Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Iki sovietinės okupacijos
Živilė Pipinytė
Nors profesionali lietuvių kino kūryba susiformuoja labai vėlai, sovietmečiu, tačiau kino kultūra skleidėsi beveik nevėluodama, sulig pasaulinėmis tendencijomis. Štai brolių Louis ir Auguste’o Lumière’ų (Lui ir Ogiusto Liumjerų) išrastas kinematografas Kinematografas / KinematografijaKinematografija, taip pat kinematografas, sinematografas (pastarasis terminas laikomas pasenusiu).

Ekrane judančių vaizdų menas, sukuriantis gyvos tikrovės įspūdį; taip pat – pramonė (industrija), kurianti filmus. Atskirų šalių kino pramonė ir kino kūriniai dažnai vadinami nacionaline kinematografija. Pavadinimas kilęs iš brolių Louis ir Auguste’o Lumiére’ų 1895 m. išrasto prietaiso, filmuojančio ir projektuojančio judančius vaizdus, jų pavadinto sinematografu (Le Cinématographe – iš gr. Κινημα (kinema) – judesys ir γράφειν (grafein) – rašyti).
Lietuvą pasiekė beveik po dvejų metų – 1897-ųjų liepą, kai Vilniaus Bernardinų sode buvo surengti pirmieji kino seansai. Atrakcionas buvo patrauklus, greit pasklido po visą Rusijos imperiją, kuriai tada priklausė ir didžioji Lietuvos dalis. Iš pradžių kinas buvo žemųjų sluoksnių pramoga. Tačiau jo populiarumas sparčiai augo, tad po 1905 m. pradedami statyti pirmieji stacionarūs kino teatrai. Vilniuje ir Kaune jų buvo daugiausia: iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios pastatyta per 30.
 
Lietuvių kino pradžią įvardyti sunku, nors pirmųjų kino kronikų kūrėjai – Lumière’ų, brolių Pathé (Patė) operatoriai, be abejo, lankėsi ir Lietuvoje. 1909 m. kaunietis Wladysławas Starewiczius (Vladislavas Starevičius) nufilmavo gamtos vaizdus – jo trumpas filmukas Prie Nemuno yra vienas pirmųjų. Netrukus šį kino mėgėją, sukūrusį ypatingą filmą Elniaragių kova, į Maskvą pakvietė vienas pirmųjų rusų kino pramonininkų Aleksandras Chanžonkovas ir būtent ten Starewiczius tapo pripažintu lėlinės animacijos pradininku. Į Lietuvą jis nebegrįžo, bet čia pradėjo lankytis lietuvių kilmės amerikiečiai, iš kurių garsiausias Antanas Račiūnas. Jie filmavo gimtosios šalies gamtos vaizdus, kurie maldė JAV gyvenančių tėvynainių nostalgiją. Pirmasis pasaulinis karas tas kino keliones sustabdė, bet Lietuvai tapus nepriklausoma, jos vėl atsinaujino ir tęsėsi iki pat sovietų okupacijos 1940 m.
 
Nepriklausoma Lietuva iš pradžių visai nesirūpino kinu. Agrarinė šalis turėjo iš naujo sukurti visas valstybės struktūras, bet daugeliui iš kaimo kilusių tuometinių politikų ir valdininkų kinas neatrodė potenciali nacionalinės kultūros dalis. Buvo investuojama į teatrą, muziką, literatūrą, dainų šventes. Lietuvių intelektualai taip pat nevertino kino. Miestietiškoji kultūra, kuri įvairiose šalyse buvo pagrindinis kino atsiradimo impulsas, Lietuvoje, ir pirmiausia laikinojoje sostinėje Kaune, dar tik mezgėsi.
 
Pirmieji lietuvių kinematografininkai kelis kartus bandė „įsukti“ filmų gamybą: steigė kino bendroves, kino aktorių mokyklas ir kino studijas (Lietuvos kino filmos mokykla, 1926–1927, vadovė Kotryna Senkevič). Aktorė Unė Babickaitė (Une Baye), 3 dešimtmečio pradžioje JAV nusifilmavusi keliuose „Paramount Pictures“ filmuose, grįžusi į Lietuvą taip pat nesėkmingai bandė skatinti lietuviškų filmų gamybą. 1932–1933 m. kino ir teatro studiją Kaune įkūrė iš JAV grįžęs režisierius Jurgis Vaičkus. Tačiau jo pastangos surinkti lėšų pilnametražiam filmui apie Kražių žudynes liko bevaisės. Studijos „Lietfilm“ ir „Akis“ (1926) taip pat greitai žlugo, nesulaukusios visuomenės ir valstybės paramos. Todėl pastangos kurti nacionalinį kiną liko tik mėgėjų iniciatyvomis, tarpukariu sukurti filmai neišliko, išskyrus lėlių animaciją Storulio sapnas (1938).
 
