Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Eimuntas Nekrošius: „pats pasaulis“
Šarūnė Trinkūnaitė
Eimunto Nekrošiaus spektakliai, kaip 1984 m. rašė teatro kritikas Egmontas Jansonas, – „ne pasaulio modelis, o pats pasaulis – su visais jo ryšiais, spalvom, garsais, aromatais, dramomis, tragedijomis, praeitim ir ateitim“. Egmontas Jansonas, „Kiekvienas žmogus – žemės dalis“, Vakarinės naujienos, 1984-02-27, p. 2.
 
Lietuvių teatro scenoje Nekrošius debiutavo 1977 m., Jaunimo teatre pastatęs Shelagh Delaney (Šilos Dileini) pjesę Medaus skonis. Gebėjimą scenoje kurti „patį pasaulį“ neabejojamai paliudijo 1980 m., kai po trumpo kaunietiškojo kūrybinės biografijos etapo (Sauliaus Šaltenio Duokiškio baladės, 1978; Antono Čechovo Ivanovas, 1978) sugrįžo į „gimtąjį“ Jaunimo teatrą ir, prieš tai dar „apšilęs“ Sauliaus Šaltenio bei Grigorijaus Kanovičiaus Kate už durų (1980), tiesiog pribloškė Kvadratu (lit. redaktorius Saulius Šaltenis, scenogr. Adomas Jacovskis, komp. Faustas Latėnas).
 
Taip pat skaitykite: Saulius Šaltenis.
Jaunimo teatras „gimtasis“ Nekrošiui buvo visų pirma dėl to, kad jame dirbo jo teatrinė „šeima“ – aktorystės studijų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje bendramoksliai (garsusis „dešimtukas“) ir, svarbiausia, vyriausioji režisierė Dalia Tamulevičiūtė, pirmoji Nekrošiaus profesijos mokytoja, 1973 m. nesavanaudiškai perleidusi jį režisūros pedagogams, o dabar pasiruošusi lygiai taip pat nesavanaudiškai atiduoti jam svarbiausio savo teatro režisieriaus vardą ir dar suteikti išskirtines kūrybos sąlygas – „leisti jam ramiai dirbti ir būti čia tam, kad suteiktų jam tą ramybę“ (1984 m. taip sakė vokiečių teatro kritikui Georgui Menchenui). Georgas Menchenas, „Pas mus nėra žvaigždžių“, Literatūra ir menas, 1984-06-16, p. 13.
 
Kvadratas, regis, nieko stulbinamo nežadėjo. Tiesiog „artėjo eilinė šventė, – 1988 m. prisiminė Nekrošius, – liko pora mėnesių, reikėjo pastatyti tarybinę pjesę, o nieko įdomaus nebuvo“, Эгмонт Янсонас, „Эймунт Някрошюс: Как мы будeм выглядеть лет через сто“, Литературная газета, 1988-05-18, p. 8. ir teko tenkintis beveik niekam nežinoma Valentinos Jelisejevos dokumentine apysaka O buvo taip... – paprasta, sentimentaloka kalinio ir mokytojos meilės istorija. Tačiau scenoje ji netikėtai suskambėjo visiškai kitaip, nei buvo parašyta. Ankštoje, grubiai nutašytais keturiais stulpais įrėmintoje Kvadrato erdvėje, Jo (Kostas Smoriginas) vienutėje dėliojosi sukrečiantis sunkumo ir vis dėlto bandymo gyventi siužetas, kilęs ne tiek iš Jelisejevos apysakos, kiek iš „ore tvyrojusio visuotinio sunkiai nuslopinamo poreikio byloti apie sutryptą orumą, iškreiptą egzistenciją, prarastą asmeninės laisvės erdvę". Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002, p. 88. Į šį poreikį įtaigiau už kitus atsiliepęs Kvadratas buvo pirmas lietuvių teatro atvejis, kur pagal antrarūšę medžiagą pastatytas spektaklis nukonkuravo scenines didžiosios literatūros interpretacijas (vienareikšmiškai triumfavo 1981 m. vykusiame SSKP XXVI suvažiavimui skirtame Lietuvos teatrų festivalyje) ir tapo legendinis.
 
