Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Prisijungti su Facebook
Prisijungti su Google
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Kodėl Lietuvos dizaino istorijai toks svarbus 7 dešimtmetis?
Karolina Jakaitė
Dailininkai konstruktoriai, arba dizainas kitaip
Žodis „dizainas“ sovietiniame kontekste turėjo specifinę reikšmę. Šio žodžio dažniausiai buvo vengiama dėl „kapitalistinio“ atspalvio ir neatitikimo socialistinei ideologijai:
 
Mums svetimos tarpusavyje konkuruojančių kapitalistinių firmų idėjos ir priemonės, kai vieni gaminio trūkumai dažniausia maskuojami efektyviomis nikeliuotomis dalimis, kiti – nežemiškais spalvų deriniais, treti – gaminio formos įmantrumu. Algimantas Bielskis, „Gaminys ir vartotojas“, Mokslas ir technika, 1965, Nr. 12, p. 8.
 
Socialistiniai planinės ekonomikos idealai iš esmės skyrėsi nuo vakarietiškos dizaino sampratos, tačiau negalima sakyti, jog dizaino ar dizainerių tuo metu visai nebuvo. Priešingai, būtent 6 ir 7 dešimtmečių sandūroje įvyko daug sovietinio ir konkrečiai Lietuvos dizaino raidai svarbių reiškinių: įkurtos naujos institucijos, atsirado specializuotos studijų programos, pradėtos rengti dizaino parodos, išryškėjo daiktų ir aplinkos modernizavimo idėjos.
 
Norint sužinoti šiek tiek daugiau, reikia įvesti kitus, to meto realijas labiau atitinkančius raktinius žodžius. Nors profesionalai vartojo angliškos kilmės žodį „dizainas“ (design), tačiau oficialiame diskurse jį stengtasi pakeisti naujais griozdiškais terminais: pramoninė dailė, pramoninė arba techninė estetika, meninis konstravimas arba pramoninis modeliavimas. Tai buvo veikla tarp pramoninės gamybos ir taikomosios dailės, technikos ir estetikos, jai būdinga prieštara tarp teorijos ir praktikos, modernių vienetinių projektų ir gamybinio broko, profesinės meistrystės ir chaltūros, deklaruojamos gerovės ir nuolatinio deficito.
 
Šioje specifinėje srityje dirbę žmonės dažniausiai vadinti pramonės gaminių modeliuotojais, dailininkais-konstruktoriais arba dailininkais-apipavidalintojais, ir daug rečiau dizaineriais:
 
Mūsų dailininkų-konstruktorių uždavinys – kurti tokius daiktus, kurie atitiktų socialistinės visuomenės žmonių poreikius ir padėtų įtvirtinti komunistinio gyvenimo formas. Nijolė Tumėnienė, „Technika ir menas“, Mokslas ir technika, 1968, Nr. 8, p. 24.
 
Galima būtų įvardyti daugiau nei šimtą lietuvių dizainerių, kūrybinį kelią pradėjusių 6–7 dešimtmečiais: vieni jų labiau girdėti, kiti visai nežinomi, vieni, specializavęsi kurioje nors dizaino srityje (pavyzdžiui, baldų, skaičiavimo technikos ar prekinių ženklų), jai paskyrė visą profesinę karjerą, kiti – tik kelerius metus, dažniausiai po studijų gavę specializuotą paskyrimą arba retkarčiais imdamiesi taikomojo pobūdžio užsakymų (pavyzdžiui, tapytojai Algirdas Petrulis, Eugenijus Antanas Cukermanas).
 
Reaguojant į naujų specialistų poreikį, 1961 m. Vilniaus dailės institute atsirado dizainerio specialybė arba, cituojant to meto šaltinius, „įvestas dailiojo pramoninio modeliavimo ir dekoravimo specialybių profilis“, o vėliau įsteigta ir nauja Pramonės gaminių meninio konstravimo katedra, kuriai kelis dešimtmečius vadovavo profesorius Feliksas Daukantas (1915–1995), laikomas Lietuvos dizaino edukacijos pradininku.
 
Dizaino studijų programa išsiskyrė aukštai vertinamu įvadiniu kursu, sukurtu pagal Bauhauzo BauhauzasBauhauzas – architektūros ir dizaino mokykla, veikusi Vokietijoje 1919–1933 m. ir padariusi didelę įtaką visai dizaino raidai bei sampratai.Bauhauzo mokymo programoje siekta atsisakyti tradicinio skirstymo į vaizduojamuosius ir taikomuosius menus, jungiant teorinius pagrindus, meną, amatus ir pramoninės gamybos technologijas.

Skirtingais laikotarpiais mokyklai vadovavo garsūs architektai: Walteris Gropius (Valteris Gropijus), Hannesas Meyeris (Hanesas Mejeris) ir Ludwigas Miesas van der Rohe (Liudvikas Miesas van der Rohė), dėstė žymūs Europos modernistai: Herbertas Bayeris (Bajeris), Marcelis Breueris (Marselis Brueris), Vasilijus Kandinskis, Paulis Klee (Polis Kli), László Moholy-Nagy (Laslas Mohojus-Nadis), Maxas Billas (Maksas Bilas) ir kt.

