Mariaus Ivaškevičiaus romanas Žali (2002) netyčia užkliudė Lietuvos partizanų gerbėjus, nors visai be reikalo – vienintelė „nuodėmė“ yra ta, kad jis kovotojus pavaizdavo ne kaip paminklus, o kaip gyvus žmones su savo silpnybėmis. Bet šis romanas iš tikrųjų tik iš dalies apie tai – čia pinamas trapus ir subtilus poteksčių, nutylėjimų, „sustabdytų kadrų“ tinklas, kuriame žodinė išmonė ne mažiau svarbi už istorines asmenybes. Laimantas Jonušys, „Prozos proveržiai“, Literatūra ir menas, 2013 01 11.
Taip Laimantas Jonušys rašė apie Ivaškevičiaus romaną, kurio pasirodymas 2002 m. išsyk sukėlė skandalą. Nors autorius teigė, tokios reakcijos nesitikėjęs, ji buvo nesunkiai nuspėjama. Savo postmoderniame romane Ivaškevičius aprašė partizaninį karą Lietuvoje, tiksliau, vieną jo dieną – 1950 m. rugpjūčio 21-ąją. Pagrindinis knygos veikėjas – partizaninio pasipriešinimo vadovas Jonas Žemaitis (1909–1954).
Ažiotažą sukėlė Ivaškevičiaus pasirinktas vaizdavimo stilius. Partizaninio karo metu, partizanų dainose, atsiminimuose ir kituose tekstuose ši kova vaizduota remiantis herojinio epo provaizdžiu (atgavus Nepriklausomybę, ne tik pergyventa, kad tokio epo neparašyta, bet netgi būta mėginimų jį sukurti), lėmusiu kalbėjimo ir įvykių vertinimo būdus. Su šiuo pasakojimo būdu pirmiausiai kovojo sovietinė propaganda, iš partizanų veiklos vaizdavimo pašalinusi tokią svarbią vertybinę nuostatą – kovą už Lietuvos (taip pat savo minčių ir veiksmų) laisvę – ir šią rezistenciją apibūdinusi kaip kriminalinę veiklą – banditizmą. Tokiame kontekste vienokio ar kitokio pasakojimo būdo apie partizanus pasirinkimas tapo ir politiniu – prosovietiniu arba prolietuvišku – pasirinkimu. Tą pastebėjo ir pats Ivaškevičius:
Iš meno, kalbančio apie partizaninį karą, reikalaujama aiškios politinės pozicijos. Ir autorius privalo būti greičiau ne pasakojantis, o kenčiantis arba atsišaudantis. Žodžiu, dar neišmokome atleisti, įvertinti, apibendrinti. Penkiasdešimt metų buvusi užgniaužta skriauda nespėjo atsidžiaugti revanšo galimybe. Ir visos knygos, visi filmai yra suvokiami tik kaip politinis atsakas aniems, sovietiniams, partizanus vadinusiems banditais, o stribus – liaudies ir tėvynės gynėjais. „Buvo poetinė Lietuva, tapo prozinė“. Marius Ivaškevičius atsako į Sigito Parulskio klausimus, Šiaurės Atėnai, 2004 02 28.
Publikavus Žalius, Ivaškevičius išsyk buvo įtrauktas į šią kovą ir sulaukė rimtų kaltinimų:
Supratau susidūręs su dar vienu blogio estetizavimo adeptu, vienu tų, kurie pastaraisiais dešimtmečiais užvaldė mūsų televiziją ir spaudą. Justinas Sajauskas, „Karas tebevyksta“, XXI amžius, 2003 01 15.
Taip rašė puikios knygos apie partizaninį karą Suvalkijos geografija autorius Justinas Sajauskas, kuris, savo pasisakymą pavadinęs „Karas tebevyksta“, darsyk paliudijo, kad Ivaškevičiaus tekstas matomas kaip minėtos kovos dalis.
Tiek knygą, tiek patį autorių negatyviai vertino Vladas Terleckas, Vytautas Landsbergis ir nemažai kitų, daugiau vyresnio amžiaus, rezistentų. Nors, kaip tiksliai pastebėjo Ivaškevičius, sovietmečiu jo knyga nebūtų galėjusi pasirodyti dėl pernelyg palankaus partizanų vaizdavimo. Kitaip tariant, minėtuose pasakojimų konfliktuose Žali neįtiktų nei vienai pusei – šis romanas priklauso jau kitam laikotarpiui, jo autorius ir didelė skaitytojų dalis gimė sovietmečio pabaigoje ar jau nepriklausomoje Lietuvoje ir pasakojimų apie pokario rezistenciją konfliktai jiems nebeaktualūs. Šis skandalas daugiausiai nulemtas atotrūkio tarp kartų – kaltinusieji Ivaškevičių ignoravo literatūrinę kūrinio pusę (nors tai būtų padėję daug ką išspręsti), o pats autorius į savo žaidybinį pasakojimą įrašęs konkrečias, iš gyvos atminties dar nepasitraukusias istorines figūras, įžengė ten, kur kertasi skirtingos atmintys, ir taip konfliktas tapo neišvengiamas.
Ivaškevičiaus romanas Žali, kartu su 2009 m. išleista istoriko Mindaugo Pociaus knyga Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 metais, tapo skandalingiausiais pirmojo Nepriklausomybės dvidešimtmečio tekstais apie partizaninį karą.
Komentarai
Rašyti komentarą