9 dešimtmečiu pasitvirtino tai, kas buvo pastebima jau antrojoje 8 dešimtmečio pusėje, – lietuvių teatro svorio centrai akivaizdžiai keitėsi. Ši kaita išryškėjo pačioje 9 dešimtmečio pradžioje: vyriausia ir vyresnioji XX a. antrosios pusės režisierių karta paliko teatrą (Juozas Miltinis) arba pasitraukė / buvo patraukti į kūrybinę nuošalę (Henrikas Vancevičius, Povilas Gaidys, Aurelija Ragauskaitė), o į pagrindinę scenos meno aikštelę įsiveržė 8 dešimtmečio jaunieji – Eimuntas Nekrošius (iki 1993 m. dirbo Jaunimo teatre), Jonas Vaitkus (iki 1988 m. vadovavo Kauno dramos teatrui, paskui perėjo į Akademinį dramos teatrą), Rimas Tuminas (1978–1990 m. dirbo Akademiniame dramos teatre), Saulius Varnas (1980–1989 m. vadovavo Šiaulių dramos teatrui, paskui persikėlė į Panevėžį), Gytis Padegimas (1980–1986 m. dirbo Kaune, vėliau tapo Šiaulių dramos teatro vadovu).
|
Plačiau skaitykite: Eimuntas Nekrošius: iš Šiluvos – į pasaulį.
|
Būtent su šių režisierių kūryba 9 dešimtmečiu lietuvių teatras pasiekė meninės raidos kulminaciją – subrandino galingą poetinės-metaforinės iškalbos jėgą ir iki aukščiausių gaidų pakėlė suokalbiško dialogo su visuomene lygį. Teatras skatino neslūgstantį Sovietų Sąjungos kritikos susidomėjimą bei susižavėjimą, o netrukus pralaužė „geležinę uždangą“ ir įsiveržė į tarptautinę sceną, tačiau nė dienos neprarado masinio populiarumo ir gyveno nuolatinės žiūrovų apgulties sąlygomis. Šio laikotarpio teatras į lietuvių kultūros istoriją įėjo kaip ryškus meno elitiškumo bei masiškumo santarvės pavyzdys.
Lietuvių teatro debiutas tarptautinėje scenoje įvyko 1984 m., kai Eimuntas Nekrošius su spektakliu Pirosmani, Pirosmani... buvo pakviestas į Belgrado tarptautinį teatro festivalį (BITEF), ten kaip lygus su lygiais varžėsi su pasaulio scenos meno lyderiais ir kėlė didžiulį susidomėjimą. Po Pirosmani, Pirosmani... sėkmės lietuvių ir pasaulinio teatro ryšiai pastebimai suintesyvėjo: Lietuvoje pradėjo lankytis įtakingos pasaulio scenos asmenybės, o lietuvių teatras ėmė brėžti vis tankesnį gastrolių užsienyje žemėlapį. Prasidėjo lietuvių teatro šlovės era.
Neabejotinai stipriausią žodį 9 dešimtmečiu prasidėjusioje lietuvių teatro šlovės istorijoje įrašė trys režisieriai – Nekrošius, Vaitkus ir kiek vėliau prie jų prisidėjęs Tuminas. Jų teatrinė kūryba buvo autentiškiausia ir stipriausiai išreiškė atvirumą bei pasiruošimą naujovėms: jie įvaldė tai, ką ano laiko teatro teoretikai ir istorikai įvardija autorinės režisūros samprata.
Autorinė režisūra įteisina režisūrinę vaizduotę kaip pamatinį sceninės kūrybos „statybinį“ įrankį. Ji remiasi spektaklio kaip savarankiškos teatrinės realybės, o ne literatūros teksto interpretacijos samprata. Kyla iš aistringo troškimo teatre sugriauti literatūros autoritetą ir atrasti, apčiuopti bei įrodyti pirmines, grynąsias teatro raiškos galias. Šias galias lietuvių teatras mėgino įrodyti jau 8 dešimtmečiu – visų pirma Jurašo bei Vaitkaus spektakliuose, kurie liudijo režisūros gebėjimą ne tik įsiskaityti, bet ir keisti literatūros teksto prasmes. Tačiau tik 9 dešimtmečiu šie gebėjimai tapo atpažįstami kaip esminė, dėl jokių išlygų nesideranti teatro kalbos strategija.
Ryškiausią formą režisūrinės autorystės idėja įgavo Nekrošiaus teatre: 9 dešimtmečio lietuvių scenos peizaže jis išsiskyrė radikaliu neliteratūriškumu, jame „vis siaurėjo teksto valdos ir kartu vis platesnė bei turtingesnė darėsi nekalbėjimo žemė“, „mūsų vaizduotei“ atverdama tai, ką atverti kiekvieną kartą „pernelyg ribotas ir konkretus pasirodydavo žodis“. Rūta Vanagaitė, „Kaip horizonto linija“, Literatūra ir menas, 1983 06 18, p. 4.
Komentarai
Rašyti komentarą