Tarp 1250 studijavusiųjų Bauhauzo mokykloje yra ir vienas lietuvis – inžinierius Vladas Švipas (1900–1965), kurio profesinė veikla susijusi su Kauno tarpukario modernistinės architektūros ir urbanistikos iniciatyvomis, konkrečiai – su Žemės ūkio rūmų Statybos skyriaus veikla. metodiką, taip pat sutartimis su gamintojais bei veiklos žanrų ir darbo krypčių įvairove, ieškant originalių, šiuolaikiškų formos ir funkcijos derinių labai skirtingiems objektams: suvirinimo aparatui, staklėms, sklandytuvui, visai transporto sistemai, buitinės chemijos pakuotei, alaus buteliui ar naujam prekės ženklui.
 
Dizainerių rengimas – naujas dalykas. Jį reikia palaikyti. Palaikyti eksperimentavimą, naujų kelių paieškas, pasitikėti eksperimentuojais, jų drąsa ir viltimis. К. Кантор, „Начатки дизайнерсково образования“, Декоративное искусство СССР, 1965, Nr. 4, p. 27.
 
1965–1980 m. dizaino katedrą baigė 137 absolventai, vidutiniškai 9 dizaineriai kasmet. Kai kurie dizaineriai gaudavo etatus įmonėse (štai pirmosios dizaino kartos absolventas Algis Šarka visą gyvenimą dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje „Sigma“), bet dauguma dirbo specializuotuose konstravimo biuruose.
Žinutė apie pramoninės estetikos parodą žurnale Švyturys (1968, Nr. 7)
I. Fišerio nuotr.
Pramoninės estetikos parodos plakato fragmentas, aut. Vytautas Kaušinis, 1968
Pramoninės estetikos parodos eksponatai, 1968
Pramonės gaminių meninio konstravimo katedros, įkurtos 1961 m. Vilniaus dailės institute, logotipas
Pirmieji Pramonės gaminių meninio konstravimo katedros absolventai su profesoriumi F. Daukantu, 1965
Iš kairės: Kęstutis Ramonas, A. Šarka, Romana Kungytė, F. Daukantas
Vilniaus modelių namų plakatas, aut. V. Vencevičius, 1961
Nuo 1957 m. Vilniuje veikusio baldų konstravimo biuro logotipas
Eksperimentinio konstravimo biuro baldų reklama žurnale Mokslas ir technika (1960, Nr. 2)
Viešbučio „Kamaen“ Konakryje (Gvinėja) baldai, diz. V. Beiga, 1962
Eksperimentinio taros ir įpakavimo konstravimo biuro ženklas, aut. Kęstutis Ramonas, 1964
Eksperimentinės dizaino institucijos
Laikantis chronologijos, pirmiausia dera paminėti mados dizainui skirtą instituciją – Vilniaus modelių namus, veikusius Vilniuje nuo 1954 m. Čia buvo kuriami drabužių ir avalynės pavyzdžiai, skirti masinei gamybai, taip pat išskirtiniai, vienetiniai modeliai užsienio parodoms ir, pasak ilgametės Modelių namų meno vadovės Dalios Jurginienės, to meto Lietuvos ar net Sąjungos elitui:
 
Nors Algirdo ir Antakalnio gatvėse veikė aukščiausio lygio ponų ateljė, daugelis veikėjų vis tiek norėdavo siūdintis Modelių namuose. Jų žmonos turėjo neribotas galimybes, ponioms neegzistavo eilės, joms buvo skirti ir geriausi Lietuvos įmonių gaminiai. Beje, Vilniaus modelių namuose siūdintis pasirinko ir aukštas Sovietų Sąjungos partinis veikėjas Andrejus Gromyka. Ši paslauga jam pasiūlyta, matyt, ne už ačiū. Jam būdavo parenkami aukščiausios kokybės audiniai, garantuotas anonimiškumas. Geriausias konstruktorius P. Vaičiūnas važiuodavo į Maskvą, jam būdavo užsakytas viešbutis. Kartais tekdavo laukti ne vieną dieną, kol A. Gromyka rasdavo laiko pasimatuoti. Virginija Majorovienė, „Koks bus sijono ilgis, sovietmečiu sprendė valdžios vyrai“, www.moteris.lt, 2013 01 28.
 
Nuo 1962 m. Vilniaus modelių namai leido žurnalą Banga, kurio redakcijoje dirbo grafikai Bronius Leonavičius, Rimantas Dichavičius, Arūnas Tarabilda, tapytojas Vincas Kisarauskas. Buvo įdarbinti ir žinomi tarpukario Lietuvos kultūros veikėjai – Juozas Keliuotis, Vincas Uždavinys.
 
Dauguma sovietinių dizaino institucijų buvo pavadinti ilgais, sunkiai įsimenamais vardais, todėl buvo prigiję įvairūs jų trumpiniai. Nuo 1957 m. Vilniuje veikusį baldų konstravimo biurą visi žinojo kaip PKB (trumpinys pagal pirmąjį pavadinimą – Projektavimo konstravimo biuras, o nuo 1959 m. – Liaudies ūkio tarybos Eksperimentinis konstravimo biuras). Jame dirbę lietuvių architektai, inžinieriai ir dizaineriai kūrė naujų baldų ir jų komplektų modelius masinei gamybai. Pagal lietuvių autorių sukurtus baldų projektus buvo apstatomi įvairios paskirties Lietuvos ir SSRS visuomeniniai pastatai – nuo Aukščiausiosios Tarybos (baldai vadovų kabinetams, diz. Cukermanas), Sporto rūmų (diz. Tadas Baginskas), Operos ir baleto teatro (diz. Eugenijus Algimantas Gūzas) iki garsių to meto Vilniaus ar Maskvos restoranų („Dainava“ Vilniuje (diz. Stapulionis ir Cukermanas) buvo laikoma pirmuoju naktiniu baru, atidarytu Sovietų Sąjungoje po karo), kavinių (Maskvos viešbučio „Junost“ kavinei, diz. Vytautas Beiga, 1960–1961) ir netgi Afrikos viešbučių (baldai viešbučiui „Kamaein“ (Gvinėja, 1962), viešbučiui „Cosmos“ (Kongas, 1966–1967), diz. Beiga) arba Jemeno mokyklų (diz. Baginskas).
 