O Kvadrato „konkurentai“ buvo tikrai galingi: jis pasirodė beveik kartu su Kauno dramos teatrą sudrebinusiu Vaitkaus Šarūnu (1980) ir Šiauliuose Sauliaus Varno režisuotu Georgo Büchnerio (Biuchnerio) Voiceku (1980). Beje, po Kvadrato Nekrošius dar kurį laiką buvo atokiai nuo didžiosios literatūros. Šiuo požiūriu labiausiai jis skyrėsi nuo Varno, kuris savo kūrybiniame kraityje 9 dešimtmečio pradžioje jau turėjo šiuos spektaklius: Maxo Frischo (Makso Frišo) Santa Kruzas (1977), Aleksandro Suchovo-Kobylino Tarelkino mirtis (1979), Eduardo Radzinskio Luninas, arba Žako mirtis (1980), Büchnerio Voicekas (1980) ir kt. Tačiau, vienoje 1981 metų diskusijoje kalbėdamas apie Varno teatrą, Nekrošius labai gražiai paaiškino šį skirtumą: „S. Varno režisūra man primena tą atvejį, kai nepatyręs pianistas imasi skambinti itin sudėtingus kūrinius. Todėl jo spektakliai, globaliniai savo idėjomis, sumanymais, atrodo forsuoti, peršokantys elementarius, abėcėlinius, bet būtinus pagrindus“. „Repertuaras, režisierius, aktorius“, Literatūra ir menas, 1981-10-24, p. 7.
 
Lietuvos teatrinę visuomenę Kvadratas pribloškė visų pirma novatoriška režisūros samprata. Nekrošius paliudijo, koks platus prasmių laukas ir kokia ypatinga emocinė įtaiga gali atsirasti tada, kai režisuojant išlaisvinama anapus parašytų žodžių atsiverianti erdvė, kai ją užvaldo individuali teatrinė vaizduotė bei pripildo žmogiškoji patirtis, išreiškia savarankiški sceniniai įvaizdžiai, aktoriaus fiziniai veiksmai, netikėti daikto, garso bei gesto ryšiai ir kitos teatro kalbos unikalumą įteisinančios priemonės. Šią režisūros sampratą nepamirštamiausiai Kvadratas paliudijo garsiąja cukraus scena – kur Jis kalėjime aplankiusiai Jai (Dalia Overaitė, Janina Matekonytė) vieną po kito dovanojo visus per 1 002 atskirties dienas sutaupytus cukraus gabaliukus ir vis smarkiau prapliumpančiu bežodžiu jų lietumi tarytum apnuogino savo sielą, iškalbėjo visą savo vienatvę, ilgesį, nedrąsumą, viltį, laisvės ir meilės laukimą. Paprastą cukraus gabaliuką Nekrošius pavertė neįprastai talpiu sceniniu įvaizdžiu ir „privertė“ išreikšti tai, ką, atrodė, žodžiai tik būtų subanalinę.
 
 
Tai, ką sėkmingai pradėjo Kvadrate, Nekrošius pratęsė, įtvirtino ir pagilino netrukus (1981) pastatytame Pirosmani, Pirosmani... – spektaklyje pagal anuomet gan populiarią Vadimo Korostyliovo pjesę apie nepripažintą, skurde bei vienatvėje mirusį gruzinų dailininką Niko Pirosmanašvilį (scen. redaktorius Saulius Šaltenis, scenogr. Adomas Jacovskis, komp. Algirdas Martinaitis). Pirosmani, Pirosmani... dar stipriau paliudijo Nekrošiaus atidą atstumto, nelaimingo, gyvenimo sužeisto žmogaus sielai. Jis darsyk ir dar įtikinamiau įrodė gebėjimą išskleisti ją paveikia scenos vaizdų kalba. Tokia paveikia, kad netrukus apie tai buvo kalbama labai plačiai, – kalbėta apie Nekrošiaus teatro magiją, veik sakralią jo aurą, kuri randasi, rodos, iš visai kasdieniškų, elementarių, net buitiškų daiktų ar veiksmų.
 
