8 dešimtmetis Sovietų Sąjungoje prasidėjo dar viena iškilminga proga – 1970 m. buvo minimas Lenino šimto metų jubiliejus, tad visa šalis gražinosi, puošėsi, statėsi. Per Sąjungą nuvilnijo Lenino muziejų architektūrinių konkursų ir statybos banga (gana sėkmingai tokio muziejaus konkurse Maskvoje sudalyvavo architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas).

 

Šie muziejai savitai simbolizavo vis gilėjančią spragą tarp turinio ir formos visoje vėlyvojo sovietmečio meninėje kultūroje. Jų turinys nebuvo aiškus (ką juose rodyti – Lenino relikvijas ar revoliucinių kovų iliustracijas?), tad juos galima laikyti melagingų sovietinių istorijų vietomis arba simuliakrais. Šių muziejų sudėtingos formos bylojo apie pokyčius sovietinėje architektūroje. Po optimistinio modernizmo, stiklo dėžių ir aiškių linijų dominavimo atėjo savotiškas „pasimetimas“ kur link sukti. Sovietiniai architektai matė besikeičiančias formas užsienio architektūros žurnaluose, tačiau tik retas išmanė šių formų ir srovių intelektualinį pagrindą ar sociokultūrines šaknis.

 

Vakarų architektūroje jau 6 dešimtmečio pabaigoje formavosi nauji reiškiniai, kurių pagrindas buvo modernizmo kritika: brutalizmo BrutalizmasBrutalizmas – XX a. 6–8 dešimtmečių architektūros srovė (orig. New Brutalism), kurios pavadinimas kildinamas iš prancūziško termino béton brut (grynas betonas, netinkuotas betonas). Šiai srovei būdinga masyvumas, stambūs kompaktiški tūriai, pasikartojančios modulinės formos, neapdailinti monolitinio betono paviršiai (eksponuojami liejinių formų įspaudai). 6 dešimtmetyje ši srovė formavosi kaip „sąžininga“, ekonomiška architektūra, siūlanti lanksčią formų įvairovę ir kaip opozicija buržuaziniam skoniui. Pirmiausia ši srovė paplito valstybinių administracinių ir švietimo pastatų (universitetų miestelių), gyvenamųjų kompleksų architektūroje, o 8 dešimtmetyje kaip naujas stilius tapo populiari ir socialistiniame pasaulyje, administracinių ir visuomeninių pastatų architektūroje. srovės architektai siekė „sąžiningai“ išnaudoti medžiagos (betono) savybes ir oponuoti buržuaziniam skoniui; kritinio regionalizmo teorija Kritinis regionalizmasKritinis regionalizmas – architektūros teorija, teigianti, jog architektūra turi būti šiuolaikiška, tačiau susijusi su vietos geografiniu bei kultūriniu kontekstu, kitaip tariant, svarbus jos identitetas. Ši teorija kritikuoja tarptautiniam modernizmui (International Style) būdingą kosmopolitiškumą, vietos ir kultūrinio konteksto ignoravimą, tačiau taip pat kritikuoja ir perdėtą architektūros ornamentiškumą, etnografinių elementų naudojimą ir istorinių stilių citavimą, būdingą postmodernizmui. Kritinio regionalizmo teoriją išpopuliarino architektūros istorikas Kennethas (Kenetas) Framptonas savo straipsnyje „Towards a Critical Regionalism: Six points for an architecture of resistance“ (1983), tačiau kritinis požiūris, jog moderni architektūra privalo turėti vietos dvasios išraišką, kildinamas jau nuo XX a. 4 dešimtmečio, pvz., siejamas su Alvaro Aalto darbais. kritikavo modernizmo kosmopoliškumą, o postmodernizmas PostmodernizmasPostmodernizmas – filosofinė ir kultūros teorijos kryptis, abejojanti ir kritikuojanti modernizmo idealus – racionalumą, objektyvumą, progresą. Architektūroje formavosi nuo XX a. 7 dešimtmečio (įtakinga Roberto Venturi knyga Complexity and Contradiction in Architecture, 1966), o apibendrinta ir įvardyta buvo 1977 m. pasirodžiusioje Charleso Jenckso (Čarlzo Dženkso) knygoje The Language of Postmodern Architecture, nuo tada išpopuliarėjo visame pasaulyje. Įvairovė, įmantri kompozicija, ornamentai, spalvos ir istorinių stilių citatos tapo ryškiausiais postmoderniosios architektūros požymiais, kaip opozicija modernistinės architektūros formalizmui. formavosi kaip tiesioginė nelankstaus modernistinio kanono kritika. Lyginant su vakarietiška, 8 dešimtmečio sovietinė architektūra darėsi vis formalesnė, t. y. orientavosi tik į atskirų formų kaitą, neperėmė ir nesuvokė architektūrinės visumos kaitos, nekalbant jau apie socialinę urbanistinę kritiką. Todėl ir kalbėti apie sovietinę architektūrą naudojant vakarietiško vėlyvojo modernizmo terminologiją yra keblu, tai – netapatūs reiškiniai.

