašytojai turėjo autoritetą ir pasitikėjimą visuomenėje, gebėjo įtaigiai kalbėti ir rašyti, todėl trumpą laiką buvo vieni ryškiausių politikos veikėjų. Vėliau, atėjus pragmatiškesnės politikos metui, pasijuto apgauti, išnaudoti. Politinių aistrų sūkuryje poetas Tomas Venclova 1991 m. televizijos laidoje apkaltino Justiną Marcinkevičių parašius apysaką Pušis, kuri juokėsi pagal KGB pateiktą medžiagą. Nuo tada didžiulis visuomenės autoritetas Marcinkevičius pasitraukė iš aktyvaus viešo gyvenimo.
 
Literatūrą esmingai paveikė perestroikos metu kartojamas viešumo šūkis. Atviro ir viešo kalbėjimo galimybė pamažu ėmė atimti iš literatūros Ezopo kalbos bei apskritai fiktyvaus pasaulio kūrimo prasmę. Kuriam laikui svarbiausia tapo nutylėtos, skaudžios istorijos, tabu paženklintos dabarties svarstymas.
 
Žurnalistas ir prozininkas Liudvikas Gadeikis rašė:
 
Tremtis – mūsų gyva žaizda. Buvome pratinami gyventi taip, lyg jos nebūtų, lyg ji jau nebesopėtų. Nuosekliai buvo kuriama iliuzija, kad tai jau praeitis. Dešimtmečiams palaidota, ji ėmė trauktis, rodos, net iš žmonių atminties, iš žmonių pasakojimų. Naujos kartos beturėjo vis miglotesnį supratimą apie aną baisųjį laiką. Liudvikas Gadeikis, „Tremties archyvas“, Pergalė, 1989, Nr. 1, p. 185.
 
Rašytojas, literatūrologas Vytautas Martinkus klausė:
 
Argi ne paradoksalu, kad, pritarę rezoliucijai „Dėl viešumo“, mes ir toliau tebedvejojame: skelbti ekologinio monitoringo duomenis ar ne? Reikalingi stalininių aukų sąrašai ar ne? Keista ir tai, kad man, delegatui, pačioje konferencijoje įteiktas statistikos žinynas su labai jau senamadišku grifu... Vytautas Martinkus, „Klausimai po atsakymų. Mintys po XIX sąjunginės partinės konferencijos“, Pergalė, 1988, Nr. 10, p. 6.
 
Tuo metu atkurta nemažai tarpukario Lietuvos kultūrinių ir literatūrinių leidinių: Naujasis Židinys-Aidai (1991), Naujoji Romuva (1994), kūrėsi nauji: Sietynas (1988–1991), Šiaurės Atėnai (1990), 7 meno dienos (1992), iš bendraminčių ratelio išaugęs išsiplėtė Poetinis Druskininkų ruduo – jis tapo tarptautiniu poezijos festivaliu.
 
 
Plačiau skaitykite: Tomas Venclova, Druskininkų grupė.
 
 
Sigitas Geda kalba per 1988 m. rugpjūčio 23 d. Sąjūdžio mitingą
Akcija „Roko maršas per Lietuvą“ Kalnų parke Vilniuje, 1988  
V. Kapočiaus nuotr.
Kunigas Vaclovas Aliulis, aktorius Laimonas Noreika ir poetas Marcelijus Martinaitis pakeliui į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo III sesijos posėdį Kaune, 1989
V. Kapočiaus nuotr.
Nepriklausomybės akto signataras, profesorius Bronislovas Genzelis, Sigitas Geda, akademikas Antanas Buračas, kompozitorius Osvaldas Balakauskas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio II suvažiavime Vilniaus sporto rūmuose, 1990
V. Kapočiaus nuotr.
Kornelijus Platelis, Kazys Bradūnas ir Sigitas Geda po poetinių skaitymų Druskininkuose, 1990
J. Mikelinskas, Juodųjų eglių šalis, Vilnius: Vaga, 1968
J. Aputis, Skruzdėlynas Prūsijoje, Vilnius: Vaga, 1989
Iliustravo A. Repšas
D. Grinkevičiūtė, Lietuviai prie Laptevų jūros, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005
 
Literatūrai, ypač moderniajai, autonomiškai, šis laikotarpis nebuvo palankus. Literatūros, kuri turėtų ne istorinę, o estetinę vertę, šiuo laikotarpiu sukurta nedaug. O ir ta, kuri buvo pateikta skaitytojams, tuo metu beveik nepastebėta, užgožta to meto aktualijų, negalėjo dalyvauti meniniame gyvenime taip, kaip būtų buvę kitomis sąlygomis. Prof. Viktorija Daujotytė šią padėtį nusakė tokiais žodžiais:
 
Situacijos vaizdinys – stovėjimas prie pilnų lentynų (pirkti eilėraščių knygas priklausomybės metais reiškė angažavimąsi kultūrai, jos palaikymą), iš karto matant, kad didelė knygų dalis jau nebeteko jokios reikšmės, kad jų tiesiog nebėra, galima išmesti, išvežti, atsisakyti. Jokios vilties, kad kai kurios knygos atgis kaip poezija. Nebent tik kaip laiko ženklai. Viktorija Daujotytė, „Vyresniųjų poezija: tarp praeities ir dabarties“, in: Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002), sudarytojas Giedrius Viliūnas, Vilnius: Alma Littera, 2003, p. 68.
 
Iš tiesų labai nedaug poetų į savo vėliau leidžiamas rinktines ar rinkinius įtraukia to meto eilėraščius. Eilėraščiai buvo rašomi tarsi tai dienai. Daugiausia išliko publicistikos, kupinos tiesos ieškojimo, tiesos troškimo (Jonas Juškaitis, Marcelijus Martinaitis ir kt.).
 
Literatūrą tuo metu persmelkusios politikos, istorinės tiesos išsakymo aistros, ji jau galėjo rinktis atviresnes formas – publicistines, reportažines. Dokumentinė literatūra tapo kritiška ir politiška. Literatūra dėl literatūros tuo metu niekam neįdomi, nes pats gyvenimas daug įdomesnis, literatūra įdomi tiek, kiek liudija praeitį ir dabartį. Poetas Kornelijus Platelis sakė:
 
Šiuo metu mūsų poezijos formos aistra [...] atslūgo, į spaudą plūstelėjo negudri, bet pilna tragiškos patirties Gulago kalinių, tremtinių, partizanų poezija, kur greta neabejotinų šedevrų (B. Krivickas, A. Miškinis) esama ir silpnesnių, menine įtaiga nepasižyminčių kūrinių. Ši kūryba praturtino mūsų poeziją, užpildė dirbtinai cenzūros sukurtas jos spragas. Kas be ko, atsiranda vis daugiau savo lėšomis išleistų knygelių su klasikiniais grafomanijos pavyzdžiais. Kornelijus Platelis, „Apie moderniąją lietuvių poeziją“, in: Poezijos pavasaris, Vilnius: Vaga, 1991, p. 262.
 
Valdemaras Kukulas teigė, kad „kultūra juda nebe modernumo, o autentiškumo link“. „Knygos tarp knygų“. Pokalbis, Literatūra ir menas, 1998-12-12, p. 13.
 
Politinių ir visuomeninių lūžių metu modernistinė ir postmodernistinė literatūra tarsi neteko prasmės, intelektualiniai žaidimai užleido vietą autentikai, kuri sukrėtė nesuvokiamumu. Bene garsiausias ir meniškai įtaigiausias kūrinys – Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros – 1988 m. spausdintas Pergalės žurnale. Tiesa, rusiškas sutrumpintas variantas publikuotas dar 1979 m. Maskvos disidentų žurnale Память (Atmintis), jis pateko į Vakarus ir buvo išverstas į prancūzų kalbą. Šis kūrinys pakartotinai išspausdintas 1997 m., o 2005 m. jį perleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
 
Daujotytė minėjo:
 
