Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Dinamiško vaizdo ieškojimai
Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė
Kino įtaka
 
6–7 dešimtmečių scenografiją ėmė keisti dinamiško vaizdo ieškojimai. Aktyvėjo gyvenimo tempas. Įpusėjus XX a., kinas ir televizija smarkiai keitė žmogaus buitį, laisvalaikį, socialinius įpročius. Iš ekrano sklindantys dinamiški vaizdai magiškai veikė žiūrovą, kūrė nuolatinės kaitos pojūtį. Filmuoti kadrai, projekcijos pradėjo skverbtis ir į teatrą. Kinas iš teatro išstūmė statišką tapybinį foną, pakeitė jį judriu, aktyviu, kartais konkuruojančiu su aktoriais, vaizdu.
 
Vakarų Europos teatre jau nuo XX a. vidurio vyko stebėtini eksperimentai. Scenoje buvo komponuojami keli ekranai, juose rodomi keli skirtingi vienu metu besiplėtojantys siužetai. Žr. „Vaizdų invazija arba Tuštumos formavimas. Scenografijos pionieriai”, www.teatroforma.lt, 2012 03 14.  Nepralenkiamas poliekranų kūrėjas buvo čekų scenografijos meistras Svoboda – jau 1959 m. scenoje jis įkomponavo devynis ekranus su nutolusiais ir priartintais įvairių rakursų vaizdais (I. Topolio Jų diena). Tie vaizdai atskleidė veikėjų regėjimus, jausmus, išgyvenimus. Naudodamas judančius ekranus, Svoboda atkūrė audringus tuometinio gyvenimo politinius įvykius (Alžyre, Vietname), kūrė vizualinius dublius, „gyvąjį eterį“ – videokadrus, spektaklio metu nufilmuotus už žiūrovų salėje ar už jos ribų ir čia pat rodomus ekranuose.
 
Savaime suprantama, apie tokius fantastinius reginius tuo metu lietuviai negalėjo nė sapnuoti, net jei ir skaitė apie tai žurnaluose. Skurdžiame Lietuvos teatre buvo sunku parodyti net kelis nufilmuotus kadrus. Tik Michailas Percovas spektaklyje pagal Nikolajaus Pogodino Trečiąją patetinę (1961) pritaikė filmuotus kadrus – jie buvo suvokiami kaip kintančios tikrovės simbolis. Natūralu, jog tam reikalingą brangią įrangą buvo galima naudoti tik privalomame programiniame kūrinyje, kuriam valstybė skyrė daugiau paramos.
 
Tačiau išradingi lietuvių dailininkai rado kitų būdų kurti kinematografinius efektus: jiems padėjo tapyba ir istorinė patirtis. Buvo prisiminta XIX a. mirioramų MyrioramaMiriorama (gr. myriados – dešimt tūkstančių + horama – vaizdas) – XIX a. išrasta vaizdų rodymo technika. kūrimo praktika: juostos pavidalo plokštumoje išdėstoma paveikslų seka, tokia juosta suvyniojama į ruloną, ir, sukant specialiu įtaisu, paveikslai keičia vienas kitą. Toks žiūrovui prieš akis besikeičiantis vaizdas kūrė draminę intrigą, besivystančio veiksmo regimybę ir leido išvengti spektaklį „karpančių“ uždangų.
 
Mirioramos principu sukurta Percovo scenografija spektakliui pagal Pavelo Kohouto pjesę Šitokia meilė (1957). Vėliau dailininkas, bene vienintelis Lietuvoje, bandė įvairiai taikyti projekcinius vaizdus. Įtraukdamas į juos ir tekstus, jis perteikė tikrovės ir vizijų, kasdienybės ir idealų kontrastus.
 
Tačiau daugelis dailininkų vis dar naudojo tapybinę apgaulę. Romualdas Lukšas tapė ekraną, simbolizuojantį vaizdą į pasaulį per langą (Vratislavo Blažeko Turtingas vakaras, 1961). Janinos Malinauskaitės scenografijoje Benjamino Gorbulskio operetei Meilė ir skarda (1960; Kauno muzikinis teatras) demonstruojami gyvenimo pažangos ženklai. Dailininkas Jonas Vilutis (Saulei tekant pagal Igną Pikturną, 1961), įkvėptas Svobodos laterna magica, Laterna magicaLaterna magica (lot. magiškasis žibintas) – į diafilmo projektorių panašus įtaisas ant stiklo pieštiems vaizdams ekrane demonstruoti.

Pirmieji reginiai buvo rodomi medinėje arba skardinėje dėžutėje kaitaliojant apšviestus spalvoto stiklo paveikslėlius; taip jie projektuoti ant sienos arba ekrano. Būdavo sukuriamas judančius žmones, kintančius gamtos reiškinius vaizduojantis scenos reginys, artimas šešėlių teatrui, kartais vadinamas stebuklinguoju žibintu. Manoma, jį 1640 m. išrado vokiečių mokslininkas matematikos profesorius vienuolis Athanasius (Atanasijus) Kircheris (1602–1680); kiti šaltiniai teigia, kad išradimas priklauso olandų fizikui Christiaanui Huygensui (Kristianui Heigensui) (1629–1695). XVIIa. viduryje buvo paplitę tokiu principu sukurti spektakliai.

1795m. visuomenė itin domėjosi belgo Étienne-Gaspard’o Robert’o (Robertson; Etjeno Gasparo Robero) fantasmagoriniais spektakliais, kuriuose buvo sukuriamas raganų, dvasių, mirusiųjų netikėto prisikėlimo efektas; jį sustiprindavo aktoriai ir muzikantai. XX a. metodą atkūrė ir ištobulino čekų teatro režisierius Alfrédas Radokas ir scenografas Josefas Svoboda. Pirmą kartą XX a. technika parodyta 1958 m. Pasaulinėje parodoje Briuselyje. Nuo 1959 m. Prahoje veikia teatras „Laterna magika“ (1973–2002 m. meno vadovas Svoboda).  
pabandė tapybos būdu sukurti kelių tikrovių montažą.
 
Lietuvių scenografijai buvo artimesnė Svobodos kūryba, susijusi su ekspresionistiniais ieškojimais, projekcijų ir šviesos eksperimentais: šviesos pluoštais buvo siekiama emocinio poveikio, kuriami asociatyvūs vaizdai, modeliuojami saulės šviesos ir karščio efektai. Šalia Svobodos ekspresionistine dvasia dirbo ir kiti čekų dailininkai. Františekas Tresteris stiprino vaizdo dramatizmą supriešindamas erdves, hiperbolizuodamas vaizdus, šviesų blyksniais perteikdamas žmogui priešišką aplinką ir taip pabrėždamas jo vienatvę.
 
Svobodos kūrybos įtaką iliustruoja Panevėžio dramos teatre pastatytame Williamo Shakespeare`o (Viljamo Šekspyro) Makbete panaudotas perregimas projekcinis vaizdas. Prie spektaklio reginio dailininkas Algimantas Mikėnas dirbo kartu su režisieriumi Juozu Miltiniu. Neišbaigti kontūriniai piešiniai projekcijose, prožektorių šviesos pluoštai tamsoje turėjo paryškinti dramatišką herojaus būseną, dvilypius jausmus, dvasines kančias. Miltinio apšvietimo eksperimentai neabejotinai susiję su režisieriaus paryžietiška patirtimi, studijų draugo Jeano (Žano) Vilaro kūryba. Režisierius pats scenoje statė prožektorius, ieškojo apšvietimo taškų, ginčijosi su dailininkais, Iš autorės pokalbio su aktoriumi Donatu Banioniu 2006 11 15. norėdamas rasti būdų scenos plastiką kuo glaudžiau susieti su aktoriaus figūra, atskleisti dramos kūrinio idėją.
 
Tik nuo 1964 m., teatrams įsirengus naujų apšvietimo priemonių, atsirado galimybių išbandyti sudėtingesnes kompozicijas, projekcinius vaizdus jungti piešiniais, kuriuos gausiai naudojo ne tik čekų meistrai, bet ir vokiečių (Karlas von Appenas), rusų (Vadimas Ryndinas) dailininkai.
 
Panevėžio dramos teatre spektakliui pagal Michailo Šolochovo Pakeltą velėną (1964) Jonas Surkevičius sumontavo besisukančią kompaktišką konstrukciją ir kelias skirtingas panoramas. Kauno dramos teatre spektakliui pagal Jono Avyžiaus Kaimą kryžkelėje (1965) Navickas pateikė didžiulio sineraminio ekrano regimybę. Tapybos priemonėmis sukurta padidinto mastelio žemo rakurso panorama, uždengiama to paties piešinio projekcija, kūrė beveik mistinį neaprėpiamų platumų vaizdą, laisvės pojūtį.
 
Estų dailininkas Voldemaras Peilas 1964 m. pirmą kartą panaudojo projekciją Lietuvos operos scenoje. Riho Patso operoje Gudrusis Antsas ja buvo pabrėžiama vertybių bei hierarchinės tvarkos kaita – projekcinis vaizdas įgavo simbolinę prasmę.
 
