Naujasis nepriklausomas kinas buvo nepatrauklus vis labiau masinės kultūros formuojamiems žiūrovams. Dažnai net intelektualų diskusijose pasigirsdavo kaltinimų lietuvių režisieriams, esą jie kuria filmus ne Lietuvos žiūrovams, o tarptautiniams kino festivaliams. 2005 m. pramogų verslininkas Mindaugas Vosylius pradėjo rengti AXX festivalius, kuriuose kvietė dalyvauti jaunus kūrėjus. Viename pareiškime Vosylius kaltino finansavimo sistemą, esą nacionaliniam kinui skirti pinigai „išsidalijami kino tarybos narių ir jų giminaičių ar pažįstamų“ ir siūlė prodiuseriams investuoti į filmus asmenines lėšas. Kartu su valstybės lėšomis jos turėjo sudaryti 60 procentų filmui reikalingos sumos, likusias turėjo duoti užsienio partneriai. Esą tada visi bus suinteresuoti kurti tokius filmus, kurie atsipirktų ir kuriuos pamatytų kuo daugiau žiūrovų:

 

 

Vosylius bandė tęsti dar „perestroikos“ metais kelių Kauno kino mėgėjų pradėtus kurti „komercinius“ filmus, iš kurių bene garsiausias buvo Tykusis Džonas (rež. Artūras Ulevičius, 1991). Tiesa, pastarojo autoriai tikėjosi filmus rodyti Rusijoje bei kitose SSRS respublikose ir gauti didelį pelną. Greitai paaiškėjo, kad ten ir savų panašių filmų gamintojų užtenka.

 

Ką siūlė AXX? Dažniausiai (su retomis išimtimis) ekranizuotus barzdotus anekdotus vietoj įdomios istorijos, šoumenus (Algį Ramanauską-Greitai ir kt.) vietoj tikrų kino žvaigždžių, neprofesionalią režisūrą ir vaidybą, keiksmažodžius ir gatvės kalbą vietoj dialogų. Tokį nelabai nublizgintą veidrodį, kuriame kai kas gal ir atpažins save, draugus, pažįstamus, prišnerkštą kiemą ir padėvėtus automobilius. Karikatūrišką, šaržuotą Lietuvos didmiesčių buitį ir jos gyventojus, policininkus, banditus, idiotus.

 

Portretas šiek tiek perversiškas, bet kartu ir tikroviškas, nes AXX filmai paradoksaliai tiksliai fiksavo, kad Lietuvoje, ne tik tarp žiūrovų, vis labiau įsigali vartojimas, popsas, populizmas ir infantilumas. Vosylius, matyt, nuoširdžiai tikėjo, kad mėgėjiški jo globotinių filmukai ir lietuviška erotika atneš didelį pelną. Bet taip neįvyko, kino teatrai nesulaukė žadėto lietuvių komercinio kino ištroškusių žiūrovų antplūdžio.

 

Nors Vosyliaus idėjos (pavyzdžiui, kad filmų projektus reitinguotų žiūrovai, o ne kino tarybos nariai) tik liudijo, kad AXX iniciatorius neišmano kino gamybos ir lietuvių kino situacijos, bet į jo rengiamo AXX pasiūlymus (konkurso nugalėtojai iš AXX gauna pinigų trumpo metražo filmui) sureagavo pradedantieji kino režisieriai ir reklamos gamintojai. Kai kurie AXX debiutantai ir žlugus šiai iniciatyvai liko kine. Tarp jų – Emilis Vėlyvis, Kęstutis Gudavičius, Inesa Kurklietytė, Giedrė Žickytė, Ernestas Jankauskas ir Gabija Siurbytė.

 

AXX paskatino kitokio lietuvių kino atsiradimą. Šį kiną kuriantys žmonės jį vadina komerciniu, matyt, norėdami pabrėžti, kad filmai kuriami tam, kad atneštų pelną. Su tradicine komercinio kino sąvoka jie neturi nieko bendra, nes tai pigūs, mažo biudžeto, tik savo šalies auditorijai skirti filmai, paneigiantys dar klasikinio Holivudo laikais susiformavusią sampratą, kad komercinis filmas ne tik atneša didelį pelną, būna rodomas visame pasaulyje, bet į jį investuojamos didelės lėšos, vaidina žvaigždės.

 

Lietuvių režisieriai tenkinasi televizijos estetika, jų filmuose vaidina serialuose išgarsėję aktoriai. Tai dažniausiai komedijos, kurių siužetas susijęs su pinigais, korumpuotais policininkais, kvailais nusikaltėliais, suktais verslininkais ir erotiniais personažų nuotykiais. Daugiausia kritikos juose sulaukia plėšrios ir godžios moterys (dažniausiai blondinės) bei homoseksualai, kurie kartu su svetimtaučiais ir yra satyros objektas. Tokių filmų seksizmas akivaizdus, nors jų kūrėjai, ko gero, to ir nesuvokia – jie tiesiog pataikauja žiūrovų skoniui, jų archajiškoms pažiūroms.

 

Alvydo Šlepiko filme Moterys meluoja geriau. Kristina (2013), Donato Ulvydo Kaip pavogti žmoną (2013), Donato Ulvydo, Editos Kabaraitės, Ričardo Marcinkaus Valentinas Vienas (2013) ir Evaldo Kubiliaus Valentinas už 2rų (2014), Juliaus Pauliko Nepatyręs (2015), Simono Aškelavičiaus ir Ričardo Marcinkaus Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius (2015), Kęstučio Gudavičiaus Tarp mūsų, berniukų... (2015) gausu įvairių masinio vartojimo produktų reklamos, nors Europos Sąjungos direktyvos ją ir draudžia.

