Eimunto Nekrošiaus spektakliai, kaip 1984 m. rašė teatro kritikas Egmontas Jansonas, – „ne pasaulio modelis, o pats pasaulis – su visais jo ryšiais, spalvom, garsais, aromatais, dramomis, tragedijomis, praeitim ir ateitim“. Egmontas Jansonas, „Kiekvienas žmogus – žemės dalis“, Vakarinės naujienos, 1984-02-27, p. 2.
Lietuvių teatro scenoje Nekrošius debiutavo 1977 m., Jaunimo teatre pastatęs Shelagh Delaney (Šilos Dileini) pjesę Medaus skonis. Gebėjimą scenoje kurti „patį pasaulį“ neabejojamai paliudijo 1980 m., kai po trumpo kaunietiškojo kūrybinės biografijos etapo (Sauliaus Šaltenio Duokiškio baladės, 1978; Antono Čechovo Ivanovas, 1978) sugrįžo į „gimtąjį“ Jaunimo teatrą ir, prieš tai dar „apšilęs“ Sauliaus Šaltenio bei Grigorijaus Kanovičiaus Kate už durų (1980), tiesiog pribloškė Kvadratu (lit. redaktorius Saulius Šaltenis, scenogr. Adomas Jacovskis, komp. Faustas Latėnas).
Taip pat skaitykite: Saulius Šaltenis.
|
Jaunimo teatras „gimtasis“ Nekrošiui buvo visų pirma dėl to, kad jame dirbo jo teatrinė „šeima“ – aktorystės studijų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje bendramoksliai (garsusis „dešimtukas“) ir, svarbiausia, vyriausioji režisierė Dalia Tamulevičiūtė, pirmoji Nekrošiaus profesijos mokytoja, 1973 m. nesavanaudiškai perleidusi jį režisūros pedagogams, o dabar pasiruošusi lygiai taip pat nesavanaudiškai atiduoti jam svarbiausio savo teatro režisieriaus vardą ir dar suteikti išskirtines kūrybos sąlygas – „leisti jam ramiai dirbti ir būti čia tam, kad suteiktų jam tą ramybę“ (1984 m. taip sakė vokiečių teatro kritikui Georgui Menchenui). Georgas Menchenas, „Pas mus nėra žvaigždžių“, Literatūra ir menas, 1984-06-16, p. 13.
Kvadratas, regis, nieko stulbinamo nežadėjo. Tiesiog „artėjo eilinė šventė, – 1988 m. prisiminė Nekrošius, – liko pora mėnesių, reikėjo pastatyti tarybinę pjesę, o nieko įdomaus nebuvo“, Эгмонт Янсонас, „Эймунт Някрошюс: Как мы будeм выглядеть лет через сто“, Литературная газета, 1988-05-18, p. 8. ir teko tenkintis beveik niekam nežinoma Valentinos Jelisejevos dokumentine apysaka O buvo taip... – paprasta, sentimentaloka kalinio ir mokytojos meilės istorija. Tačiau scenoje ji netikėtai suskambėjo visiškai kitaip, nei buvo parašyta. Ankštoje, grubiai nutašytais keturiais stulpais įrėmintoje Kvadrato erdvėje, Jo (Kostas Smoriginas) vienutėje dėliojosi sukrečiantis sunkumo ir vis dėlto bandymo gyventi siužetas, kilęs ne tiek iš Jelisejevos apysakos, kiek iš „ore tvyrojusio visuotinio sunkiai nuslopinamo poreikio byloti apie sutryptą orumą, iškreiptą egzistenciją, prarastą asmeninės laisvės erdvę". Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002, p. 88. Į šį poreikį įtaigiau už kitus atsiliepęs Kvadratas buvo pirmas lietuvių teatro atvejis, kur pagal antrarūšę medžiagą pastatytas spektaklis nukonkuravo scenines didžiosios literatūros interpretacijas (vienareikšmiškai triumfavo 1981 m. vykusiame SSKP XXVI suvažiavimui skirtame Lietuvos teatrų festivalyje) ir tapo legendinis.
O Kvadrato „konkurentai“ buvo tikrai galingi: jis pasirodė beveik kartu su Kauno dramos teatrą sudrebinusiu Vaitkaus Šarūnu (1980) ir Šiauliuose Sauliaus Varno režisuotu Georgo Büchnerio (Biuchnerio) Voiceku (1980). Beje, po Kvadrato Nekrošius dar kurį laiką buvo atokiai nuo didžiosios literatūros. Šiuo požiūriu labiausiai jis skyrėsi nuo Varno, kuris savo kūrybiniame kraityje 9 dešimtmečio pradžioje jau turėjo šiuos spektaklius: Maxo Frischo (Makso Frišo) Santa Kruzas (1977), Aleksandro Suchovo-Kobylino Tarelkino mirtis (1979), Eduardo Radzinskio Luninas, arba Žako mirtis (1980), Büchnerio Voicekas (1980) ir kt. Tačiau, vienoje 1981 metų diskusijoje kalbėdamas apie Varno teatrą, Nekrošius labai gražiai paaiškino šį skirtumą: „S. Varno režisūra man primena tą atvejį, kai nepatyręs pianistas imasi skambinti itin sudėtingus kūrinius. Todėl jo spektakliai, globaliniai savo idėjomis, sumanymais, atrodo forsuoti, peršokantys elementarius, abėcėlinius, bet būtinus pagrindus“. „Repertuaras, režisierius, aktorius“, Literatūra ir menas, 1981-10-24, p. 7.
Lietuvos teatrinę visuomenę Kvadratas pribloškė visų pirma novatoriška režisūros samprata. Nekrošius paliudijo, koks platus prasmių laukas ir kokia ypatinga emocinė įtaiga gali atsirasti tada, kai režisuojant išlaisvinama anapus parašytų žodžių atsiverianti erdvė, kai ją užvaldo individuali teatrinė vaizduotė bei pripildo žmogiškoji patirtis, išreiškia savarankiški sceniniai įvaizdžiai, aktoriaus fiziniai veiksmai, netikėti daikto, garso bei gesto ryšiai ir kitos teatro kalbos unikalumą įteisinančios priemonės. Šią režisūros sampratą nepamirštamiausiai Kvadratas paliudijo garsiąja cukraus scena – kur Jis kalėjime aplankiusiai Jai (Dalia Overaitė, Janina Matekonytė) vieną po kito dovanojo visus per 1 002 atskirties dienas sutaupytus cukraus gabaliukus ir vis smarkiau prapliumpančiu bežodžiu jų lietumi tarytum apnuogino savo sielą, iškalbėjo visą savo vienatvę, ilgesį, nedrąsumą, viltį, laisvės ir meilės laukimą. Paprastą cukraus gabaliuką Nekrošius pavertė neįprastai talpiu sceniniu įvaizdžiu ir „privertė“ išreikšti tai, ką, atrodė, žodžiai tik būtų subanalinę.
Komentarai
Rašyti komentarą