6–7 dešimtmečių scenografiją ėmė keisti dinamiško vaizdo ieškojimai. Aktyvėjo gyvenimo tempas. Įpusėjus XX a., kinas ir televizija smarkiai keitė žmogaus buitį, laisvalaikį, socialinius įpročius. Iš ekrano sklindantys dinamiški vaizdai magiškai veikė žiūrovą, kūrė nuolatinės kaitos pojūtį. Filmuoti kadrai, projekcijos pradėjo skverbtis ir į teatrą. Kinas iš teatro išstūmė statišką tapybinį foną, pakeitė jį judriu, aktyviu, kartais konkuruojančiu su aktoriais, vaizdu.
Vakarų Europos teatre jau nuo XX a. vidurio vyko stebėtini eksperimentai. Scenoje buvo komponuojami keli ekranai, juose rodomi keli skirtingi vienu metu besiplėtojantys siužetai. Žr. „Vaizdų invazija arba Tuštumos formavimas. Scenografijos pionieriai”, www.teatroforma.lt, 2012 03 14. Nepralenkiamas poliekranų kūrėjas buvo čekų scenografijos meistras Svoboda – jau 1959 m. scenoje jis įkomponavo devynis ekranus su nutolusiais ir priartintais įvairių rakursų vaizdais (I. Topolio Jų diena). Tie vaizdai atskleidė veikėjų regėjimus, jausmus, išgyvenimus. Naudodamas judančius ekranus, Svoboda atkūrė audringus tuometinio gyvenimo politinius įvykius (Alžyre, Vietname), kūrė vizualinius dublius, „gyvąjį eterį“ – videokadrus, spektaklio metu nufilmuotus už žiūrovų salėje ar už jos ribų ir čia pat rodomus ekranuose.
Savaime suprantama, apie tokius fantastinius reginius tuo metu lietuviai negalėjo nė sapnuoti, net jei ir skaitė apie tai žurnaluose. Skurdžiame Lietuvos teatre buvo sunku parodyti net kelis nufilmuotus kadrus. Tik Michailas Percovas spektaklyje pagal Nikolajaus Pogodino Trečiąją patetinę (1961) pritaikė filmuotus kadrus – jie buvo suvokiami kaip kintančios tikrovės simbolis. Natūralu, jog tam reikalingą brangią įrangą buvo galima naudoti tik privalomame programiniame kūrinyje, kuriam valstybė skyrė daugiau paramos.
Tačiau išradingi lietuvių dailininkai rado kitų būdų kurti kinematografinius efektus: jiems padėjo tapyba ir istorinė patirtis. Buvo prisiminta XIX a. mirioramų MyrioramaMiriorama (gr. myriados – dešimt tūkstančių + horama – vaizdas) – XIX a. išrasta vaizdų rodymo technika. kūrimo praktika: juostos pavidalo plokštumoje išdėstoma paveikslų seka, tokia juosta suvyniojama į ruloną, ir, sukant specialiu įtaisu, paveikslai keičia vienas kitą. Toks žiūrovui prieš akis besikeičiantis vaizdas kūrė draminę intrigą, besivystančio veiksmo regimybę ir leido išvengti spektaklį „karpančių“ uždangų.
Mirioramos principu sukurta Percovo scenografija spektakliui pagal Pavelo Kohouto pjesę Šitokia meilė (1957). Vėliau dailininkas, bene vienintelis Lietuvoje, bandė įvairiai taikyti projekcinius vaizdus. Įtraukdamas į juos ir tekstus, jis perteikė tikrovės ir vizijų, kasdienybės ir idealų kontrastus.
Tačiau daugelis dailininkų vis dar naudojo tapybinę apgaulę. Romualdas Lukšas tapė ekraną, simbolizuojantį vaizdą į pasaulį per langą (Vratislavo Blažeko Turtingas vakaras, 1961). Janinos Malinauskaitės scenografijoje Benjamino Gorbulskio operetei Meilė ir skarda (1960; Kauno muzikinis teatras) demonstruojami gyvenimo pažangos ženklai. Dailininkas Jonas Vilutis (Saulei tekant pagal Igną Pikturną, 1961), įkvėptas Svobodos laterna magica, Laterna magicaLaterna magica (lot. magiškasis žibintas) – į diafilmo projektorių panašus įtaisas ant stiklo pieštiems vaizdams ekrane demonstruoti.
Pirmieji reginiai buvo rodomi medinėje arba skardinėje dėžutėje kaitaliojant apšviestus spalvoto stiklo paveikslėlius; taip jie projektuoti ant sienos arba ekrano. Būdavo sukuriamas judančius žmones, kintančius gamtos reiškinius vaizduojantis scenos reginys, artimas šešėlių teatrui, kartais vadinamas stebuklinguoju žibintu. Manoma, jį 1640 m. išrado vokiečių mokslininkas matematikos profesorius vienuolis Athanasius (Atanasijus) Kircheris (1602–1680); kiti šaltiniai teigia, kad išradimas priklauso olandų fizikui Christiaanui Huygensui (Kristianui Heigensui) (1629–1695). XVIIa. viduryje buvo paplitę tokiu principu sukurti spektakliai.