Vaduodamasi iš privalomos ideologijos gniaužtų lietuvių literatūra jau judėjo neįsipareigojančių postmoderniųjų laisvių kryptimi, kai netikėtai buvo priversta atsigręžti į žmogaus likimą nepalankiomis istorinėmis aplinkybėmis, į rūsčius dvasinius pasirinkimus, į negailestingus dokumentinius liudijimus. Bendriausia prasme į egzistencializmą: į ribines situacijas, į žmogaus išbandymą ne tik prievarta ir kančiomis, bet ir absurdu, į pasirinkimų galimybes, į būdus aukotis ir į būtinybę išlikti. Viktorija Daujotytė, „Kelyje į literatūros lobyną“, in: Dalia Grinkevičiūtė, Lietuviai prie Laptevų jūros, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 5–6.
 
Didžiulis dėmesys tremtinių atsiminimams ir partizanų literatūrai sutapo su Nepriklausomybės atkūrimu. Tačiau knygų tiražai mažėjo nuo 80 000, 50 000, 25 000 egzempliorių 1989–1990 m. iki 1 500 egzempliorių 2001 m. Kartu mažėjo ir dėmesys šiai literatūrai, prie jos keliamo pasibaisėjimo skaitytojai tarsi priprato.
 
Pasak Saulės Matulevičienės:
 
Atsiminti, sumegzti nutrūkusias istorijos gijas, angažuotis sakyti tiesą, suvokti save istorijos kontekste tuomet atrodė gyvybiškai svarbu: 1988 m. vasarą pirmas nepriklausomas jaunųjų kultūros mėnraštis Sietynas paskelbė ištarmę: „suvokti istoriją ir save, savo kartą kaip atsakingus už tą istoriją – tai ne tik intelektualinė išsilavinusio asmens pareiga, bet ir dorinė, etinė priedermė“.
 
Tremtinių, partizanų literatūra atkeliavo iš kito laiko, pasirodė kitame kontekste, negu iki tol buvo rašyta, ir sujaukė to meto literatūros procesus. Iš kito laiko atkeliavo ir sovietmečiu kūrusių profesionalių rašytojų knygos – Jono Mikelinsko Juodųjų eglių šalis (parašyta 1962–1967 m., išleista 1987 m.), Juozo Apučio Skruzdėlynas Prūsijoje (parašyta 1971 m., kitais duomenimis – 1967 m., išleista 1989 m.; beje, šių kūrinių sukūrimo datos tik patvirtina, kokių didelių atsinaujinimo ir išlaisvėjimo vilčių būta 7 dešimtmečio antroje pusėje).
 
Bernardo Brazdžionio atvykimas į Lietuvą buvo gera to meto emocionalumo ir vienybės pojūčio išraiška. Džiūgaujančios minios poetas buvo nešamas ant rankų, renginiai priminė tautinius mitingus. Fotografijose užfiksuoti žvilgsniai, gestai liudijo būseną, kai, rodos, atsitiko tai, apie ką buvo ilgai svajota. Nesudėtingi patriotiniai eilėraščiai atitiko to meto žmonių norą girdėti kartojamus Lietuvos, Tėvynės vardus, kalbėti apie istorines nuoskaudas.
 
Tai laikas, kai viskas susiliejo į vieną srovę. Per visą sovietmetį rusenusi, o paskui ir liepsnojusi tautinė savimonė, į viešumą išėjęs religinis pogrindis, taip pat ir Rytų religijų magija, žaliųjų sąjūdžiai, jaunimo subkultūros, roko maršai – visi, regis, buvo išvien.
 
Pasak literatūros kritikės Audingos Peluritytės, apie 1988 m. „susikirto visos visų galimų kontekstų linijos. Tai (maždaug) 4 dešimtmečio (ir dešimtmečiu jaunesnės) – J. Marcinkevičiaus, J. Degutytės, A. Maldonio, B. Radzevičiaus, R. Granausko, J. Apučio – oficialus ir neoficialus pripažinimo ir vyravimo literatūros arenoje laikas“.
 
Iš kito laiko atkeliavo ir Brazdžionis, kurio rinktinė Poezijos pilnatis išleista 125 000 egz. tiražu. Didesniu tiražu Lietuvoje neišleista nė vienos grožinės literatūros knygos.
 