Žaidybinė „vaidinanti“ scenografija
 
1956–1968 m. keitėsi teatrų repertuaras ir požiūris į dramos žanrus. Šalia programinių rimtų dramų atsirado vis daugiau komedijų. Jas buvo galima interpretuoti laisviau, ir dailininkai atrado žaidimu grįstą scenografiją. Žaidybiškumas kurtas pasitelkiant pasikartojančius judesius bei pasikartojančius scenografijos elementus. Spektaklio metu į nenutrūkstamą žaismingą pasakojimą jungėsi netikėtos situacijos ir kombinacijos: žmogaus su žmogumi, žmogaus su daiktu. Spektaklio veiksmas siejo kūrėją-žaidėją ir stebėtoją. Scenografija tapo mobili, judri, dalyvaujanti spektaklio veiksme. Netikėtai atrodė XX a. spektakliuose panaudoti antikinio teatro elementai periaktai. PeriaktaiPeriaktai (gr. periaktos – pasukamas aplinkui) – scenos įrangos elementas; aplink ašį sukamos tribriaunės prizmės, leidžiančios greitai pakeisti spektaklio dekoracijas.

Periaktai naudoti jau senovės graikų ir romėnų teatre: kiekvienoje šoninėje prizmės plokštumoje vaizduojama atskira dekoracija. Jie paplito XVI–XVII a. Buvo didesni už antikos laikų konstrukcijas; daryti iš trijų rėmų, traukti drobe, ant kurios tapyti peizažai, architektūros detalės, dangaus fragmentai ir kita. Išdėstytais scenos kraštuose periaktais kuriama gilumos iliuzija. Terminas pradėtas vartoti italų renesanso teatre.  
Ne vienas dailininkas naudojo viduramžių simultaninę scenografiją, Simultaninė scenografijaSimultaninė scenografija (lot. simultaneus – vienalaikis) – naudojant daugiaplanę kelių skirtingų aikštelių kompoziciją, scenoje vienu metu vaizduojamos visos spektaklio veiksmo vietos.

Pirmoji judančių aikštelių pavidalo scenografija (ekiklematai) naudota senovės Graikijos teatre. Buvo paplitusi viduramžių aikščių teatre, ten scenovaizdžio kompoziciją sudarė kelios pakylos arba paviljonai – mansionos (jos atliko rojaus, vartų, namų, rūmų, pragaro funkcijas). Tokia scenografija su skirtingais grindų lygiais ir keliaplanėmis erdvėmis naudota baroko teatre; Lietuvoje – LDK dvaro teatro spektakliuose.  
prisiminė kulisines dekoracijas.
 
Žaismingą scenografiją sukūrė Igoris Ivanovas spektakliui-parodijai pagal Alexandre’o Dumas (Aleksandro Diuma) romaną Trys muškietininkai (1965; Klaipėdos dramos teatras). Improvizacija, paremta Trijų muškietininkų parodija, buvo kuriama statant ir ardant veiksmo vietas – dėliojant dailininko pasiūlytas kaladėles. Tai aktyvino spektaklio veiksmą, buvo justi stipri scenografijos ir aktorių partnerystė. Šitai priminė Stasio Ušinsko pasiūlytą žaidimą kaladėlėmis Valstybės teatro spektaklyje pagal Alfredo de Musset (de Miusė) pjesę Meile nežaidžiama (1933). Įdomu, jog kubų kompozicijos rusų avangardistų scenografijoje (Enaras Stenbergas, Vladimiro Majakovskio Paklausykite) pasirodė pora metų vėliau. Ivanovo Trys muškietininkai išaugo iš Bertoldo Brechto komedijos Ponas Puntila ir jo tarnas Matis (1963).
 
Kubai, archajiškas grafinio fono paprastumas, primenantis teatro ištakas, buvo žaismingai pritaikytas Akademinio dramos teatro spektaklyje iš vienaveiksmių pjesių Oratorius. Maniakas. Pranašas Jona (1967). Spektaklio dailininku režisierė Kazimiera Kymantaitė pakvietė moderniai kūrusį dailininką Vytautą Valių. Sėkmingas avangardinis spektaklio sumanymas lėmė ir kitų režisierių partnerystę su vaizduojamosios dailės kūrėjais.
 
Pasikartojančių elementų principas, personifikuoti daiktai dailininkės Viktorijos Gatavynaitės buvo žaismingai pritaikyti Jaunimo teatro spektaklyje vaikams Ri-ku Ta-ku – jis vadintas „geriausiu spektakliu vaikams, pastaraisiais metais sukurtų mūsų teatruose“. Antanas Vengris, „Ri-ku Ta-ku“, Tarybinis mokytojas, 1967 03 04. Scenografija taikant judančių rėmų principą, Arūno Tarabildos sukurta Karaliui elniui (1965), Michailo Percovo – Carlo (Karlo) Goldonio Padūkėlei (1959), susilaukė panašaus įvertinimo.
 