 

Šalia „liaudiško“ kino atsiranda ir „liaudinis patriotinis“, kurio idėją įgyvendino Donatas Ulvydas 2011 m. filme Tadas Blinda. Pradžia. Sekdamas Rimanto Šavelio romanu ir sovietmečiu išgarsėjusiu serialu jis pabandė iš naujo papasakoti Žemaitijos plėšiko istoriją. Pagrindinį vaidmenį atliko populiarus dainininkas Mantas Jankavičius, filme išplėtoti antirusiški motyvai. Galima sakyti, kad šis filmas iš dalies ir paskatino netrukus pasipylusių „patriotinių“ filmų bangą. Tadas Blinda. Pradžia į kino meno statusą akivaizdžiai nepretenduoja, juolab kad filmo kūrėjai ir pirmiausia prodiuseris Žilvinas Naujokas norėjo įgyvendinti tautiško „kino liaudžiai“ idėją.

 

 Blindos... kūrėjai pasirinko avantiūrinio kino siužeto schemą. Tiesa, jie vadina savo kūrinį „istoriniu nuotykių filmu“. Filmai apie Robiną Hudą, Zoro, kitokius „svieto lygintojus“ ir kilnius plėšikus nuo seno audrina jaunųjų žiūrovų vaizduotę. Tadas Blinda nuo jų nelabai skiriasi. Jis kilnus, vaikystėje patyrė traumą (brolio žūtį), kuri tokio pobūdžio filmams yra pakankamas motyvas nuveikti kažką svarbaus, o meilės linija tradiciškai susieja dviejų konfrontuojančių visuomenės sluoksnių personažus – baudžiauninką Tadą ir bajoraitę Kristiną (Agnė Ditkovskytė).

 

Scenaristas Jonas Banys pasitelkė ir šiais laikais labai populiarų masinės kultūros motyvą – sąmokslo teoriją. Pasirodo, būsimasis 1861-ųjų Lenkijos ir Lietuvos sukilimo malšintojas generolas Michailas Muravjovas (Donatas Banionis) pirmasis įskėlė jo kibirkštį, norėdamas susidoroti su potencialiais maištininkais. Jo „įrankis“ – įžūlus karininkas Janekas Razumovskis (Mykolas Vildžiūnas), kilęs iš Lietuvos. Jis – tikras juodas charakteris, visapusiškas blogio įsikūnijimas ir puikiai tinka būti šviesaus, charizmatiško, pasišventusio Blindos antipodu. Jų susidūrimas filme ir bus pagrindinis gėrio ir blogio konfliktas.

 

Tadas Blinda. Pradžia tiksliai atkleidžia archajiškus šiuolaikinės lietuvių visuomenės stereotipus – patriotizmo, šovinizmo, požiūrio į moteris, kurios filme iš esmės tik dvi, bet abi siejamos išimtinai su erotika ir išdavyste. Kokia pagrindinė filmo „žinia“? Kad lietuviai pasirengę ginti Lietuvą nuo rusų ir lenkų? Kad beturčiai visada teisesni ir kilnesni už turtinguosius? Kad paprastas vaikinas iš niekur (nematome jo tėvų, tik kelis draugus), gindamas savo žemę, tampa kilniu kovotoju už teisybę? Bet juk tokia „žinia“ paprastai būdinga propagandiniam kinui.

 

Tadas Blinda. Pradžia – pseudopatriotinis opusas, nes svarbiausios Blindos frazės (bent jau tai akcentuojama scenose, kai apsuptas kovos draugų herojus turi pasirinkti) yra apie Lietuvą. Visi teigiami filmo herojai tokie yra todėl, kad nekenčia turčių, rusų arba vokiečių ir myli Lietuvą.

 

Iš reklamos į kiną atėjęs režisierius Ulvydas gerai išmano, kaip ekrane patraukliai pateikti bet kokią prekę. Lietuva filme rodoma kaip lyriškas laukų ir girių kraštas: pagrindiniai vizualiniai leitmotyvai – iš aukštai nufilmuota ošianti giria, vaizdas pro medžių šakas į svaiginančio grožio upės vingį.

 

„Patriotinio liaudiško“ kino liniją tęsia rašytojas, aktorius, režisierius Alvydas Šlepikas, filmus pasirašinėjantis kaip Šlepė. Jis mėgsta į šių dienų Lietuvą perkelti lietuvių literatūros klasikų siužetus. Žemaitės apsakymo motyvais jis pastatė Kunigo naudą velniai gaudo (2015), Petro Vaičiūno pjesės personažus perkėlė į filmą Patriotai (2016) apie šių dienų Lietuvos politikus. Tačiau gilesnio ryšio su kūriniais, iš kurių „pasiskolinti“ naujų filmų pavadinimai, nerasi ir su žiburiu.

 

Dažnai tokiuose filmuose naudojamasi kitose šalyse (Kanadoje, Rusijoje) sukurtais scenarijais (tose šalyse filmai pagal juos taip pat sukurti, tad dažnai pasinaudojama ir kadruotėmis), juos primityviai „sulietuvinant“. Beje, tai tik dar kartą primena, kad didžioji masinės lietuvių kultūros dalis yra vienaip ar kitaip „adaptuotas“ svetimas modelis. Trumpai tariant, filmo originalumas jų kūrėjams visai nesvarbus. Tai filmai pigios pramogos pasiilgusiems, nelabai išsilavinusiems žiūrovams. Jų išleidimo datos taikomos prie švenčių – Kalėdų, Valentino dienos ir pan., o į premjeras susirenka visas „elitas“.