Nuo 1964 m. Vilniuje veikė specializuota grafinio dizaino institucija – Eksperimentinis taros ir įpakavimo konstravimo biuras. Jo tikslas buvo vienoje vietoje įgyvendinti grafinio dizaino užsakymą nuo idėjos iki konkretaus produkto. Čia buvo kuriami etikečių, pakuočių, prekinių ženklų ir firminio stiliaus projektai, sudaromi bei išspausdinami įvairūs reklaminiai leidiniai, plakatai. Šios įstaigos pavadinimas ne kartą keitėsi, tad dailininkai Paribio gatvėje įsikūrusią eksperimentinę bazę vadino tiesiog „Tara“. Šiame biure darbo vietas rado kelios dešimtys jaunų dizainerių-konstruktorių, dauguma buvo baigę grafikos, taip pat scenografijos, freskos-mozaikos, keramikos ir tekstilės studijas.
 
1966 m. buvo įsteigtas Visasąjunginio techninės estetikos mokslinio tyrimų instituto (VTEMTI) filialas, kurio pagrindinės funkcijos buvo elektronikos ir tiksliųjų prietaisų konstravimas, pramonės įmonių interjerų ir eksterjerų projektavimas. Šis institutas taip pat prisidėjo prie dizaino teorijos kūrimo ir sklaidos: buvo rengiamos įvairios konferencijos, spausdinami pranešimai bei metodiniai nurodymai, kaip įvairias naujoves bei reikalavimus pritaikyti praktikoje. Čia norėtųsi paminėti dizainerio Algimanto Bielskio pavardę. Jis buvo pirmasis diplomuotas pramoninio dizaino specialistas: 1964 m. baigė Leningrado aukštąjį Veros Muchinos vardo pramoninės dailės institutą ir sukūrė kibernetinę simbolių sistemos teoriją.
 
Techninės estetikos instituto iniciatyva 7 dešimtmetyje Vilniuje buvo pradėtos rengti specializuotos dizaino parodos. Tiesa, daug dažniau lietuvių dizainerių sukurti projektai buvo eksponuojami pasiekimų parodose įvairiose užsienio šalyse sovietiniuose, Baltijos respublikų paviljonuose arba atskirai Lietuvos SSR skirtuose stenduose.
 
Tačiau vos prakalbus apie dizaino institucijų steigimo iniciatyvas 6 dešimtmečio pabaigoje ir 7 dešimtmetyje, dar nepradėjus gilintis į jų veiklą, tenka minėti liūdnus jų likvidavimo faktus. Visų minėtų dizaino biurų bei Techninės estetikos instituto archyvai, metodiniuose kabinetuose kelis dešimtmečius saugoti projektai ir prototipai, specializuotose bibliotekose kaupta medžiaga be pėdsakų dingo apie 1990-uosius. Išimtis – turbūt tik Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros archyvas, ilgus metus kurtas profesoriaus Daukanto ir atsakingų darbuotojų dėka didžiąja dalimi išsaugotas iki šių dienų.
 
Todėl tenka pripažinti, jog žinios apie Lietuvos dizaino istoriją yra labai fragmentiškos. Galime kalbėti tik apie atskiras kiek išsamiau tyrinėtas sritis ir laikotarpius, bandymus „rekonstruoti“ tam tikrus epizodus, atkuriant ir naujai interpretuojant faktus pagal publikacijas to meto spaudoje, dailininkų prisiminimus, liudininkų pasakojimus ir išsaugotus pavienius archyvinius dokumentus bei artefaktus.
 
 
„Meną – į buitį“, arba Lietuvos dizaino modernėjimas
Kaip paaiškinti tokį „dizainerišką“ lūžį 6 dešimtmečio pabaigoje ir 7 dešimtmečio pradžioje? Galima pradėti nuo vadinamojo „atšilimo“, komunistų partijos suvažiavimuose priimtų naujų programų, urbanizacijos, modernizacijos ir buities reformos. Dizaino atsinaujinimo procesai susiję su Nikitos Chruščiovo valdymo laikotarpiu atsiradusiomis naujomis politinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo formomis, šiek tiek priartinusiomis Sovietų Sąjungą prie Vakarų. Naujų namų statybos ir su jais siejamų buities daiktų vartojimo idėja tapo centrine modernizacijos programos ašimi, siekiant sukurti „šviesų komunizmo rytojų“.
 
1959 m. XXI partijos suvažiavimo programa paskelbė garsųjį šūkį „meną – į buitį“, kurį lydėjo dar skambesni: „grožį – masinei produkcijai, pagražinant milijonų žmonių gyvenimus“, „naujus atradimus reikia pritaikyti ne salonams, o gyvenimui“, „siekti pasivyti bei pralenkti labiausiai išvystytas kapitalistines šalis“. Lietuvoje šio „meną – į buitį“ sąjūdžio vienas aktyviausių dalyvių buvo profesorius Feliksas Daukantas, daug kalbėjęs ir apie edukacinę dizaino funkciją:
 
Nepakanka vartotojo estetinius poreikius tenkinti tik per dailiuosius amatus, taikomąją dailę (siaura prasme), kuri nėra masiška – tai daryti reikia per pramoninę meninę produkciją, rūpinantis per kasdienines buitines reikmes kilninti gyvenimą, kelti nuotaiką, ugdyti skonį. Kasdieninės aplinkos estetinis poveikis leidžia geriau suprasti dailės prasmę, ugdo dvasinę kultūrą. Feliksas Daukantas, „Dailė – pramonės pagalbininkas“, Literatūra ir menas, 1957 05 04, p. 4.
 