Vaizdžiausiai šį paradoksą atspindėjo Pirosmani, Pirosmani... finalas – Pirosmanio (Vladas Bagdonas) laidotuvės. Jos vykdavo tuščioje tamsioje scenoje. Iš pradžių nebylusis Sargas (Vidas Petkevičius) – protagonisto alter ego ir kartu vienintelis jo artimasis, nelyg nužengęs iš Niko Pirosmanašvilio Kiemsargioatsiklaupęs bandydavo gaivinti susmukusį Pirosmanį. Tada išsiimdavo iš užančio didelį baltą Velykų kiaušinį – tą patį, kurį spektaklio pradžioje jam buvo padovanojęs namo pargrįžęs Pirosmanis, – ir įdėdavo į negyvus jo delnus – kaip Prisikėlimo vilties simbolį. Paskui tyliai prieidavo prie scenoje stovinčių miltų maišų, atrišdavo juos ir, pasėmęs saują, barstydavo mirusio bičiulio kūną – tarytum laimindamas. O tada prasidėdavo paskutinė Pirosmanio kelionė: Sargas sodindavo jį ant svarstyklių, padėdavo svarsčius, pasverdavo. Ir išveždavo. Ypatinga, beveik hipnotinė šios ilgos, lėtos, nebylios scenos energija kildavo tiesiog neįprastai panaudojant įprasčiausius daiktus – kiaušinį, miltus, svarstykles. Bet galėjo kilti, žinoma, ir dėl nepaprastai stiprios aktorinės energetikos – dėl to, kad Nekrošiaus spektakliuose aktoriai ne tiek vaidino, kiek buvo, t. y. turėjo ne tiek kurti personažą, kiek fiziškai bei dvasiškai nepaprastai intensyviai visu savimi jį arba ją patirti.
 
Šiame emociniame tikrume slypėjo galingiausias rezistencinis Nekrošiaus teatro užtaisas – jo teikiamoje nuoširdaus, nesumeluoto, nesuveidmainiauto buvimo patirtyje, tokioje retoje ir tokioje gaivinančioje melagingu brandaus socializmo laiku. Dėl to sudėtingi, daugiareikšmių sceninių įvaizdžių kupini Nekrošiaus spektakliai – „spektakliai elitui“, kaip sakė 1984 m. Vilniuje Pirosmani, Pirosmani... žiūrėjusi BITEF direktorė Mira Trailovič, Valdas Vasiliauskas, „Iš kur esi? Kur link eini? Svečiuose pas Jaunimo teatro režisierių Eimuntą Nekrošių“, Gimtasis kraštas, 1987-11-05–11, p. 6. – kėlė vis didesnį ažiotažą.
 
Daugiausia populiarumo taškų Nekrošius susirinko 1982 m., kai Jaunimo teatro duris drąsiai atvėrė roko muzikai ir pastatė Sigito Gedos bei Kęstučio Antanėlio roko operą Meilė ir mirtis Veronoje Williamo Shakespeare'o (Viljamo Šekspyro) tragedijos Romeo ir Džuljeta motyvais (scenogr. Adomas Jacovskis, kostiumų dail. Nadežda Gultiajeva).
 
Meilę ir mirtį Veronoje Jaunimo teatras ruošė savo įkurtuvėms naujose patalpose Arklių gatvėje (iki tol jaunimiečiai glaudėsi Profsąjungų kultūros rūmuose ant Tauro kalno). Spektaklį jie rengė kaip savotišką atminimo spektaklį. Meile ir mirtimi Veronoje teatras tarytum tiesė atminties tiltą į savo istorijos pradžią – Aurelijos Ragauskaitės Romeo ir Džuljetą (1966), taip pat į garsiuosius 8 dešimtmečio antrosios pusės miuziklus, kurie – pirmiausia Tamulevičiūtės režisuota Sauliaus Šaltenio, Leonido Jacinevičiaus ir Giedriaus Kuprevičiaus Ugnies medžioklė su varovais (1976) – pagauliausiai išreiškė jaunatviškai maištingą ir laisvą Jaunimo teatro dvasią. Tačiau Jaunimo teatro įkurtuvės įvyko ne su Meile ir mirtimi Veronoje, o su specialiai šiai progai atnaujintu kultiniu Škac, mirtie, visados škac. „Nebuvo jokių intrigų“, – šiuos šventinių planų pokyčius vėliau komentavo Tamulevičiūtė, – tiesiog mums buvo 'pranešta', kad tranki šiuolaikinė muzika gali kai kam nepatikti“. Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002, p. 137.
 
Roko muzika 9 dešimtmečio pradžioje reiškė laisvę, maištą ir iššūkį visoms oficialaus padorumo normoms. Todėl visiškai natūralu, kad Meilė ir mirtis Veronoje sukėlė tam tikrą irzulį ir įkvėpė kalbas apie chuliganišką Nekrošiaus drąsą išniekinti Shakespeare'ą ir nerodyti „gražaus, jaudinančio bei pamokančio spektaklio“, – Komjaunimo tiesoje 1984 m. rašė Panevėžio rajono Liberiškio tarybinio ūkio gyventojų atstovas. Egmontas Jansonas, „Meilė, mirtis ir... juokas“, Komjaunimo tiesa, 1984-03-16, p. 3. Visgi tai buvo karščiausias 9 dešimtmečio pradžios lietuvių scenos hitas. Į jį plūste plūdo žiūrovai.
 