„Akis“ pirmoji ėmėsi kurti vaidybinius filmus. Lietuvoje nebuvo kino pramonės ir techninės bazės, tad bandymai buvo atvirai mėgėjiški, aktoriai vaidino laisvalaikiu, negaudami honorarų. 1927 m. sukurta trumpametražė komedija Gydytojas per prievartą net nebuvo išleista į ekranus. Panašaus likimo sulaukė ir 1928 m. Lietuvos kariuomenės generalinio štabo užsakymu sukurtas Kareivis – Lietuvos gynėjas (scen. pulkininkas Vladas Braziulevičius, rež. Jurgis Linartas, operat. Feognijus Dunajevas, vaid. Juozas Ališauskas, Emilija Grikevičiūtė, Juozas Laucius, Jurgis Petrauskas, Ipolitas Tvirbutas, Teofilė Vaičiūnienė, Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė, Vladas Sipaitis), turėjęs agituoti jaunuolius stoti į kariuomenę. Sprendžiant iš aprašymų, vaidybiniai epizodai buvo montuojami su miesto ir kaimo gyvenimo kronikos vaizdais. Filmo premjera įvyko tik 1931 m. Jis sulaukė daug kritikos pirmiausia dėl primityvaus komizmo ir dar dėl to, kad Lietuvos vaizdai buvo nufilmuoti pernelyg realistiškai, – užsakovai, matyt, tikėjosi reklamiškai gražių vaizdelių.
 
Tais pačiais metais „Akis“ parodė ir pilno metražo filmą Onytė ir Jonelis (scen. Linartas, rež. Sipaitis, operat. Dunajevas, vaid. Vanda Lietuvaitytė, Potencija Pinkauskaitė, Vladas Sipaitis, Antanina Leimontaitė, Antanas Mackevičius), pasakojantį apie jaunos tarnaitės ir kaimo vaikino meilę. Filmas idealizavo kaimo gyvenimą ir gana tiesmukai tvirtino, kad mieste jaunimui nėra ko veikti. Žiūrovams labiausiai patikę šio filmo vaizdai – dokumentiškai nufilmuotos kaimo šventės ir peizažai – netrukus atsidūrė kino kronikoje. Šis filmas sutiktas gana palankiai, nors, sprendžiant iš išlikusių atsiliepimų, buvo perdėtai teatrališkas ir mėgėjiško lygio. „Akis“ planavo Eglę – žalčių karalienę bei ciklą filmų apie Lietuvos praeitį, bet akivaizdu, kad Lietuvoje nebuvo finansinių mechanizmų bei techninės bazės tokiems brangiems kostiuminiams pastatyminiams filmams kurti.
 
Bene originaliausias nacionalinio kino bandymas buvo 1938 m. Henriko Kačinsko, Stasio Ušinsko ir Alfonso Žibo sukurtas trumpo metražo garsinis marionečių filmas Storulio sapnas. Įspūdingose art deco stiliaus didmiesčio dekoracijose nufilmuota komiška istorija iki XX a. pabaigos taip ir liko vieninteliu animaciniu lietuvišku filmu.
 
Skirtingai nei vaidybinis kinas, kino kronika Kino kronikaFilmai, kino žurnalai, kuriuose užfiksuoti istoriniai, politiniai, visuomeniniai ir kitokie svarbūs įvykiai; taip pat dokumentinio kino žanras. sulaukė valdžios dėmesio, nes buvo geras propagandos įrankis. Nuo 1921 m. Kaune kuriama kino kronika, 1924 m. pradėtas leisti kino žurnalas Apžvalga, nuo 1932 m. kroniką gamino „Lietfilm“, „Akis“, pavieniai operatoriai, įvairios kino ir fotolaboratorijos. 1932 m. buvo išleistas specialus nurodymas prieš kiekvieną seansą rodyti ne mažiau kaip 330 metrų juostos lietuviškos kino kronikos. Ji atitiko ne tik savo laiką, bet ir politikų nuostatas didžiuotis sparčiomis neseniai nepriklausomybę atgavusios šalies permainomis: tradiciškai buvo fiksuojamos šventės, paradai, parodos, prezidento Antano Smetonos kelionės po Lietuvą. Iki 1940 m. buvo pagaminta ir per pusšimtį kino apybraižų.
 
