1957 m. pasirodė pirmasis vien Lietuvos kino studijos bazėje kurtas lietuvių filmas. Tai buvo Maskvos kinematografijos institutą baigusio režisieriaus Vytauto Mikalausko (1921–2002) Žydrasis horizontas. Juo buvo atidarytas ir naujas „Pergalės“ kino teatras Vilniuje. Titruose minimi režisieriaus asistentas Henrikas Šablevičius, operatorius Algimantas Mockus, dailininkai Arūnas Žebriūnas ir Algirdas Ničius netrukus tapo svarbiais lietuvių kino kūrėjais.

 

Šablevičius mielai prisimindavo smagią atmosferą filmavimo aikštelėje. Iš filmo apie tai dar sunku spręsti. Pasirinkęs Lietuvos kino studijos scenarinio skyriaus rekomenduotą jauno rašytojo Romualdo Lankausko apysaką, Mikalauskas apčiuopė būsimą mėgstamą lietuvių kino temą – vaikystės ir suaugusiųjų gyvenimo susidūrimą, pirmuosius vaiko žingsnius į suaugusiųjų pasaulį.

 

Tačiau Žydrajame horizonte dar apstu sovietinių filmų apie vaikus štampų: našlaitis Zigmas svajoja tapti kapitonu, keliauti į tolimus kraštus, jį ir dar kelis suvilioja pabėgti iš namų peraugėlis avantiūristas Tiburcijus, kuris vaikus išnaudoja ir apgauna (jį suvaidino spalvinga lietuvių kino asmenybė, būsimas kino kritikas – VGIK’o (Sąjunginio kinematografijos instituto) studentas, o tuo metu Panevėžio dramos studijos auklėtinis Eustachijus Aukštikalnis). Pabaigos moralas – svajoti gerai, bet pirmiausia reikia mokytis ir pasirengti gyvenimui. Žydrasis horizontas – naivus, didaktiškas ir paprastas filmas, bet provincijos Lietuvos vaizdai nufilmuoti gyvai ir patraukliai (ypač Anykščiuose filmuotas turgus).

 

Didaktiškumas ir pirmiausia nesugebėjimas pajusti ore tvyrančių kino permainų sužlugdė antrąjį Mikalausko filmą Kalakutai (1959). Pagal Augustino Griciaus scenarijų kurto filmo tema atitiko sovietų ideologų norus išjuokti tarpukario Lietuvą, rodyti ją tik kaip groteskišką, provincialią valstybę, kurioje klesti piniguočiai ir tamsybė.

 

1958 m. prasidėjo aktyvi Nikitos Chruščiovo inicijuota antireliginė kampanija, kai „kova su religiniais prietarais“ tapo sudėtine komunistinio auklėjimo dalimi, o šiek tiek vėliau buvo paskelbtas „moralinis komunizmo statytojo kodeksas“ – savotiškas krikščioniškų vertybių pakaitalas. Buvo uždaromos bažnyčios, inicijuojami teismų procesai dvasininkams ir sektantams (Jehovos liudytojai filmuose įgijo „liaudies priešo“ funkciją). Didžiausias krūvis teko literatūrai ir kinui, per trumpą laiką buvo sukurta dešimtys knygų ir filmų, neva demaskuojančių antitarybinę dvasininkų ir tikinčiųjų veiklą, kaltinančių juos visokiomis nuodėmėmis ir nusikaltimais.

 

Lietuvoje 1958–1964 m. sukurtas ne vienas dokumentinis filmas, „demaskuojantis“ Bažnyčią. Tačiau Kalakutai į pagrindinę antireliginio kino srovę nepateko, nes rodė ne dabartį, o tarpukario Lietuvą. Pagrindinius filmo personažus – buožę Pusdešrį (Napoleonas Nakas) ir kunigą Šešplaukį (Petras Žindulis) sukiršina Pusdešrio bernas Petras (Napoleonas Bernotas). Jų kivirčas filme – žiūrovų juokinimo išeities taškas. Perdėtai teatrališkai nugrimuoti aktoriai vaidino lyg klojimo teatre, taip dar labiau sustiprindami primityvaus reginio įspūdį.