Antikinių periaktų kompoziciją panaudojo jauna dailininkė Sofija Kanaverskytė Panevėžio dramos teatro spektaklyje – Valentinos Liubimovos Stebuklingoji žolelė (1964).
 
Tačiau kai kuriais atvejais žiūrovai nepriėmė naujų spektaklio žaidimo taisyklių. Daugelis naujovių jiems buvo nepriimtinos, nes neįprastos. Pavyzdžiui, kai kurie pedagogai net uždraudė vaikams žiūrėti Tris muškietininkus. Spektaklis buvo vertinamas kritiškai: „filme muškietininkai gražūs, o pas mus negražūs“. Roma Pauraitė „Nors eilės praretėjo“, Komjaunimo tiesa, 1966 01 26. Konservatyviai publikai reikėjo priprasti prie naujosios estetikos.
 
Naujai atrastas scenografijos mobilumas, kintantis sceninio pasakojimo pobūdis leido naujai interpretuoti ir dramatiškus kūrinius. Jauna dailininkė Dalia Mataitienė (tuo metu Kopustinskaitė), kurdama scenografiją Akademinio dramos teatro spektakliui pagal Michailo Lermontovo pjesę Maskaradas (1960), pritaikė metais anksčiau Varšuvos dramos teatre pastatyto Maskarado dailininko Otto Axerio (Oto Akserio) kompozicinę schemą: apvalaina laiptų aikštelė ir centre išdėstytos stačiakampės plokštumos. Tačiau lenkų scenovaizdžio konstruktyvių tūrių ir tapybinių plokštumų dramatiškus kontrastus dailininkė pakeitė ritmiškai sudėliota lengva geometrinių formų kompozicija.
 
Apskritos scenos aikštelės su kolonomis statika buvo apgaulinga: vos prisilietus, kolonos virsdavo plazdančiomis juostomis, kuriančiomis intrigą, netikėtus kaukių karnavalo efektus. Tai atitiko režisieriaus Romualdo Juknevičiaus sumanymą: parodyti nesuderinamus charakterius, aristokratiško elgesio ir balagano derinį. Mataitienė viena pirmųjų įžvelgė scenografijos „vaidybines“ savybes ir jas atskleidė Maskarado scenografijoje. Pasak teatrologės Irenos Aleksaitės, „vizualiniu požiūriu Juknevičiaus Maskaradas buvo vienas pačių gražiausių ir efektingiausių pastatymų šio teatro scenoje“. Irena Aleksaitė, Režisierius Romualdas Juknevičius, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 317.
 
Tokį vaidybinį mobilumą bandyta pakartoti režisieriaus Juknevičiaus ir dailininko Surkevičiaus sukurtame spektaklyje pagal Ivano Turgenevo pjesę Mėnuo kaime (1962). Lengvos peršviečiamos uždangos, besiplaikstančios nuo kiekvieno judesio, išreiškė veikėjų „tramdomus kunkuliuojančius jausmus“ (Irena Aleksaitė). Pasak Rachilės Krukaitės, „keičiantis veiksmui žiūrovas suvokia, kad visi daiktai scenoje taip pat vaidina“. Rachilė Krukaitė, „Reginys dinamikoje“, in: Muzika ir teatras: Almanachas, Vilnius: Vaga, 1966, p. 57. Įgavusi naują vaidmenį, scenografija liudijo pakitusį dailininkų požiūrį į žmogų, jo pasaulį – šis tapo intymesnis, labiau kamerinis, labiau psichologizuotas.
 
7 dešimtmečio scenoje įvairiais naudojamas judantis vaizdas papildė spektaklio veiksmą. Scenografijos elementai tapo aktyviais aktorių sąjungininkais. Dailininkų sceninė išmonė padėjo išsilaisvinti iš priklausomybės nuo teksto: imta plėtoti vizualiąsias spektaklio ypatybes.
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

„Vaizdų invazija arba Tuštumos formavimas. Scenografijos pionieriai”
www.teatroforma.lt, 2012 03 14
Irena Aleksaitė
Režisierius Romualdas Juknevičius
Vilnius: Baltos lankos, 1998
Rachilė Krukaitė
„Reginys dinamikoje“
Muzika ir teatras: Almanachas, Vilnius: Vaga, 1966
Roma Pauraitė
„Nors eilės praretėjo“
Komjaunimo tiesa, 1966 01 26
Antanas Vengris
„Ri-ku Ta-ku“
Tarybinis mokytojas, 1967 03 04
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.