1961 m. įvyko pirmoji dizaino paroda Maskvoje Meną – į buitį, kurioje sėkmingai dalyvavo ir Lietuvos dizaineriai. Joje buvo pristatyti sovietiniai dizaino prototipai, skirti masinei gamybai, interjero, baldų ir mados dizaino pavyzdžiai. Parodos atgarsiai turėjo įtakos tolesniems valdžios sprendimams. 1962 m. pasirodė SSRS Ministrų tarybos nutarimas „Pagerinti masinių gamybos ir kultūrinės-buitinės paskirties prekių kokybę, įdiegiant meninio konstravimo metodus“. Jo pagrindu tais pačiais metais Maskvoje buvo įkurtas Visasąjunginis techninės estetikos mokslinių tyrimų institutas (VTEMTI), tapęs svarbiausia sovietinio dizaino institucija su 15 filialų ir beveik 200 laboratorijų. Šiuo ir ankstesniais nutarimais vadovaujantis, 7 dešimtmetyje buvo įkurtos ir jau minėtos Lietuvos dizaino institucijos.
 
Lietuvos dizaino raidai taip pat reikšmingos buvo Chruščiovo vykdytos ūkio sistemos reformos, pertvarkius pramonės valdymą teritoriniu principu ir 1957 m. įsteigus Lietuvos SSR Liaudies ūkio tarybą. Šiuo laikotarpiu (1957–1965) buvo savarankiškiau tvarkoma vietinės priklausomybės pramonės įmonių, mokslo, projektavimo įstaigų veikla, aktyviau plėtojama pramoninė gamyba, stengiantis išnaudoti respublikai būdingas vietines žaliavas, laisviau formuojant asortimentą, modernizuojant technologines linijas.
 
Vartant 7 dešimtmečio archyvinius dokumentus ar žurnalus, į akis krenta naujų technikos, lengvosios ar maisto pramonės gaminių vien lietuviški pavadinimai, pagal kuriuos galima beveik rimuoti eiles arba leistis į kraštotyrinę kelionę: magnetolos „Neringa“, „Vaiva“, „Minija“, „Nida“, televizoriai „Dubysa“, „Šilelis“, „Tauras“, dalykinės informacijos apdorojimo sistema „Rūta“ (diz. Algis Šarka), kita skaičiavimo mašina „Vilnius“, svetainės baldai „Ąžuolas“ (diz. Eugenija Marija Cukermanienė), virtuvės baldų komplektai „Laumė“ arba „Ventė“ (diz. Brigita Adomonienė) arba saldainių pavadinimai „Gražina“, „Verpstė“, „Stelmužė“, „Neris“, „Zarasai“, „Žalgiris“ ir kt.
1965 m. Liaudies ūkio tarybos buvo panaikintos. Ir čia puikiai tinka Lolitos Jablonskienės įžvalga:
 
Nors sovietinės reformos buvo nenuoseklios, kontroliuojamos bei ribojamos ideologų ir biurokratų, materiali Baltijos šalių aplinka sparčiai modernėjo ir įgijo tarptautinių bruožų: architektūra ir dizainas pasuko funkcionalizmo link, o iš Vakarų, kad ir netiesiogiai, jau adaptavęsi Rytų Europos šalyse, skverbėsi kūrybiniai impulsai. Modernizacija. XX a. 7–8-ojo dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra, sudarytoja Lolita Jablonskienė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2012, p. 2
 
6 dešimtmečio pabaigoje–7 dešimtmečio antroje pusėje buvo matyti tam tikrų Lietuvos dizaino sričių modernėjimo ženklai: pradedant naujų kavinių interjerais („Neringa“ Vilniuje, archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, 1956–1960; „Trys mergelės“ Kaune, archit. Viktorija ir Alfredas Jakučiūnai, 1965–1967; restoranas „Vasara“ Palangoje, archit. Aleksandras Eigirdas, 1964–1967), baigiant kasdiene aplinka – PKB dizainerių suprojektuotais minimalistinio stiliaus, lengvai surenkamais baldais, kur nors bendrojo kambario kampe stovinčiu stilingu Lygijos Marijos Stapulionienės šezlongu, Panevėžio elektrotechnikos gamykloje pagamintu toršeru ar netgi tokiomis mažomis detalėmis kaip modernūs etikečių užrašai, nauji lietuviški prekių ženklai arba opartiniai motyvai Taros ir įpakavimo biuro dailininkų sukurtose saldainių pakuotėse.
 