Beje, Jaunimo teatre egzistavo ypatinga vadinamųjų „naktinių žiūrovų“ kasta – žmonės, kiekvieno mėnesio 20 dienos išvakarėse rinkdavęsi prie bilietų kasų ir leisdavę naktį it savotiškame teatro suvienytųjų klube – šnekučiuodamiesi, muzikuodami, ryte kolektyviai pusryčiaudami ir t. t. (teatro administracija tąnakt palikdavo neužrakintas duris ir leisdavo įsikurti hole).
 
Apie Meilę ir mirtį Veronoje sususižavėjusi kalbėjo ir kritika, labiausiai vertindama gilųjį, dramatiškąjį roko operos sluoksnį formavusią režisūrinę Nekrošiaus autorystę – originalų sumanymą įvesti Juokdario personažą (Remigijus Vilkaitis) ir Romeo (Kostas Smoriginas, Vytautas Taukinaitis, Saulius Bareikis) bei Džuljetos (Kristina Kazlauskaitė, Janina Matekonytė, Violeta Podolskaitė) istoriją paversti jo vadovaujamos siautulingos klajojančių artistų trupės vaidinamu spektakliu, kuris nejučia „ima deginti“ – nes „tai nebe teatras, o pats gyvenimas“. Dovydas Judelevičius, „Meilė ir mirtis Veronoje“, Literatūra ir menas, 1982-10-09, p. 8.
 
Vis dėlto Meilė ir mirtis Veronoje buvo tik savotiškas Nekrošiaus „apšilimas“ didžiosios literatūros teritorijoje. Apie tai bylojo jau 1983 m. rampos šviesą išvydusi Čingizo Aitmatovo romano Ilga kaip šimtmečiai diena inscenizacija (insc. aut. Grigorijus Kanovičius, scenogr. Adomas Jacovskis, komp. Faustas Latėnas), o dar garsiau paskelbė 1986 m. pastatytas Čechovo Dėdė Vania (dail. Nadežda Gultiajeva, komp. Faustas Latėnas) – paskutiniai 9 dešimtmečio Nekrošiaus spektakliai, drąsūs, savaip skandalingi ir iškart pripažinti jo meninės brandos liudijimais (1983 m. Nekrošiui įteikta LSSR valstybinė premija, 1987 m. – SSRS valstybinė premija).

Šiuose spektakliuose Nekrošius atvėrė, regis, giliausius už fasadinės realybės esančius klodus ir pareiškė drąsiausią nuosprendį savo laikui – stalinizmo epochos tragediją apmąsčiusioje Ilgoje kaip šimtmečiai dienoje kalbėdamas apie desperatiškas pastangas išlikti luošinančiame, atmintį naikinančiame, mankurtais verčiančiame pasaulyje, o Dėdėje Vanioje vaizduodamas tragigroteskišką šioms pastangoms jau nebesusikaupiančių, žlugusių, iškankintų, galutinai sužeistų, žmonių agoniją. Būtent tai turėjo omenyje amerikiečių dramaturgas Arthuras Milleris, 1985 m. Jaunimo teatre drauge su kitais tąmet Vilniuje vykusio „SSRS – JAV rašytojų susitikimo“ dalyviais Aitmatovu ir poetu Allenu (Alenu) Ginsbergu žiūrėjęs Ilgą kaip šimtmečiai dieną ir veik su pavydu kalbėjęs apie „galingą išlaisvinančią teatro jėgą“. Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002, p. 172.
 
Statant spektaklį Ilga kaip šimtmečiai diena Nekrošiui teko, ko gero, stipriausiai pajusti sunkią cenzūros ranką: po „atsakingų draugų“ apsilankymo spektaklio repeticijose Kultūros ministerijos Meno reikalų valdyba įsakmiai pareikalavo pašalinti „pavojingas“ vietas – kupiūruoti pagrindinio herojaus tardymo sceną ir šiukštu nekelti Stalino portreto per „tautų vado“ laidotuves. Nekrošius nesiginčijo – „tiesiog reikia padaryti dar meniškiau, reikia dešimt kartų stipresnio sumanymo“. Ir jis tokį surado: smurtinę tardymo sceną pakeitė taikingas ir šviesus inkilo kėlimo epizodas, o kai kilo po baltų dažų sluoksniu paslėptas besišypsantis Stalinas, atrodė, „tarsi šypsotųsi prisikėlęs numirėlis, nors laiko dulkėmis užklotas, tačiau vis dar visur esantis, vis dar nepalaidotas“. Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002, p. 178.
 