Plačiau skaitykite: Sugrįžtanti literatūra, Rytų kultūros pėdsakai lietuvių literatūroje sovietmečiu.
Sąjūdžio meto vieningumo poreikį ir sykiu to meto kultūros mišrumą, hibridiškumą puikiai iliustruoja nuotrauka, kurioje matome rašytoją Jurgą Ivanauskaitę ir muzikantą Nėrių Pečiūrą-Atsuktuvą Roko marše Šiauliuose 1987 m. Žiogeliais nusagstyta Pečiūros-Atsuktuvo striukė, Ivanauskaitės ištapyta galva, kur pagrindiniai akcentai – Gediminaičių stulpai ir Apvaizdos akis. Kaip ir Roko maršo scenoje, Sąjūdžio mitinguose, šiame muzikanto įvaizdyje susilieja svarbiausios grupės, galbūt anksčiau jautusios tarpusavio įtampą ar abejingumą viena kitai, sovietmečiu kūrusios alternatyvias gyvenimo ir veiklos formas: religinis pogrindis, tautinės savimonės žadinimo programa ir jaunimo subkultūros. Ivanauskaitė – juodais plaukais, juodai apsirengusi, su trikampe Sąjūdžio emblema striukės atlape. Juoda yra viena iš dominuojančių sovietmečio alternatyvaus jaunimo spalvų, genetiškai nurodanti į bendras šaknis su juodaisiais romantikais, gotais ir pan. Galima prisiminti ir Rimo Buroko nuotraukas, kuriose jis taip pat dažniausiai vilki juodai. Kaip prisimena Dalia Ibelhauptaitė:
 
Jurga jaunystėje nešiojo juodą vyrišką skrybėlę, juodai rengėsi. Vos susipažinusi su ja, juodai apsivilkau ir aš! Abi buvome juodos kaip varnos, tuo metu toks įvaizdis daug ką šokiravo, – tai dabar jau įprasta rengtis visaip, nieko nenustebinsi. Sklido gandas, jog Jurga rengiasi juodai, išreikšdama gedulą dėl nužudytojo Johno Lennono. Eidavome abidvi, juodai apsivilkusios ir skrybėlėtos, į kavines, rūkydavom... Jurga: atsiminimai, pokalbiai, laiškai, sudarė Dovilė Zelčiūtė, Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 119.
 
Iš vienybės, telkimosi pojūčio gimė ir paskutinis pogrindinis kultūros žurnalas Sietynas. Leidybinė grupė – Darius Kuolys, Liudvikas Jakimavičius, Virginijus Gasiliūnas, Valdas Papievis, Gediminas Mikelaitis, Vytautas V. Landsbergis – atsisakė nešti žurnalą į Glavlitą, leistis į kokius nors kompromisus. Žurnalo populiarumą ir aktualumą liudija ir tai, kad buvo gaminamos ir nelegalios kopijos, platinama kitų, rengėjams nežinomų žmonių.
 
Žurnalo, kurio pavadinimas, be kita ko, reiškia ir „sieti“, „jungti“, „telkti“, pirmajame numeryje formuluota vienijimo, bendrumo, bendruomeniškumo programa:
 
Ribos situacija, kai tautos gyvastis pakimba ant plauko, reikalauja telkti jėgas, ieškoti to, kas mus vienija, padeda garbingai išlikti. Niekas nuo mūsų nepriklauso – tai pirmas žingsnis į išdavystę. [...] Dabartinė padėtis verčia apsispręsti: tyla bei pasyvumas nūnai sergsti ir stiprina totalitarizmu grįstos visuomeninės sistemos pamatus, pateisina ir įteisina dvasinę asmens vergovę.
 
Žurnalo kūrėjai politiką suprato kaip bendrą bendrų reikalų sprendimą, todėl paradoksaliai pozicionavo save kaip vieną iš pirmųjų žurnalų, jungiančių kultūrą ir politiką valstybėje, kurioje, regis, viskas buvo politizuota.
 