Knygos Искусствo и быт (Iskustvo i byt, 1963) viršelis
1961 m. pirmosios dizaino parodos Maskvoje Meną – į buitį eksponatai
A. Purio sukurti baldai, eksponuoti pirmojoje dizaino parodoje Maskvoje Meną – į buitį
Eksperimentinio konstravimo biuro dailininkų sukurti poilsio baldai (II premija), eksponuoti 1961 m. pirmojoje dizaino parodoje Maskvoje Meną – į buitį
Magnetolos „Neringa“ gamyklinio paso viršelis, diz. R. Rapšys, 1959
Televizoriaus „Tauras“ gamyklinio paso viršelis, 1968
Dalykinės informacijos apdorojimo sistema „Rūta“, diz. A. Šarka
PKB dizainerių suprojektuoti lietuviški baldai, diz. L. M. Stapulionienės šezlongas
1959 m. JAV parodos ženkliukas
„Virtuvės debatų“ kadras iš 2009 m. parodos Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945–1970 Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje
V. Aukštaičio nuotr.
Degtukų dėžutė iš serijos „Tarybų Lietuvos septynmetyje“, 1959
Straipsnis „Gaminiai keliauja į 74 šalis“ žurnale Mokslas ir technika (1965, Nr. 7)
1965 m. Liaudies ūkio ir kultūros pasiekimų parodos eksponatai
Dulkių siurblio „Saturnas“ reklama žurnale Mokslas ir technika (1963, Nr. 8)
„Virtuvės debatai“, arba Šaltojo karo modernumo lenktynės
Kalbant apie tarptautinius kūrybinius impulsus, reikia prisiminti 1959 m. Maskvoje vykusią nacionalinę JAV parodą, tapusią svarbiu postūmiu sovietinio dizaino raidai, o pasaulio dizaino ir politikos istorijoje žinomą skambiu „Virtuvės debatų“ pavadinimu. Likus dienai iki oficialaus parodos atidarymo, ją apžiūrėjo Sovietų Sąjungos generalinis sekretorius Nikita Chruščiovas, lydimas JAV viceprezidento Richardo Nixono, ir štai taip pradėjo pokalbį:
 
Nixonas: Norėčiau parodyti jums šią virtuvę. Ji lygiai tokia, kaip mūsų namuose Kalifornijoje (atkreipia Chruščiovo dėmesį į indaplovę, įmontuotą stalviršyje). Pažvelkite į šią indaplovę.
Chruščiovas: Mes taip pat turime tokių daiktų.
Nixonas: Tai naujausias modelis. Tūkstančiai tokio tipo įrenginių yra surenkami gamyklose ir paskui montuojami tiesiai namuose. Mes norime savo moterims palengvinti gyvenimą.
Chruščiovas: Sovietų Sąjungoje nėra „kapitalistinio požiūrio į moteris“.
Nixonas: Ar ne geriau būtų lenktyniauti dėl skalbimo mašinų privalumų nei dėl raketų galingumo?
 
Dabar sakoma, jog tai buvo ekspromtu užsimezgusi gyva diskusija aštriomis Šaltojo karo temomis, nors žurnalistams ir fotografams jau išvakarėse buvo pranešta, kad reikės „stabtelėti ir apie Šaltojo karo strategijas pasikalbėti virtuvėje“. Tas pokalbis iš tiesų įvyko toje beveik „kosminėje“ amerikietiškoje virtuvėje, „apginkluotoje“ naujausia „General Electric“ technika, įrengtoje tipiškame realaus dydžio šešių kambarių Amerikos name.
Būtent ten Nixono ištarta frаzė „Ar ne geriau būtų lenktyniauti dėl skalbimo mašinų privalumų nei dėl raketų?“ žymi momentą, kai Šaltojo karo lenktynės persikėlė į buitinį – dizaino objektų – lygmenį:
 
Abi pusės naudojo ne tik karinės stiprybės ir galios ženklus, bet ir blizgančius produktus, moderniausią elektroniką, dangoraižius ir jų įvaizdžius, siekdamos parodyti savo pranašumus, įgyvendinant modernumą. Cold War Modern: Design 1945–1970, eds. David Crowley, Jane Pavitt, London: V&A Publishing, 2008, p. 13.
 
1959 m. JAV paroda Maskvoje, kurią aplankė ir kai kurie lietuvių dailininkai, buvo pirmoji galimybė gyvai pamatyti vakarietiško dizaino pavyzdžių, paragauti pepsikolos ar iš pakelių keptų pyragų, pasidaryti makiažą, pasėdėti prabangiuose amerikietiškuose automobiliuose, o gal netgi sutikti garsiąją amerikiečių dizainerių porą Charlesą ir Ray Eamesus Charlesas ir Ray EamesaiCharlesas ir Ray Eamesai – XX a. Amerikos dizaineriai, vyras ir žmona (Charles Eames, 1907–1978, ir Ray Kaiser Eames, 1912–1988), išgarsėję eksperimentiniais projektais architektūros, baldų, grafinio dizaino, taip pat fotografijos bei eksperimentinio kino srityse, vadinami vienais įtakingiausių visų laikų dizainerių.

Eamesai savo namuose sukonstravo specialią mašiną, leidžiančią lengvai lankstyti klijuotą medieną. Šią novatorišką technologiją dizaineriai ištobulino 1942 m., gavę JAV karo laivyno užsakymą pagaminti 5000 medinių kojos įtvarų.

Vadovaudamiesi motto „žema kaina – aukšta kokybė“ Eamesai sukūrė įvairių kėdžių modelių, kurių daugumą gamino Hermano Millerio įmonė, todėl jie vadinami dizaineriais, pakeitusiais XX a. sėdėseną.

Eamesai 1959 m. lankėsi Maskvoje, atidarant nacionalinę JAV parodą, kurioje ant auksinio Buckminsterio Fullerio suprojektuoto kupolo septyniuose milžiniškuose ekranuose buvo parodytas jų sukurtas filmas Akimirkos iš Amerikos gyvenimo. Tai buvo pirmoji daugiaekranė multimedijos instaliacija istorijoje. (Čarlzą ir Rėj Ymsus).
 