1795m. visuomenė itin domėjosi belgo Étienne-Gaspard’o Robert’o (Robertson; Etjeno Gasparo Robero) fantasmagoriniais spektakliais, kuriuose buvo sukuriamas raganų, dvasių, mirusiųjų netikėto prisikėlimo efektas; jį sustiprindavo aktoriai ir muzikantai. XX a. metodą atkūrė ir ištobulino čekų teatro režisierius Alfrédas Radokas ir scenografas Josefas Svoboda. Pirmą kartą XX a. technika parodyta 1958 m. Pasaulinėje parodoje Briuselyje. Nuo 1959 m. Prahoje veikia teatras „Laterna magika“ (1973–2002 m. meno vadovas Svoboda). pabandė tapybos būdu sukurti kelių tikrovių montažą.
Pirmieji reginiai buvo rodomi medinėje arba skardinėje dėžutėje kaitaliojant apšviestus spalvoto stiklo paveikslėlius; taip jie projektuoti ant sienos arba ekrano. Būdavo sukuriamas judančius žmones, kintančius gamtos reiškinius vaizduojantis scenos reginys, artimas šešėlių teatrui, kartais vadinamas stebuklinguoju žibintu. Manoma, jį 1640 m. išrado vokiečių mokslininkas matematikos profesorius vienuolis Athanasius (Atanasijus) Kircheris (1602–1680); kiti šaltiniai teigia, kad išradimas priklauso olandų fizikui Christiaanui Huygensui (Kristianui Heigensui) (1629–1695). XVIIa. viduryje buvo paplitę tokiu principu sukurti spektakliai.
1795m. visuomenė itin domėjosi belgo Étienne-Gaspard’o Robert’o (Robertson; Etjeno Gasparo Robero) fantasmagoriniais spektakliais, kuriuose buvo sukuriamas raganų, dvasių, mirusiųjų netikėto prisikėlimo efektas; jį sustiprindavo aktoriai ir muzikantai. XX a. metodą atkūrė ir ištobulino čekų teatro režisierius Alfrédas Radokas ir scenografas Josefas Svoboda. Pirmą kartą XX a. technika parodyta 1958 m. Pasaulinėje parodoje Briuselyje. Nuo 1959 m. Prahoje veikia teatras „Laterna magika“ (1973–2002 m. meno vadovas Svoboda). pabandė tapybos būdu sukurti kelių tikrovių montažą.
Lietuvių scenografijai buvo artimesnė Svobodos kūryba, susijusi su ekspresionistiniais ieškojimais, projekcijų ir šviesos eksperimentais: šviesos pluoštais buvo siekiama emocinio poveikio, kuriami asociatyvūs vaizdai, modeliuojami saulės šviesos ir karščio efektai. Šalia Svobodos ekspresionistine dvasia dirbo ir kiti čekų dailininkai. Františekas Tresteris stiprino vaizdo dramatizmą supriešindamas erdves, hiperbolizuodamas vaizdus, šviesų blyksniais perteikdamas žmogui priešišką aplinką ir taip pabrėždamas jo vienatvę.
Svobodos kūrybos įtaką iliustruoja Panevėžio dramos teatre pastatytame Williamo Shakespeare`o (Viljamo Šekspyro) Makbete panaudotas perregimas projekcinis vaizdas. Prie spektaklio reginio dailininkas Algimantas Mikėnas dirbo kartu su režisieriumi Juozu Miltiniu. Neišbaigti kontūriniai piešiniai projekcijose, prožektorių šviesos pluoštai tamsoje turėjo paryškinti dramatišką herojaus būseną, dvilypius jausmus, dvasines kančias. Miltinio apšvietimo eksperimentai neabejotinai susiję su režisieriaus paryžietiška patirtimi, studijų draugo Jeano (Žano) Vilaro kūryba. Režisierius pats scenoje statė prožektorius, ieškojo apšvietimo taškų, ginčijosi su dailininkais, Iš autorės pokalbio su aktoriumi Donatu Banioniu 2006 11 15. norėdamas rasti būdų scenos plastiką kuo glaudžiau susieti su aktoriaus figūra, atskleisti dramos kūrinio idėją.
Tik nuo 1964 m., teatrams įsirengus naujų apšvietimo priemonių, atsirado galimybių išbandyti sudėtingesnes kompozicijas, projekcinius vaizdus jungti piešiniais, kuriuos gausiai naudojo ne tik čekų meistrai, bet ir vokiečių (Karlas von Appenas), rusų (Vadimas Ryndinas) dailininkai.
Panevėžio dramos teatre spektakliui pagal Michailo Šolochovo Pakeltą velėną (1964) Jonas Surkevičius sumontavo besisukančią kompaktišką konstrukciją ir kelias skirtingas panoramas. Kauno dramos teatre spektakliui pagal Jono Avyžiaus Kaimą kryžkelėje (1965) Navickas pateikė didžiulio sineraminio ekrano regimybę. Tapybos priemonėmis sukurta padidinto mastelio žemo rakurso panorama, uždengiama to paties piešinio projekcija, kūrė beveik mistinį neaprėpiamų platumų vaizdą, laisvės pojūtį.
Estų dailininkas Voldemaras Peilas 1964 m. pirmą kartą panaudojo projekciją Lietuvos operos scenoje. Riho Patso operoje Gudrusis Antsas ja buvo pabrėžiama vertybių bei hierarchinės tvarkos kaita – projekcinis vaizdas įgavo simbolinę prasmę.
Komentarai
Rašyti komentarą