Pirmaisiais pokario metais Lietuvos baletas gyvavo Kaune: išskaidžius Valstybės teatrą, buvo įsteigtas Kauno valstybinis dramos teatras ir Lietuvos TSR valstybinis operos ir baleto teatras, trejus metus dirbęs buvusiuose Valstybės teatro rūmuose. Pokario suirutę meniniame gyvenime tvardė kūrėjų entuziazmas – buvo repetuojama ir šokama šaltose salėse, baleto veteranai prisimena, kad ne sykį į sceną yra tekę išbėgti pamiršus nusivilkti megztinį ar nusimauti blauzdines.
Iš Lietuvos pasitraukus daugeliui artistų ir baleto trupei iš esmės praradus kordebaletą, priimta šokti gerų fizinių duomenų šokio mėgėjų, tačiau su pusiau profesionaliu kolektyvu trupės vyriausiajam baletmeisteriui Broniui Kelbauskui Bronius KelbauskasBronius Kelbauskas (1904 12 25, Liepoja – 1975 06 09, Vilnius) – pirmasis profesionalus lietuvių baleto artistas ir baletmeisteris.
Mokėsi baleto studijoje Charkove, su šeima grįžęs į Kauną – Olgos Dubeneckienės baleto studijoje Kaune; šoko Valstybės operos spektakliuose, nuo 1925 m. buvo Valstybės teatro solistas, 1934 m. tobulinosi Matildos Kšesinskajos baleto studijoje Paryžiuje. 1937–1940 m. vadovavo Valstybės teatro Baleto studijai ir joje dėstė. Pastatė Nikolajaus Rimskio-Korsakovo baletą „Šecherezada“ (1937), Boriso Asafjevo „Bachčisarajaus fontanas“ (1938) ir „Kaukazo belaisvis“ (1938), Reinholdo Gliero „Raudonoji aguona“ (1940), Juozo Pakalnio „Sužadėtinė“ (1943), Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ (1965), sukūrė kompozicijų Lietuvos televizijai („Pavasaris ir mados“ ir „Žvejo nuotykis“, 1970). (1904–1975) dirbti buvo nelengva. Didžiausiais krūvis teko vyriausiosios kartos solistams Jadvygai Jovaišaitei, Marijai Juozapaitytei ir pačiam baletmeisteriui, taip pat – karo išvakarėse baleto scenoje debiutavusiems Tamarai Sventickaitei, Genovaitei Sabaliauskaitei, Marijai Galočkinaitei, Aliodijai Ruzgaitei, Reginai Jamontaitei, Henrikui Jagminui, Petrui Baravykui.
Mokėsi baleto studijoje Charkove, su šeima grįžęs į Kauną – Olgos Dubeneckienės baleto studijoje Kaune; šoko Valstybės operos spektakliuose, nuo 1925 m. buvo Valstybės teatro solistas, 1934 m. tobulinosi Matildos Kšesinskajos baleto studijoje Paryžiuje. 1937–1940 m. vadovavo Valstybės teatro Baleto studijai ir joje dėstė. Pastatė Nikolajaus Rimskio-Korsakovo baletą „Šecherezada“ (1937), Boriso Asafjevo „Bachčisarajaus fontanas“ (1938) ir „Kaukazo belaisvis“ (1938), Reinholdo Gliero „Raudonoji aguona“ (1940), Juozo Pakalnio „Sužadėtinė“ (1943), Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ (1965), sukūrė kompozicijų Lietuvos televizijai („Pavasaris ir mados“ ir „Žvejo nuotykis“, 1970). (1904–1975) dirbti buvo nelengva. Didžiausiais krūvis teko vyriausiosios kartos solistams Jadvygai Jovaišaitei, Marijai Juozapaitytei ir pačiam baletmeisteriui, taip pat – karo išvakarėse baleto scenoje debiutavusiems Tamarai Sventickaitei, Genovaitei Sabaliauskaitei, Marijai Galočkinaitei, Aliodijai Ruzgaitei, Reginai Jamontaitei, Henrikui Jagminui, Petrui Baravykui.