Po Ilgos kaip šimtmečiai dienos, o dar labiau po Dėdės Vanios nedaug kas drįso manyti kitaip: Nekrošius kone maksimaliai ištobulino originalių sceninių įvaizdžių iškalbą ir įrodė meninę bei emocinę iš jų sekų, sampynų, konfigūracijų kuriamo sceninio „paties pasaulio“ galią. 1986 m. Jaunimo teatre viešėjęs autoritetingas italų teatro kritikas Franco Quadri (Franko Kvadri) nedvejojo: Nekrošių galima lyginti tik su garsiuoju amerikiečiu Robertu Wilsonu (Vilsonu), įtakingiausiu The Theatre of Images sąjūdžio atstovu. „Jūs – mano draugai“. Juozo Pociaus pokalbis su Franco Quadri, Kultūros barai, 1986, Nr. 3, p. 25. Savaip dėsninga: jau 1988 m. vyko triumfiškos Nekrošiaus spektaklių (Pirosmani, Pirosmani... ir Dėdė Vania) gastrolės JAV.
 
Tiesa, po Dėdės Vanios premjeros buvo įsiplieskęs karštas teatrologų ir literatūrologų konfliktas. Scenoje atsivėrė pasaulis, kuriame dėjosi keisti, sceninėse Čechovo interpretacijose visiškai neįprasti dalykai: skambėjo gedulingos žydų maldos, daktaras Astrovas (Kostas Smoriginas) statė Auklei (Irena Tamošiūnaitė) taures, o paskui susileisdavo morfijaus, dėdė Vania (Vidas Petkevičius) dovanodavo slapta mylimai Jelenai Andrejevnai (Dalia Storyk) sunkų vazoną su didžiule palme, paskui bandydavo nusižudyti ir t. t. Tai atrodė taip negirdėta neregėta, kad teatro kritiką įkvėpė entuziastingai prabilti apie iš naujo atrastą Čechovą, o literatūrologus, priešingai, paakino kalbėti apie Nekrošiaus „nepajėgumą atskleisti tikrosios Čechovo dvasios, tuštokas ambicijas būtinai ginčytis su tradicija bei pataikavimą abejotinam skoniui“. „Menas gyvenimo akivaizdoje“. Antano Staponkaus pokalbis su Albertu Zalatoriumi, Kultūros barai, 1987, Nr. 4, p. 7.
 
9 dešimtmečio lietuvių teatro laimėjimų istorijoje Nekrošiaus teatras visą laiką egzistavo šalia ir neatsiejamai nuo Jono Vaitkaus. Vaitkaus puoselėjama, Kaune klestėjo kita scenos meno sala, tokia pat galinga kaip Jaunimo teatre, tačiau paženklinta visai kitokios meninės prigimties ir kitokio sceninio tikėjimo išpažinimais.
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

„Jūs – mano draugai“. Juozo Pociaus pokalbis su Franco Quadri
Kultūros barai, 1986, Nr. 3
„Menas gyvenimo akivaizdoje“. Antano Staponkaus pokalbis su Albertu Zalatoriumi
Kultūros barai, 1987, Nr. 4
„Repertuaras, režisierius, aktorius“
Literatūra ir menas, 1981 10 24
Egmontas Jansonas
„Kiekvienas žmogus – žemės dalis“
Vakarinės naujienos, 1984 02 27
Egmontas Jansonas
„Meilė, mirtis ir... juokas“
Komjaunimo tiesa, 1984 03 16
Dovydas Judelevičius
„Meilė ir mirtis Veronoje“
Literatūra ir menas, 1982 10 09, p. 8
Ramunė Marcinkevičiūtė
Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių
Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002
Georgas Menchenas
„Pas mus nėra žvaigždžių“
Literatūra ir menas, 1984 06 16
Valdas Vasiliauskas
„Iš kur esi? Kur link eini? Svečiuose pas Jaunimo teatro režisierių Eimuntą Nekrošių“
Gimtasis kraštas, 1987 11 05-11
Эгмонт Янсонас
„Эймунт Някрошюс: Как мы будeм выглядеть лет через сто“
Литературная газета, 1988, 18 мая, н. 20 (5190), с. 8
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.