Tarptautinės ir pasikeitimų parodos, kuriose Sovietų Sąjunga pradėjo dalyvauti „atšilimo“ laikotarpiu, buvo vienas internacionalumo skersvėjų šaltinių. Nuo 6 dešimtmečio antros pusės Vakarų pasaulio naujienos, idėjos, mados, įtakos vienokiais ar kitokiais būdais pasiekdavo Lietuvą. Pirmiausia – per specializuotus lenkų, čekų ir Rytų Vokietijos leidinius, taip pat per parodas ir keliones. Asmeninėse dailininkų bibliotekose saugomi knygų ir prenumeruotų žurnalų sąrašai rodo, kad dizaino kūrėjai sovietiniu laikotarpiu atidžiai sekė Vakarų meno naujienas ir studijavo pasaulines dizaino tendencijas.
 
O Chruščiovo atsakymas Nixonui „Mes taip pat turime tokių daiktų“ tapo vienu iš sovietinio dizaino raidą lydėjusių pažadų. Tais pačiais metais Sovietų Sąjungoje startavo vadinamoji septynmečio programa (1959–1965), nukreipta į pramonės gaminių vystymą, siekiant pasivyti ir pralenkti Vakarus. Šaltojo karo modernumo lenktynių atgarsiai girdimi ir straipsniuose skambiais pavadinimais „Gaminiai bus puikūs“, „Mūsų gaminiai turi būti geriausi pasaulyje“ arba „Gaminiai keliauja į 74 šalis“:
 
Gaminiai bus puikūs: Jau ir dabar duoti nurodymai visus gaminamus ir naujai kuriamus gaminius lyginti su geriausiais pasauliniais gaminiais. […] Siekiame, kad kuriant visus naujus gaminius, aktyviai dalyvautų dailininkai. Povilas Kulvietis, „Gaminiai bus puikūs“, Mokslas ir technika, 1965, Nr. 2, p. 2–3.
 
Mūsų gaminiai turi būti geriausi pasaulyje: siekiama, kad tarybinių įmonių produkcija prilygtų geriausiems pasauliniams pavyzdžiams. […] Kokybė turi būti kontroliuojama nuolat. Ryšium su tuo reikia įvertinti visą serijinę produkciją, palyginant ją su geriausiais šiuolaikiniais gaminiais, sudaryti priemonių planus, siekiant likviduoti atsilikimą. Povilas Kulvietis, „Mūsų gaminiai turi būti geriausi pasaulyje“, Mokslas ir technika, 1965, Nr. 5, p. 2–3.
 
Tai buvo ideologiniai-propagandiniai imperatyvai ir pažadai, bet nuo jų neatsiejami Lietuvos dizaino istorijos įvykiai. Užsibrėžtas, nors ir nerealus, tikslas – pasivyti ir pralenkti kapitalistines šalis, pasitarnavo kaip pretekstas atsirasti naujoms dizaino institucijoms, dizaino profesionalams ir konkretiems, moderniems dizaino projektams. Tarp tų „puikiųjų“ gaminių, kuriuos kuriant aktyviai dalyvavo lietuvių dizaineriai, 7 dešimtmečio pasiekimų ataskaitose ir parodų ekspozicijose visada pamatysime lietuviškąjį dulkių siurblį „Saturnas“, kurį nuo 1963 m. gamino Vilniaus elektrinio suvirinimo įrengimų gamykla. Sferinės rutulio formos, pagamintas iš dangaus mėlynumo plastiko (nors buvo gaminami ir kitų spalvų variantai) nešiojamas elektrinis dulkių siurblys visomis savybėmis taikliai atspindėjo tuometinę kosminio amžiaus estetiką ir kartu buvo atsakas garsiajam 1955 m. „Hoover“ modeliui „Constellation“.
 
Kaip tos „lenktynės“ ir „užsieninio patyrimo perėmimo“ sistema veikė realiame gyvenime, vaizdžiai pasakoja architektas-dizaineris Eugenijus Gūzas:
 
Biure startavome kartu su kolega Eduardu Jurgelioniu. Gavome konkrečias užduotis: man projektuoti poilsio baldus baigiamų statyti Profsąjungų rūmų vestibiuliui, jam kažką panašaus. Tiesa, šefas sumojęs, kad abu naujokai laukdami „auksinių minčių“ beviltiškai žvalgosi į dangų ir ne itin produktyviai gadina vatmaną, įvertino situaciją ir pasiuntė mus „pasisemti įkvėpimo“ į Maskvą. Mat sovietiniais metais veikė ištobulinta „užsieninio patyrimo perėmimo“ sistema – institucijoje, kuri vadinosi Sąjunginiai prekybos rūmai, kur buvo komplektuojamos pusiau slaptos užsieninių gaminių „kolekcijos-parodos“, kuriose profesionalūs specialistai galėjo apžiūrėti ir pačiupinėti garsiausių pasaulio firmų pavyzdžius. Ten pirmą sykį pamačiau naujausius „gyvus“ modernius baldus. Tai buvo reali šiuolaikinio dizaino pamoka, tapusi postūmiu profesionaliam darbui. Lietuviškų baldų dizaino kūrėjai 1957–1990: Baldų projektavimo-konstravimo biuras – profesionalios veiklos židinys, sudarytojai Vytautas Beiga, Vilija Gerulaitienė, Eugenijus Algimantas Gūzas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013, p. 200.
 