Pirmuosius kelerius pokario metus buvo rodomi prieškariu sukurti spektakliai, taip pat ir vienintelė karo metų premjera – Juozo Pakalnio baletas Sužadėtinė. SužadėtinėSpektaklio „Sužadėtinė“ libretą rašė poetas Stasys Santvaras, nurodęs, kad „veiksmas vyksta Lietuvoje 1861 metais“ – baudžiavos panaikinimo išvakarėse.
Realistinio 5 paveikslų spektaklio svarbiausi personažai – Petro Vargelio dukra Marytė ir jos sužadėtinis Antanas Danaitis. Antanas ir Marytė sužadėtuvių metu „reiškia viens kitam amžiną meilę“ (čia ir toliau cit. pagal: Sužadėtinė: Spektaklio programa, Kaunas: LTSR Valstybinis operos ir baleto teatras, 1946–1947), tačiau dvaro urėdas Pūstapėdis nutraukia linksmybes ir būrį merginų išsiveda dirbti į Veblevskio dvarą, kur vyksta puota. Veblevskis meilinasi Marytei, tuo metu ateina Antanas su savo vyrais. Marytei nepasiseka pabėgti, ji uždaroma kambaryje, čia vidurnaktį atėjęs Veblevskis „pradeda jai reikšti savo aistras“; Antanas mėgina gelbėti Marytę, jį užpuola dvaro tarnai, jis pabėga.
Į spektaklį pagal romantinio baleto dramaturgijos tradicijas buvo įtrauktas ir Marytės sapno paveikslas, kuriame ji – „nuskarusi, vargdienė benamė“ – supa savo kūdikį, o vėjui pakilus šoka ežeran, tačiau ją išgelbėja laumės; laume virsta ir Marytė, visos žaidžia, tačiau staiga pasirodo vežimas, tempiamas Antano. Marytė jį išlaisvina, „abu jie prisimena savo likimą ir kančias“. Sapne pasirodžius Veblevskiui, Marytė išsigąsta ir pabunda. Paskutiniame paveiksle vaizduojama, kaip žmonės, išgirdę apie baudžiavos panaikinimą, susirenka Vargelių kieme, iš dvaro grįžta Marytė, o dėdė Trimpas atneša spausdintą manifestą, perskaito jį ir pakabina ant medžio; visi džiaugiasi, vėliau „dainuodami skirstosi“; Marytės ir Antano svajonė pildosi.
Atnaujinus spektaklį Vilniuje, libretas buvo pakoreguotas, siužete išryškinti socialinės kovos aspektai (baudžiauninkai padega rūmus). Dar vėliau spektaklis buvo pertvarkytas į socialinę bei politinę alegoriją – išplėstas iki 4 veiksmų ir 6 paveikslų, pavadintas „Aušta aušrelė“ („Sužadėtinė“). Daugiausia dėmesio jame skirta Antano ir Daugėlos (ankstesnio Veblevskio) kovai: atsirado revolveris, kuriuo Daugėla šaudo į Antaną, karoliai, kuriais bandoma papirkti Marytę, rimbu išplakamas Marytės tėvas, siekiama parodyti, kaip spektaklio veikėjai sparčiai „sąmoningėja“, kyla į kovą su išnaudotojais. Šio varianto premjera LSSR VAOBT įvyko 1952 11 23. Šio baleto libretas ne sykį koreguojamas, jam suteikiama vis daugiau socialinių ir politinių akcentų, o pirmojo baleto libreto autoriaus Stasio Santvaro, pasitraukusio į Vakarus, pavardė dingo iš baleto programų.
Realistinio 5 paveikslų spektaklio svarbiausi personažai – Petro Vargelio dukra Marytė ir jos sužadėtinis Antanas Danaitis. Antanas ir Marytė sužadėtuvių metu „reiškia viens kitam amžiną meilę“ (čia ir toliau cit. pagal: Sužadėtinė: Spektaklio programa, Kaunas: LTSR Valstybinis operos ir baleto teatras, 1946–1947), tačiau dvaro urėdas Pūstapėdis nutraukia linksmybes ir būrį merginų išsiveda dirbti į Veblevskio dvarą, kur vyksta puota. Veblevskis meilinasi Marytei, tuo metu ateina Antanas su savo vyrais. Marytei nepasiseka pabėgti, ji uždaroma kambaryje, čia vidurnaktį atėjęs Veblevskis „pradeda jai reikšti savo aistras“; Antanas mėgina gelbėti Marytę, jį užpuola dvaro tarnai, jis pabėga.
Į spektaklį pagal romantinio baleto dramaturgijos tradicijas buvo įtrauktas ir Marytės sapno paveikslas, kuriame ji – „nuskarusi, vargdienė benamė“ – supa savo kūdikį, o vėjui pakilus šoka ežeran, tačiau ją išgelbėja laumės; laume virsta ir Marytė, visos žaidžia, tačiau staiga pasirodo vežimas, tempiamas Antano. Marytė jį išlaisvina, „abu jie prisimena savo likimą ir kančias“. Sapne pasirodžius Veblevskiui, Marytė išsigąsta ir pabunda. Paskutiniame paveiksle vaizduojama, kaip žmonės, išgirdę apie baudžiavos panaikinimą, susirenka Vargelių kieme, iš dvaro grįžta Marytė, o dėdė Trimpas atneša spausdintą manifestą, perskaito jį ir pakabina ant medžio; visi džiaugiasi, vėliau „dainuodami skirstosi“; Marytės ir Antano svajonė pildosi.
Atnaujinus spektaklį Vilniuje, libretas buvo pakoreguotas, siužete išryškinti socialinės kovos aspektai (baudžiauninkai padega rūmus). Dar vėliau spektaklis buvo pertvarkytas į socialinę bei politinę alegoriją – išplėstas iki 4 veiksmų ir 6 paveikslų, pavadintas „Aušta aušrelė“ („Sužadėtinė“). Daugiausia dėmesio jame skirta Antano ir Daugėlos (ankstesnio Veblevskio) kovai: atsirado revolveris, kuriuo Daugėla šaudo į Antaną, karoliai, kuriais bandoma papirkti Marytę, rimbu išplakamas Marytės tėvas, siekiama parodyti, kaip spektaklio veikėjai sparčiai „sąmoningėja“, kyla į kovą su išnaudotojais. Šio varianto premjera LSSR VAOBT įvyko 1952 11 23. Šio baleto libretas ne sykį koreguojamas, jam suteikiama vis daugiau socialinių ir politinių akcentų, o pirmojo baleto libreto autoriaus Stasio Santvaro, pasitraukusio į Vakarus, pavardė dingo iš baleto programų.
Trupės kūrybingumą skatino atnaujinti klasikiniai baletai – Adolphe'o (Adolfo) Adamo Žizel, Léo Delibes'o (Leo Delibo) Kopelija, Ludwigo (Liudvigo) Minkuso Don Kichotas, Piotro Čaikovskio Miegančioji gražuolė, pastatyti pagal prieškariu Valstybės teatre dirbusių choreografų Nikolajaus Zverevo ir Aleksandros Fiodorovos spektaklius ir rodomi su anksčiau sukurtomis dekoracijomis bei kostiumais. Ir vėliau buvo orientuojamasi į klasikinį repertuarą – tai leido nebūtinai tiesmukai reflektuoti sovietinę nūdieną, bet kartu ilgam laikui pavertė baletą „muziejine“ teatro kultūros sritimi, kurioje sunkiai radosi naujos išraiškos priemonės.
Įsitvirtinti sovietinio rusų klasikinio baleto estetikai reikšmingas buvo Čaikovskio Gulbių ežeras – spektaklį pradėjo kurti Kelbauskas, tačiau užbaigė iš Sovietų Rusijos pakviestas Fiodoras LopuchovasFiodor LopuchovFiodor Lopuchov (1886 10 20, Sankt Peterburgas–1973 01 28, Leningradas) – rusų baleto artistas, baletmeisteris ir pedagogas.
Baigė Imperatoriškąją teatro mokyklą, 1905–1922 m. šoko Sankt Peterburgo Marijos teatre, Maskvoje Didžiajame teatre; 1910–1911 m. gastroliavo Europoje ir JAV. 1922–1931, 1944–1946, 1955–1956 m. vadovavo S. Kirovo (dabar – Marijos) operos ir baleto teatro baleto trupei. Pastatė daugiau nei 20 baleto spektaklių. 1962 m. įkūrė baletmeisterių skyrių Leningrado konservatorijoje (tarp jo mokinių – Lietuvoje spektaklius statę Konstantinas Bojarskis, Nikolajus Bojarčikovas, Georgijus Aleksidzė, Lietuvos choreografai Elegijus Bukaitis, Alfredas Kondratavičius). (1886–1973), žinomas šokėjas ir baletmeisteris, dar XX a. pradžioje su koncertinėmis programomis lankęsis Vilniuje. Jis šiek tiek pakeitė baleto libretą (atsisakė pirmojo veiksmo puotos šokių, Juokdario, Mokytojo personažų) ir, pritaikydamas trupės galimybėms, redagavo Marijaus Petipa režisūrinius ir choreografinius sumanymus. Dekoracijas ir kostiumus baletui sukūrė scenografas Vytautas Palaima – tai buvo jo pirmas darbas baleto spektaklyje.
Baigė Imperatoriškąją teatro mokyklą, 1905–1922 m. šoko Sankt Peterburgo Marijos teatre, Maskvoje Didžiajame teatre; 1910–1911 m. gastroliavo Europoje ir JAV. 1922–1931, 1944–1946, 1955–1956 m. vadovavo S. Kirovo (dabar – Marijos) operos ir baleto teatro baleto trupei. Pastatė daugiau nei 20 baleto spektaklių. 1962 m. įkūrė baletmeisterių skyrių Leningrado konservatorijoje (tarp jo mokinių – Lietuvoje spektaklius statę Konstantinas Bojarskis, Nikolajus Bojarčikovas, Georgijus Aleksidzė, Lietuvos choreografai Elegijus Bukaitis, Alfredas Kondratavičius). (1886–1973), žinomas šokėjas ir baletmeisteris, dar XX a. pradžioje su koncertinėmis programomis lankęsis Vilniuje. Jis šiek tiek pakeitė baleto libretą (atsisakė pirmojo veiksmo puotos šokių, Juokdario, Mokytojo personažų) ir, pritaikydamas trupės galimybėms, redagavo Marijaus Petipa režisūrinius ir choreografinius sumanymus. Dekoracijas ir kostiumus baletui sukūrė scenografas Vytautas Palaima – tai buvo jo pirmas darbas baleto spektaklyje.
Kai 1948 m. Lietuvos TSR valstybinis operos ir baleto teatras buvo perkeltas į Vilnių, nedidelis baleto kolektyvas jau buvo ganėtinai profesionalus. Teatras įsikūrė tuo metu didžiausiame sostinės teatro pastate J. Basanavičiaus g. (dabar čia – Rusų dramos teatras) ir čia veikė iki 1974 m. Buvo atlikta teatro patalpų rekonstrukcija, padidintos repeticijų erdvės bei dekoracijų sandėliai.
Jau XX a. 4 dešimtmečio pradžioje Lietuvos balete buvo matyti akivaizdžių simpatijų sovietiniam rusų baletui. Grįžęs iš kelionės į Maskvą, Kelbauskas pastatė du Boriso Asafjevo draminius baletus – Bachčisarajaus fontaną ir Kaukazo belaisvį, o pirmoji premjera teatrui su baleto trupe persikėlus į Vilnių taip pat buvo susijusi su šia choreografinės dramos tendencija: 1949 m. Kelbauskas vėl pastatė Reinhold'o Glière'o (Reinolo Glyro) baletą Raudonoji aguona (jo premjera įvyko Kaune pirmosios sovietinės okupacijos metu). Spektaklyje pasakojama apie sovietinio kapitono ir kinų arbatinės šokėjos meilę, jo siužetas perteikia to laikotarpio sovietinę propagandinę kultūrą, besimezgančius ryšius su Kinija, kovą su kapitalistais kaip vieną svarbiausių XX a. vidurio SSRS eksporto reiškinių. Ideologiniai dalykai baleto repertuare buvo mažiau juntami nei dramos teatro scenoje, tačiau ir klasikiniuose spektakliuose dažnai buvo mėgstama pabrėžti socialinės nelygybės motyvus. 1952 m. Kelbauskas atnaujino Pakalnio baletą Sužadėtinė – pataisęs libretą ir pervadinęs Aušta aušrelė.
Komentarai
Rašyti komentarą