Vincas Kisarauskas (1934–1988) – „švažininkų kartos šešėlio“ lyderis ir žymiausias 7–8 dešimtmečių „semi-nonkonformistas“. Alfonsas Andriuškevičius, Lietuvių dailė: 1975–1995, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997, p. 12–23, 75.1959 m. baigė tapybos studijas Dailės institute, surengė parodą Rašytojų sąjungos klube (1962), kartu su žmona Saule Kisarauskiene – Panevėžio dramos teatre (1969). Dalyvaudavo ir respublikinėse parodose, bet niekada netapė oficiozinių „teminių“ paveikslų. 1965–1988 m. dėstė M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Be tapybos, sukūrė ir šimtus grafikos darbų, dailininko knygų, į tarptautines parodas slapta siųsdavo savo ir kolegų ekslibrisus. Vienas iš pirmųjų Lietuvoje ėmė kurti asambliažus. Kisarausko dailės ir fotografijos kritikos palikimas, prisiminimai ir esė liudija ir jo kaip rašytojo talentą bei įžvalgumą. Po 1990-ųjų Šiuolaikinio meno centre (ŠMC), „Lietuvos aido“ galerijoje surengtose menininko kūrybos parodose buvo eksponuojama daugybė dirbtuvėje saugotų, sovietmečiu viešai nerodytų kūrinių.

 

Tapyboje Kisarauskas bene nuosekliausiai siekė modernistinę tuščią formą paversti reikšminga. 7 dešimtmečio paveiksluose didžiulės kampuotos figūros, panašios į statinius, statulas ar robotus ir struktūriškai tapačios su medžiagiškomis tapybos formomis, perteikia herojinius kovos, pasipriešinimo, žūties, apraudojimo, kritusiųjų pagerbimo siužetus, neretai – Lietuvos istorijos dramas ir tragedijas. Sudaiktinta figūra tarsi atgyja, kai yra nužudoma, sulaužoma, sukapojama. Kai jos fragmentas galbūt reiškia nukirstą kūno gabalą, forma įgauna prasmę. Netrukus po sukapotų kūnų pasirodo dvilypiai, tarsi sudaryti iš natūralių ir dirbtinių dalių. Jų dirbtinis liemuo primena akmens luitą, riterio šarvus ar šventųjų paveikslų apkaustus, o galvos ir rankos atrodo gyvos, išraiškingos, pažeidžiamos. Asambliažuose iš mechaninių radinių suręsti kūnai turi vientisą iš medžio išdrožtą veidą.

 

Ankstyvoji konstruktyvi modernistinė Kisarausko tapyba kupina romantinio pakilumo ir draminės įtampos. Tai lemia ne vien siužetai, bet ir dvilypė, prieštaringa vaizdo sandara, o tuo pat metu regime plokščią paviršių ir trimatės erdvės iliuziją. Menininką nuo pat pradžių itin domino ir painus vaizdavimo, žiūros ir prievartos ryšys. Diptiko Tragedija (1965) paveiksluose pirmame plane ant horizontalios plokštumos guli nukirsta galva, už jos – storoje sienoje iškirstas langas su spoksančiu veidu, panašus į įrėmintą portretą. Nukirsta galva įkomponuota šiapus lango, egzekucijų kambaryje – arti žiūrovo. Tragedija dėl to pasidaro tikra ir apčiuopiama. Iš už lango žvelgiantis vaiduokliškas pavidalas, tragedijos stebėtojas, prižiūrėtojas ir veikiausiai kaltininkas, žiūrovui pasirodo dar šiurpesnis, kai jis suvokia esąs simetriškas jo antrininkas realiame pasaulyje. Panašią kompozicijos schemą menininkas neatsitiktinai panaudojo Autoportrete (1966): nuo kūno atskirta galva balansuoja ant stalo briaunos įrėminto paveikslo (arba lango) fone, virš jo matyti mažesnis langelis su bažnyčios bokštu jame.

 

Kisarausko paveiksluose gausu vaizdinių metaforų ir simbolių, žodžių kalboje neturinčių aiškaus atitikmens, bet būtent formų griežtumas ir paprastumas jo ezopinį kalbėjimą darė suprantamą. Daugelio kompozicijų pagrindas – iš tirštų, reljefiškų dažų plotų suręsta stereometrinė struktūra, tuščiaviduris pavidalas. Kartais ši dėžė labiau primena mechaninį monstrą, įdarytą kūnų dalimis, kartais – karstą, vitriną ar kalėjimo kamerą, bet visais atvejais tai yra taiklus sovietinės santvarkos ir (ne)prisitaikymo prie nelaisvės tragizmo simbolis.

 

Santvarkos auka, bet kartu ir liudininku menininkas dažnai vaizdavo save. Paveikslą Liudininkas (1967) horizontaliai perrėžia eilė priklijuotų atspaudų – schemiškų grafinių autoportretų, kuriuose galima įžvelgti užmerktą akį ir stačiakampyje įrėmintą burną, o likusį plotą užpildančios dėžės čia dar apkaustytos skarda ir metalinėmis mechanizmų detalėmis. Keturi autoportretai su keturiais stebėtojais (1972) paveikia fotografinių atvaizdų ir geometrinių formų, monochrominių fragmentų ir ryškių spalvų kontrastais. Pirmame plane nutapytas raudonas monstras su ekrano dėže vietoj galvos, ryškiai violetinis jo šešėlis krenta ant tolimesnės geltonos vitrinos su trimis ekranais, o iškelta ranka įsiterpia į jų gretą, virš jų, aukščiausiame registre, išdėstytos keturios skulptūriškos kaukės. Kompoziciją su 11 dailininko autoportretų (1972) sudaro dvi panašios kiauros vitrinos, matomos iš skirtingų žiūrėjimo taškų, raudona apačioje ir žalia virš jos, ir abiejose eksponuojamos tarsi atsitiktinai iškirptos vienodų portretinių nuotraukų juostos.