Taigi šis laikotarpis persmelktas trumpo vienybės pojūčio, kada susijungė visos kartos, buvo rišamos atminties gijos, projektuojama bendros kultūrinės veiklos strategija. Vėliau šis jausmas bus prisimenamas kaip dingęs sapnas.
 
Šalia tremtinių literatūros, publicistikos tyliai skambėjo prozininko Antano Ramono balsas, hipių ir maištaujančio jaunimo vienas iš paskutinių šūkių buvo Rolando Rastausko pjesės (Lenktynių aitvaras; Talmantas Žuvėdra), absurdo stilistika parašyti Ričardo Gavelio tekstai (pvz., Durys, arba Taurus kasdienybės prasmingumas. Marazmatinė poema iš korektorių gyvenimo) buvo publikuojami greta Vaidoto Daunio neoklasicistinių eilėraščių.
 
Neabejotinas kitokios prozos įvykis – Gavelio Vilniaus pokeris (1989) – vienas geriausių lietuviškojo postmodernizmo pavyzdžių, nuvainikavusių tiek sovietinės, tiek tuo metu nekvestionuojamos tautinės ideologijos mitus, dėl ko susilaukė itin prieštaringo vertinimo – panašiai kaip ir Ivanauskaitės romanas Ragana ir lietus (1993). Gerokai vieningiau buvo sutiktas pirmasis Jurgio Kunčino romanas Tūla (1993), pasakojantis apie valkataujančio menininko gyvenimą sovietmečio pabaigoje. Poezijoje maištauti ir šokiruoti bandė „Svetimų“ grupė, taip ir likusi, ko gero, paskutinė XX a. avangardinio maišto grupė.
 
Bernardas Brazdžions skaito eiles Vilniaus Kalnų parke, 1989
J. Juknevičiaus nuotr.
J. Ivanauskaitė su N. Pečiūra-Atsuktuvas Roko marše Šiauliuose, 1987
V. Ščiavinsko nuotr.
Jurga Ivanauskaitė su Dalia Ibelhauptaite, apie 1985
B. Brazdžionis, Poezijos pilnatis, Vilnius: Lietuvos kultūros fondas „Sietynas“, 1989
Iliustravo V. Šileika
R. Gavelis, Vilniaus pokeris, Vilnius: Vaga, 1989
Viršelio dailininkas R. Tumasonis
J. Ivanauskaitė, Ragana ir lietus, Vilnius: Vaga, 1993
Knygos dailininkė J. Ivanauskaitė
J. Kunčinas, Tūla, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Naudota literatūra Rekomenduojama literatūra Iliustracijų šaltiniai

„Intelektualų vaidmuo atkuriant Lietuvos valstybę“. Egidijaus Aleksandravičiaus, Kęstučio Griniaus, Kęstučio Nastopkos, Arūno Sverdiolo, Kornelijaus Platelio pokalbis
Literatūra ir menas, 2012 03 09
Jurga: atsiminimai, pokalbiai, laiškai
Sudarė Dovilė Zelčiūtė, Vilnius: Tyto alba, 2008
„Knygos tarp knygų“. Pokalbis
Literatūra ir menas, 1998 12 12
Viktorija Daujotytė
„Kelyje į literatūros lobyną“
Dalia Grinkevičiūtė, Lietuviai prie Laptevų jūros, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005
Viktorija Daujotytė
„Vyresniųjų poezija: tarp praeities ir dabarties“
Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002), sudarytojas Giedrius Viliūnas, Vilnius: Alma Littera, 2003
Liudvikas Gadeikis
„Tremties archyvas“
Pergalė, 1989, Nr. 1
Vytautas Martinkus
„Klausimai po atsakymų. Mintys po XIX sąjunginės partinės konferencijos“
Pergalė, 1988, Nr. 10
Kornelijus Platelis
„Apie moderniąją lietuvių poeziją“
Poezijos pavasaris, Vilnius: Vaga, 1991, p. 257–262
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Įveskite komentarą
  • [[current_comment.author_name]]
    [[current_comment.comment]]
[NEXT]
[PREV]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.