 

Filmas papiktino žiūrovus ir meniniu lygiu, ir ištarme (be abejo, todėl, kad siekė sugriauti kaip atsvarą naujam režimui ne vieno puoselėtą šviesios tarpukario Lietuvos viziją) bei įrodė, kad komedijos žanras ir apskritai komedijinis sąlygiškumas lietuvių kinui nelabai įkandamas. Mikalauskui tai reiškė kino režisieriaus karjeros pabaigą. Jis tapo filmų dubliažo į lietuvių kalbą režisieriumi ir kino istoriku – išleido ne vieną populiarią knygą apie pasaulio ir lietuvių kino istoriją.

 

1956 m. kino studijoje diplominį darbą – trumpo metražo komediją Skenduolis sukūrė Vytautas Žalakevičius (1930–1996). Sukurtas pagal Petro Cvirkos novelę, filmas išjuokė tarpukario Lietuvos provinciją ir valdininkus. Tai atitiko ideologijos intensyviai formuotą neigiamą požiūrį į tarpukario Lietuvą. Žalakevičiaus vadovai institute buvo Michailas Čiaurelis (1894–1974) ir mėgstamiausių Stalino muzikinių komedijų režisierius Grigorijus Aleksandrovas, tad komedijos žanro pasirinkimas atrodo logiškas.

 

Pilnametražį debiutą Kol nevėlu (1957) Žalakevičius kūrė kartu su Julijumi Fogelmanu (1905–1970). Režisūrinė pastarojo patirtis buvo menka, bet kaip operatorius Fogelmanas buvo gana garsus: dar 4 dešimtmečio pradžioje filmavo kino klasikų Vsevolodo Pudovkino ir Igorio Savčenkos filmus.

 

Pats Žalakevičius yra prisipažinęs, kad abiejuose jo pirmuosiuose filmuose nebuvo nieko individualaus ir tikro, bet kartu abu filmai parodė, kuriuo keliu jam nereikia eiti. Kol nevėlu nesėkmę lėmė dar ir tai, kad filmo scenarijus (aut. Michailas Antonenkovas, Ilja Rud-Gercovskis (Rudas), Jefraimas Sevela) buvo rašytas kitai studijai, o siužetas tik vėliau perkeltas į neva Lietuvos realijas. Nors filmo veiksmas ir nukelia į Kuršių neriją, jo konfliktas netikroviškas (žvejų brigadininkas Aloyzas nenori, kad jo brigadoje dirbtų sužadėtinė Nijolė, vėliau paaiškėja, kad jis ir tinginys bei melagis). Netrukus Nijolė pradeda abejoti, ar Aloyzas tinkamas jaunikis, mat jai patinka ir santūrus, vyriškas Vilius.

 

Kol nevėlu buvo dar viena iš tų kičinių sovietinių komedijų, kuriose meilės santykiai neatsiejami nuo gamybinių, o meilės nusipelno tik darbo pirmūnas. Jo lietuviškumas – įprastai dekoratyvus ir susijęs su privaloma antiklerikaline tema: viena spalvingiausių filmo herojų tapo davatka ir liežuvautoja Petronėlė (Vanda Lietuvaitytė). Sovietų kinui būdingą romantišką įsimylėjėlių porą, kurią vaidino pirmosios lietuvių kino žvaigždės Irena Leonavičiūtė ir Kęstutis Genys, papildė komiška, suvaidinta Jono Čepaičio ir Elenos Gaigalaitės. Filme vaidino patyrę teatro komikai Napoleonas Bernotas, Petras Žindulis, Stefa Nosevičiūtė, todėl vaidybos teatrališkumas nestebina. Kol nevėlu išsiskiria nebent tuo, kad buvo pirmasis, išnaudojęs labai kinematografišką Kuršių nerijos gamtą.