 

Sovietinės Lietuvos 8 dešimtmečio architektūros formų kaitoje taip pat galima įžvelgti siekį išsivaduoti iš įsitvirtinusio modernizmo kanono – griežtų kubinių formų, tiesių linijų, plokščių stogų ir gausių vitrinų. Funkcionalistinę „dėžę“ stengiamasi deformuoti – įsivyrauja skulptūriškos, plastiškos formos; vientisi kubiniai tūriai smulkinami, skaidomi. Medžiagų įvairove (raudonos plytos, rupūs apdailiniai tinkai, faktūrinės reljefinės plokštės, metalo gaminiai) stengiamasi „įveikti“ visagalę gelžbetonio plokštę. Ji vis dar dominuoja pastatų konstrukcijose, nes beveik viskas statoma iš standartinių fabrike pagamintų elementų, tačiau architektai siekia kuo įvairesnėmis apdailomis tas plokštes užmaskuoti.

 

Pavyzdžiui, architekto Ramūno Vytauto Kraniausko 1967 m. suprojektuotas ir pastatytas knygynas Palangoje – išties ankstyvas brutalizmo ir vėlyvojo modernizmo požymių turintis objektas: ekspresyvių formų pastate eksponuojami betono ir raudonų plytų mūro paviršiai. Pastebimas ir folklorinės tendencijos atgimimas – interpretuojama vadinamoji liaudies architektūra, semiamasi įkvėpimo iš etninės ornamentikos ir detalių – tokį ankstyvą pavyzdį taip pat galima sutikti Palangoje, 1965 m. architektų Eduardo Budreikos ir Petro Lapės suprojektuotoje suvenyrų parduotuvėje.

 

Didelė dalis stambių administracinių kompleksų ir kultūrinių-visuomeninių pastatų buvo suplanuoti dar 7 dešimtmetyje, o jų statyba įsibėgėjo 8 dešimtmetyje. Tai lėmė ir urbanistinę kaitą, pavyzdžiui, Vilniuje pastatyti du teatrai – Operos ir baleto teatras Vienuolio gatvėje ir Akademinis dramos teatras Lenino (dab. Gedimino) prospekte; dešiniajame Neries krante, vystant naujojo miesto centro statybą, iškilo Revoliucijos muziejus; Kaune – Paveikslų galerija. Provincijoje pagreitį įgavo turtėjančių kolūkių administracinių pastatų ir kultūros namų statybos. Augo ir stambėjo gyvenamųjų namų mikrorajonai ir prekybiniai kompleksai. Plėtojosi ir kurortinė architektūra – pavyzdžiui, poilsio namai „Guboja“ (archit. Rimantas Buivydas, 1976) bene geriausiai reprezentuoja sudėtingėjančias formas ir sekimą pasaulinėmis tendencijomis Lietuvos architektūroje (lyginant su archit. Moshe’s Safdie (Mošės Safdi) projektu pasaulinėje parodoje Habitat-67 Monrealyje, 1967).

 

8 dešimtmečio Lietuvos architektūroje galima išskirti dvi tendencijas: vėlyvajam modernizmui būdingos skulptūriškos plastiškos arba geometrinės formos kaip bendra XX a. antros pusės architektūros tendencija ir liaudies meno simbolikos bei masinės architektūros samplaika, atspindinti to laikotarpio regioninio savitumo paieškas ir „dvasingumo“ išraišką. Visa ši architektūrinės raiškos gausa iš dalies gali būti įvardijama kaip turinti postmodernizmo bruožų (opozicija modernistiniam funkcionalizmui; istorinės architektūros ir architektūros paveldo interpretacija), tačiau apie sąmoningą stilių grynumą dar anksti kalbėti.

 

Tiesa, nereikia pamiršti ir vėlyvajam sovietmečiui būdingos stagnacijos. 1964 m. Nikitą Chručiovą pakeitęs sovietinis lyderis Leonidas Brežnevas tapo simboliu stagnuojančios sovietinės ekonomikos, kurios padariniai ypač išryškėjo 8 dešimtmečiu. Modernistinis optimizmas išgaravo, statybose suklestėjo „dolgostrojai“ – taip buvo vadinamos ilgalaikės statybos, kai kokį objektą statydavo ne kelerius metus, bet dešimtmečius. Vilniuje tokiu simboliu tapo užsienio turistams skirto viešbučio „Lietuva“ statyba. Suprojektuotas dar 1964 m., šis vietinis „dangoraižis“ (24 aukštų pastatas ilgą laiką buvo aukščiausias Vilniuje) buvo užbaigtas tik 1984 m. Apie jį netgi buvo kuriami anekdotai. Vienas jų ypač ironizavo sovietinių statybų spartą: