1985 m. amerikiečių dailininkė Alison Bechdel suformulavo tris kriterijus, kurie lemia, ar filmas bus seksistiškas, ar ne. Filmas išlaiko Bechdel testą, jei jame yra ne mažiau kaip dvi moterys; moterys nors kartą pasikalba tarpusavyje; moterys nors kartą pasikalba ne apie vyrus.
Dar visai neseniai lietuvių kinui šį testą išlaikyti būtų buvę sunku. Visada deklaravęs „vyrams priklausantį pasaulį“ (iki Nepriklausomybės lietuvių dokumentikoje dirbo tik dvi moterys režisierės – Bitė Pajėdienė ir Laima Pangonytė, vaidybiniame kine – nė vienos), jis pasakojo vyrų istorijas, kuriose moterims dažnai tekdavo dekoratyvios puošmenos ar ištikimos draugės (slaugės, mylimosios) funkcija. Moterų pasaulis jei ir domino lietuvių režisierius, tai tik kaip egzotiškas ir leidžiantis kurti siurrealistines vizijas. Toks jis net Algimanto Puipos filmuose.
Sovietų kino studijose moterims režisierėms dažniausiai būdavo patikimi filmai vaikams ir jaunimui. Iš šios „tradicijos“ pavyko išsiveržti tik kelioms stiprioms asmenybėms – Larisai Šepitko, Kirai Muratovai, Tatjanai Lioznovai, Lanai Gogoberidzei, Nanai Džordžadzei. Lietuvos kino studijoje moterys buvo antrosios režisierės, redaktorės, asistentės, montuotojos, kurių pečiais vyrai režisieriai dažnai ir paremdavo savo filmus.
Nepriklausomybės metais lietuvių kinas atsivėrė ir moterų žvilgsniui. Pirmoji buvo Janina Lapinskaitė ir jos gyvenimo nuskriaustieji – benamiai, neįgalieji, marginalai (Iš elfų gyvenimo, 1999, Aktas, 2000, Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis, 2002). Režisierė atvėrė iki tol kino nepastebėtus mikropasaulius ir jų kasdienius stebuklus bei tragedijas. Oksana Buraja drąsiai eksperimentavo su įvairiais dokumentinio kino tabu. Jos filmuose (Mama, 2001, Dienoraštis, 2003) iš pradžių skambėjo autobiografiniai motyvai, vėliau jie vis dažniau virsta filosofiniais personažų disputais (Kretos sala, 2007, Išpažintis, 2008) arba natūralaus buvimo fantazijų pasaulyje šlovinimu (Liza, namo!, 2012). Inesa Kurklietytė ir jos Moterų paslaptis (2005) bei Lengvas raganavimas (2004) masino žiūrovus gimdymo gamtoje ar vandenyje misterijomis, Agnė Marcinkevičiūtė sukūrė daug dokumentinių filmų apie lietuvių menininkus.
Pastaraisiais metais kine debiutavo daug jaunų kūrėjų – Jūratė Samulionytė, Julija Zubavičienė, Lina Lužytė, Dovilė Gasiūnaitė, Marija Kavtaradzė, Marija Stonytė, Austėja Urbaitė. Jų filmai išsiskiria originaliomis temomis ir nestandartine kino kalba. Ko gero, šių filmų vis dar nepavadinsi stricte feministiniu kinu, bet savitas žvilgsnis į pasaulį, kuriame režisierės gyvena ir kurį nori ne tik parodyti, bet ir suprasti, vis ryškesnis. Režisierės dažnai kuria ir dokumentinius, ir vaidybinius filmus, pačios prodiusuoja. Tai joms padeda neužsidaryti viename konvencijų, stilių ar temų rate.
Komentarai
Rašyti komentarą