Kronikos kūrėjai dažniausiai kopijavo užsienio kronikų siužetus, rakursus, tekstus. Daug kronikos režisavo ir tekstus skaitė radijo žurnalistas, fotografas, rašytojas Petras Babickas (1903–1991), kuris 1931–1934 m. mokėsi Maskvos kinematografijos institute. Jis sukūrė kino apybraižų apie lietuvių kultūros veikėjus bei populiarius propagandinius filmus Lietuvos pavasaris (1933), Tautos vado sukaktuvės (1934), Atgimusi Lietuva (1935), Lietuva (1937). 4 dešimtmetyje Babickas net ėmėsi iniciatyvos steigti Švietimo ministerijos filmoteką, kurios užsakymu ir kūrė apybraižas apie kultūrininkus.
 
1935–1940 m. kino koncesiją įsigijo Linartas, kurio kartu su Dunajevu įsteigta bendrovė „Mūsų Lietuva“ ir tapo pagrindine tuometinio lietuvių kino kūrėja. 1935–1940 m. bendrovė leido kino žurnalą Mūsų Lietuva. Lietuvišką kroniką filmavo lietuvių kino pradininkai Feognijus Dunajevas, Stepas Uzdonas, Stasys Vainalavičius, Alfonsas Žibas. Iki 1940 m. buvo sukurta ir apie 70 ilgametražių kino apybraižų, pvz., Uzdono ir Vainalavičiaus Telšių–Kretingos geležinkelio statyba (1932). Kronikoje atsispindi oficialios šventės, parodos, prezidentai ir pareigūnai, paradai, gražėjanti laikinoji sostinė Kaunas – trumpai tariant, visa tai, kuo norėjo ir galėjo didžiuotis jauna valstybė. Šiuo požiūriu įdomus Žibo ir Vainalavičiaus pirmasis garsinis filmas Kaunas melodijų nuotaikoje (1936).
 
Kino kultūra Lietuvoje taip pat kūrėsi sunkiai. Pirmasis lietuvių kino kritikas Vytautas Alseika (1912–2002) jau 3 dešimtmetyje bandė diegti kino kultūros pagrindus. 1931–1932 m. Kaune leido savaitinį žurnalą Kinas, 1934–1935 m. redagavo dvisavaitinį žurnalą Kinas, tarp inteligentų populiariame žurnale Naujoji Romuva spausdino filmų recenzijas, kino naujienas, bet požiūris į kiną kaip į pigią pramogą išliko gana ilgai.
 
Matyt, viskas atsimušdavo į gana neigiamą įtakingosios visuomenės dalies požiūrį. Net ir pokario metais kinas dar ilgai, ypač inteligentų, nebuvo suvokiamas kaip nacionalinės kultūros dalis. Kino kultūra gal net labiau siejosi su užsienio (dažniausiai vokiečių) leidiniais apie kiną, kurie, beje, buvo prieinami net provincijoje. Suprantama, kad Lietuvoje buvo ir kino mėgėjų, filmavusių savas namų kronikas.
 
Nors kino teatrų Lietuvoje (ir ypač Kaune) buvo palyginti nemažai, didžiąją dalį repertuaro (maždaug 700–800 vaidybinių filmų premjerų per metus) sudarė komerciniai vokiečių, amerikiečių filmai. Kairiųjų pažiūrų inteligentai ir menininkai spaudoje ne kartą kritikavo tokią repertuaro politiką, pvz., 1932 m. Naujojoje Romuvoje išspausdintas P. A. K. inicialais pasirašytas straipsnis „Kaip sulaikyti vokiečių filmų antplūdį“. Kita vertus, SSRS filmai taip pat nebuvo laukiami. 1938 m. vasario 28 d. Krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas Stasys Dirmantas slaptame rašte Ministrui Pirmininkui Juozui Tūbeliui reiškė susirūpinimą, kad komunistinės idėjos Lietuvoje plinta per kultūrą ir rekomendavo „neįsileisti Sovkino filmų“.
 
 
Plačiau skaitykite: Nacionalinis lietuvių kinas
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Lietuvos literatūros ir meno archyvas
Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejus
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.