Giedra Radvilavičiūtė (g. 1960), skirtingai negu kiti eseistai, debiutavo ir išliko ištikima šiam žanrui, tad yra kone vienintelė grynoji eseistė. Spaudoje esė skelbti pradėjo 1999-aisiais, o 2002 m. penki tekstai pateko į Šiaurės Atėnų eseistų bendrą rinkinį Siužetą siūlau nušauti. Radvilavičiūtė vėliau išleido du esė rinkinius – Suplanuotos akimirkos (2004) ir Šiąnakt aš miegosiu prie sienos (2010). Po pastarojo 2012 m. autorė buvo apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija. Esė „Teksto trauka“ pateko į rinkinį Best European Fiction 2010 (sudarytojas Aleksandaris Hemonas). 2013 m. pasirodė Radvilavičiūtės esė rinktinė anglų kalba Those Whom I Would Like to Meet Again (vertė Elizabeth Novickas).
Debiutavusi visai ne debiutantės amžiuje Radvilavičiūtė greitai sulaukė ištikimų skaitytojų. Skirtingai negu to meto eseistai vyrai (Sigitas Parulskis, Gintaras Beresnevičius ir kt.), ji leido sau tekstuose nebūti tokiai metafiziškai ar mistiškai, jos tekstuose gerokai daugiau buities ir kasdienybės. Vis dėlto Alfonsas Andriuškevičius rašė:
Nors ir būdama nemitiška, t. y. nepaisydama mitinės pasakojimo struktūros, Giedra Radvilavičiūtė „Suplanuotose akimirkose“ prisikasa prie žmogui fundamentalių klausimų. Vienas jų – vienatvė žmonių tirštynėje. Alfonsas Andriuškevičius, „Giedros Radvilavičiūtės (auto)kasinėjimai, arba Kandies judesių struktūros tekstai“, Šiaurės Atėnai, 2004 02 28.
Radvilavičiūtės esė tuo pačiu metu tarsi ir autobiografinė, bet ir reflektuojanti savo literatūriškumą, tarsi buitinė, bet kaip ir visa gera literatūra – universali. Taikliai formuluoja Elena Baliutytė:
[A]pskritai pasakyti, apie ką yra šios „Suplanuotų akimirkų“ esė, ne taip paprasta, nes jos yra apie viską iš karto: apie meilę ir vienatvę, tėvus ir vaikus, sapnus ir literatūrą, buitį ir politiką. Šis gyvenimo kokteilis paprastai egzistuoja viename tekste, ir kartais atrodo, jog autorė sąmoningai maskuoja svarbiausią motyvą, atrodytų, atsitiktiniais, iš atminties asociatyviai iškylančiais epizodais, kad sukurtų gyvenimo tikrovės iliuziją. Elena Baliutytė, „Talentingai suplanuotos akimirkos“, Literatūra ir menas, 2004 12 10.
Tikrovės iliuzija, teksto santykis su biografija – viena daugiausiai diskusijų sukėlusių temų Radvilavičiūtės eseistikos aptarimuose. Tačiau gyvenimiškos patirtys reflektuojamos per literatūrinių tekstų atmintį, literatūra ir gyvenimas pasirodo kaip organiška visuma. Citatų ir aliuzijų tankis šiose esė rodo, kad literatūra yra būdas žvelgti į pasaulį.
Ta, kuriai visi tie žmonės rašo, kai jie kalba ne apie tekstus, – tėra pasakotoja. Pati nuo jos visiškai skiriuosi. Melavau. Neturiu jokio rando ant viršutinės lūpos (kairėj). Nors tikrai buvau užvažiavusi ant polydžio akmens. Ir šiltas kraujas tikrai varvėjo per vaikiškus kailiniukus, tarsi tai būtų ne paltas, o perskrostas triušis. Ir mačiau, kokį akinamą baltumą prisimena sniegas, paragavęs kraujo. Ar – pati mačiau? Ar kitas žmogus, t. y. pasakotojas, matė? O aš tik panaudojau jo įspūdį. T. y. ne įspūdį net, bet tekstą, į atmintį rėžte įsirėžusį fragmentą. Giedra Radvilavičiūtė, „Ir nepadės niūrus įsižiūrėjimas į veidus“, in: Suplanuotos akimirkos, Vilnius: Baltos lankos, 2004, p. 108–109.
Komentarai
Rašyti komentarą