Reikia paminėti, jog tokios užsieninių gaminių „kolekcijos-parodos“ ar bent jau jų nuotraukų albumai buvo naudojami ir Vilniaus biuruose, taip pat atskirose įmonėse ir gamyklose, kur buvo vykdomi projektavimo darbai.
 
Eksperimentas ir problema: kaip sukurti „daug, gerų, gražių ir pigių daiktų“
Atskiru raktiniu žodžiu gali būti dizaino įstaigų pavadinimuose įterptas epitetas eksperimentinis (pavyzdžiui, baldų Eksperimentinis konstravimo biuras arba grafinio dizaino Eksperimentinis taros ir įpakavimo konstravimo biuras). Sovietinės sistemos kontekste tai reiškė tam tikrą pažangumą, suteikė įmonei galimybių gauti modernesnę įrangą, kokybiškesnių medžiagų, specialių užsakymų. Tačiau dabar, vertinant iš istorinės perspektyvos, tas eksperimentiškumas atskleidžia ir daugiau prasmių.
 
Kalbant apie dizainą sovietmečiu, neišvengiami paradoksai ir įvairūs neatitikimai. Pats dizainas sovietinės ideologijos kontekste buvo tarsi eksperimentas, kuriame, kaip visuose tokio pobūdžio projektuose, daug lėmė atsitiktinumai, kartais sėkmė ir palankios aplinkybės, o dažniausiai – tam tikri netikslumai arba pirminį sumanymą perkeičiančios smulkmenos. Tai prieštaringumų kupinas laikotarpis: paženklintas, viena vertus, nuolatinio vartojimo prekių stygiaus, kita vertus, dažnai tik vienetiniais pavyzdžiais realizuotų modernaus dizaino ir apipavidalinimo projektų.
 
7 dešimtmečio Lietuvos žurnalai reklamavo naujus gaminius: modernius, patogius, lietuviškus. Juos kūrė biuruose dirbantys menininkai, inspiracijų dažnai ieškodami užsienio žurnaluose. Dizainas turėjo gerokai pakelti liaudies materialinio ir kultūrinio gyvenimo lygį. Žmonėms įsikuriant naujai pastatytuose butuose, viešosiose erdvėse ar įstaigose iš tiesų reikėjo „daug, gerų, gražių ir pigių daiktų“. Tokį pirminį siekį, gražų, bet beveik neįgyvendinamą, deklaravo ir eksperimentiniai dizaino biurai, daug investuodami į naujų gaminių projektavimą.
 
Tačiau sovietinėje sistemoje teorija radikaliai skyrėsi nuo praktikos ir realybės. Parduotuvės buvo pustuštės, parodose eksponuojami modernaus dizaino pavyzdžiai dažniausiai nepasiekdavo vartotojų, o reklamuojamos naujienos buvo prieinamos tik išrinktiesiems. Tai puikiai iliustruoja vieno lankytojo nuoširdus prisipažinimas „Lietuviško kalvadoso iš tokios gražios bonkos kaip gyvas nesu ragavęs“, 1967 m. pirmosios pramoninės grafikos parodos lankytojų atsiliepimai, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-396, ap. 4, b. 24. užrašytas 1967 m. pirmosios pramoninės grafikos parodos atsiliepimų knygoje, išvydus greičiausiai Romualdo Svaškevičiaus apipavidalintą „Lietuviško kalvadoso“ butelį. Arba taiklus Tado Baginsko 1966 m. straipsnio pavadinimas su nusivylimo gaidele „O baldai vis tie patys“ ir citata iš 1968 m. straipsnio „Problema Nr. 1“ su dar keliais svarbiais raktiniais žodžiais, atspindinčiais sovietinės dizaino sistemos ypatumus, – „Meno taryba“, „Plano komisija“ ir „techninės sąlygos“:
 
Mūsų gaminiai pasensta dar negimę. Pabandykime pasekti jų kelią. Meno taryba patvirtino gaminį. Kad būtų galima jį gaminti, reikalingos techninės sąlygos. Techninių sąlygų sudarymas bei jų patvirtinimas užima daug laiko. Reikalingi Meno tarybos, Prekybos ministerijos, Plano komisijos, Finansų ministerijos, Liaudies ūkio tarybos darbuotojų parašai. Kol surenkami visi parašai, – praeina mėnesiai. Pagaliau techninės sąlygos patvirtintos. Tačiau koks dabar pasidarė gaminys – niekas tiksliai nebežino. Iš esmės jis nepasikeis, bet „smulkmenos“ keičiasi. „Problema Nr. 1: diskusija apie plataus vartojimo prekių kokybę“, Mokslas ir technika, 1965, Nr. 1, p. 7.
 
Nors būtent prie tų „smulkmenų“ ilgiausiai ir darbuodavosi dailininkai-konstruktoriai.
 
Visa sistema buvo nukreipta į gamybos procesą, planų įvykdymą ir ataskaitas, tačiau realybėje kokybės reikalavimai buvo sunkiai įgyvendinami. Darbą eksperimentiniame baldų projektavimo biure prisimena architektas-dizaineris Eugenijus Gūzas: 
 
Baldininkystėje, kaip ir kitose gamybos srityse, vyravo planinių užduočių vykdymo prioritetai, todėl konkurenciją ignoruojančiai „liaudies ūkio“ sistemai iš principo nereikėjo nei produkcijos atnaujinimo, nei kūrybos, nei naujų projektų, nei viso su jų įdiegimu ir kitomis permainomis kylančio šurmulio. […] Reikėjo gaminti kuo daugiau bet kokių gaminių, kad tik nebūtų žlugdomi planai: naujovių diegimo rizika kėlė pavojų ir galimas sankcijas. Lietuviškų baldų dizaino kūrėjai 1957–1990: Baldų projektavimo-konstravimo biuras – profesionalios veiklos židinys, sudarytojai Vytautas Beiga, Vilija Gerulaitienė, Eugenijus Algimantas Gūzas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013, p. 9.
 
Didelė dalis lietuvių dizainerių projektų, ypač eksperimentinių, moderniausių, nepatekdavo į masinę gamybą, dažniausiai būdavo pagaminami tik parodoms, labai dažnai – eksportinėms. Tokią situaciją taikliai apibendrina sovietinio dizaino tyrėja Susan Reid (Siuzana Ryd):
 
[P]asiturinčiai visuomenei daiktų reikia ne tik naudojimui, bet ir mėgavimuisi, troškimui, gyvenimo būdo modeliavimui, žaidimui. Sovietų Sąjungoje galėjo atsirasti vietos tokiems objektams, tačiau jie netapo prekėmis. Susan E. Reid, „Tai rytojus! Vartotojų „gaminimas“ Sovietų Sąjungoje 7 dešimtmetyje“, in: Tarptautinė konferencija. Modernizacija. XX a. 7–8 deš. Baltijos šalių meno, architektūros ir dizaino kontekstai: Pranešimų santraukų rinkinys, sudarytoja Lolita Jablonskienė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2010, p. 9.
 
Šiuo atveju norisi patikslinti Reid frazę: „ne visi“ lietuvių dizainerių 7 dešimtmečiu sukurti objektai tapo prekėmis. Kaip ir pirkėjai – ne visai tikrais vartotojais. Viskas veikė pagal šiek tiek „kitokią“ sistemą, kurioje dizainas buvo labiau eksperimentas, o jo įgyvendinimas praktikoje dažniausiai – problemiškas.
 
Panevėžio elektrotechnikos gamyklos šviestuvų reklama žurnale Mokslas ir technika (1965, Nr. 1)
Lietuviškų baldų ekspozicija baldų parduotuvėje Muziejaus g. Vilniuje, 1963
Baldų parduotuvėje Mindaugo g. Vilniuje, 1968
V. Vilaniškio nuotr.
Straipsnis „Problema Nr. 1“ žurnale Mokslas ir technika (1965, Nr. 1)

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Naudota literatūra ir šaltiniai Iliustracijų šaltiniai

Cold War Modern: Design 1945–1970
Eds. David Crowley, Jane Pavitt, London: V&A Publishing, 2008
Lietuviškų baldų dizaino kūrėjai 1957–1990: Baldų projektavimo-konstravimo biuras – profesionalios veiklos židinys
Sudarytojai Vytautas Beiga, Vilija Gerulaitienė, Eugenijus Algimantas Gūzas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013
Modernizacija. XX a. 7–8-ojo dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra
Sudarytoja Lolita Jablonskienė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2012
„Problema Nr. 1: diskusija apie plataus vartojimo prekių kokybę“
Mokslas ir technika, 1965, Nr. 1
Искусствo и быт
Москва: Cоветский художчик, 1963
ALGIMANTAS BIELSKIS
„Gaminys ir vartotojas“
Mokslas ir technika, 1965, Nr. 12
FELIKSAS DAUKANTAS
„Dailė – pramonės pagalbininkas“
Literatūra ir menas, 1957 05 04
LOLITA JABLONSKIENĖ
„Trumpa judėjimo ‘Meną į buitį’ istorija“
David Mabb: Menas kasdienybei: Katalogas, sudarytojas Simon Rees, Vilnius: ŠMC, 2006, p. 12–18
RASA JANULEVIČIŪTĖ
Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990: profesionalaus Lietuvos dizaino pagrindas
Monografija, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011
POVILAS KULVIETIS
„Gaminiai bus puikūs“
Mokslas ir technika, 1965, Nr. 2
POVILAS KULVIETIS
„Mūsų gaminiai turi būti geriausi pasaulyje“
Mokslas ir technika, 1965, Nr. 5
VIRGINIJA MAJOROVIENĖ
„Koks bus sijono ilgis, sovietmečiu sprendė valdžios vyrai“
www.moteris.lt, 2013 01 28
SUSAN E. REID
„Khrushchev Modern. Agency and modernization in the Soviet home“
Cahiers du monde russe, 2006, Nr. 1, p. 227–268
SUSAN E. REID
„Tai rytojus! Vartotojų „gaminimas“ Sovietų Sąjungoje 7 dešimtmetyje“
Tarptautinė konferencija. Modernizacija. XX a. 7–8 deš. Baltijos šalių meno, architektūros ir dizaino kontekstai: Pranešimų santraukų rinkinys, sudarytoja Lolita Jablonskienė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2010
NIJOLĖ TUMĖNIENĖ
„Technika ir menas“
Mokslas ir technika, 1968, Nr. 8
JŪRATĖ TUTLYTĖ
„Dizainas socialistiniame (Lietuvos) ūkyje, arba žmogus ir daiktinė aplinka visuotinio nepritekliaus sąlygomis“
Darbai ir dienos, 2007, Nr. 47, p. 139–160
К. КАНТОР
„Начатки дизайнерсково образования“
Декоративное искусство СССР, 1965, Nr. 4, p. 25–27
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Įveskite komentarą
  • [[current_comment.author_name]]
    [[current_comment.comment]]
[NEXT]
[PREV]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.