Daiva Čepauskaitė (g. 1967) baigė medicinos studijas, bet medikės karjerą išmainė į aktorės. Vis labiau įtraukiant literatūrai (eilėraščių rinkiniai Bevardžiai, 1992, Suvalgiau vieną spanguolę, 1998, Nereikia tikriausiai būtina, 2004), Čepauskaitė atsisakė aktorystės ir maždaug po 2000-ųjų tapo viena matomiausių naujausios lietuvių poezijos figūrų. Vėliau vėl intensyviau ėmė dirbti teatre, bet jau kaip dramaturgė. Nors įvairias pjeses rašė ir anksčiau, Duobė susilaukė didžiausio rezonanso ir 2012 m. Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ Čepauskaitę paskelbė metų Tolerancijos žmogumi.
Čepauskaitė dažniausiai rašo rimuotais ketureiliais, tačiau griežta ritmika nenuslopina šnekamosios kalbos intonacijos, intymaus pokalbio įspūdžio, o rimai atrodo nauji, netikėti, saviti. Tad šiuolaikinėje lietuvių poezijoje ji išsiskiria poetine klausa, o literatūros istorijoje žodžio valdymu, ironija, šnekamosios kalbos ir struktūruoto eilėraščio derme primena Vlado Šimkaus kūrybą. Čepauskaitės eilėraščių kalba skamba natūraliai, be ypatingų poetinių priemonių džeržgesio. Natūralus kalbos pojūtis ateina iš vaikystės:
Kiekvienam jaunam žmogui anksčiau ar vėliau kyla natūralus noras kažką išsiaiškinti apie save ir supantį pasaulį, išreikšti save ir tai, kas vyksta aplinkui. Vieni griebiasi gitaros, mikrofono, kiti – teptuko, o aš pradėjau rašyti. Tokiu būdu man buvo lengviausia įvardyti aplinką ir tai, kas manyje vyksta. Taip ieškojau atsakymų į rūpimus klausimus, siekiau pažinti pasaulį ir jį prisijaukinti, pritaikyti sau, padaryti pakeliamą, suprantamą, savą. Tokiame amžiuje pasaulis dažnai atrodo didelis ir nesuprantamas, o pagrindinė jo sudedamoji dalis – nežinia. Pasaulį sumažinus, perkūrus į eilėraščio formatą, jis nebeatrodo toks baugus ir svetimas. Užrašinėjau savo būsenas, mintis, ir tai buvo man priimtinas komunikavimo su savimi ir išore būdas. Nevadinau šio veiksmo kūryba. Tai buvo gyvenimas, kartais turintis žodinę išraišką. Taigi ta pradžia nebuvo sąmoningas pasirinkimas. Kaip nesirenka žuvis – plaukioti jai ar skraidyti, kaip nesirenka karvė – duoti pieno ar ne. Gamta duoda tam tikrus organus, ir jie atlieka savo funkciją. Turbūt ir man gamta davė tam tikrus eilėraščio organus, o aš tik leidžiu jiems funkcionuoti. Ir nežinau, kas manyje pažadino kūrėją. Atrodo, niekas ir nežadino, tokia gimiau, ir tiek. „Skaniųjų pyragėlių kepėja“. Pokalbis su Daiva Čepauskaite, Metai, 2012, Nr. 10.
Čepauskaitė parodė ne tik tai, kad dar yra ką veikti lietuvių kalboje su rimais, bet kad poeto įvaizdžiui dar yra kur nusileisti. Poeto gyvenimas ir darbas yra toks, kaip ir visų kitų, todėl tikrai nėra vertas mistifikuoti, poetizuoti, romantizuoti, dramatizuoti.
Autorė tvirtai stovi ant žemės. Jos metaforika rupi, žemiška, kartais net buitiška. Lapkritis yra jos šuo, o jos angelas žemėn spjaudo. O kai taip – niekas autorės nuo žemės nenupūs, nepakels į žvaigždes, kur jau ji spjaudytų žemyn pudruotai dažytus posmus. Be to, Čepauskaitei ant žemės jauku. Jos poezijos pasaulis itin jaukus, ji visus jo reiškinius prisijaukino, kaip kažkas katę. Jaukumas poezijoje savaime nėra jokia vertybė, net atvirkščiai, tačiau Daiva moka su juo elgtis. Eilės tampa žmogiškai šiltos, nedrasko akių, kai kur net, rodos, murkia nuo žvilgsnio. Net ir skaudesniuose tekstuose tas skaudumas nedemonstruojamas, nekeliamas „ant šakių“. Daiva nėra demonstruotuoja. Kartais ji apskritai nori „nieko nesakyti, bet bus per tylu“. Kęstutis Navakas, „Knygų žiurkės etažerė (VII)“, Nemunas, 2004 12 16–22, p. 7–8.
Eilėraštyje „Poezija“ kalba karvė – tokia, kaip ir visos, niekuo neišsiskirianti, bet artima, suprantama, ir poezijos vardu kreipiasi į skaitytoją:
užėjus šalnoms, kai nusilengvinsiu,
įlipk į mano krūvą basas,
pamatysi – tokia šiluma,
nuo padų pakils
iki pat pakaušio. Daiva Čepauskaitė, nereikia tikriausiai būtina, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004, p. 84.
Net jeigu „poezijos šiluma“ perkoduojama tokiais naujais vaizdiniais, sunku nepatikėti jų tikrumu. Čepauskaitės poezijoje nesiekiama šokiruoti, greičiau atvirkščiai – ieškoma bendros kalbos, leidžiančios susikalbėti, vienam kitą suprasti. Už kasdienybės, įprastų, banalių situacijų dažniausiai pulsuoja nerimas, nepasitenkinimas arba atlaidus ir šypsantis žvilgsnis į save. Lyrinis „aš“ neretai sutrikęs, neturintis jėgų priešintis kasdienybės srautui, tačiau neprarandantis svarbiausių etinių imperatyvų ir vertybių orientacijos – kuklumas, nuosaikumas, žmogiškas ryšys, intymus dialogas, meilė lieka nekvestionuojamos vertybės. Čepauskaitės eilėraščiuose jungiasi ironijos, žaismingumo ir tylaus dramatizmo gaidos, šviesaus absurdo išgyvenimas primena lenkų poetės Wisławos Szymborskos (Vislavos Šimborskos) poeziją (eil. „Pasirinkimas“). Eilėraštis dažniausiai yra bandymas ištverti atsitiktinumų valdomą kasdienybę, kurioje niekas negali suteikti išankstinių atsakymų ir niekas neturi išankstinės reikšmės.
Kategoriškumas Čepauskaitės pasaulėjautai visiškai nebūdingas, daug dažniau susidursime su nežinojimu ir skepsiu. Ką nors teisti, kaltinti nėra jokio pagrindo, būtis oksimoroniška, paradoksali. Net ir gražiausia malda skirta Dievui, kurio nėra:
Didžiausias tas dievas,
kuriuo abejoji.
Ir gražiausia malda jam –
Armahaukai,
juk tavęs nėra,
mūsų sielos liūdi. Daiva Čepauskaitė, nereikia tikriausiai būtina, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004, p. 53.
Vis dėlto Čepauskaitės poezijoje sukuriama situacija – tarp nežinojimo ir nujaučiamų vidinių atramų. Būtent šis ambivalentiškumas, pasak Ritos Tūtlytės, „sudaro rinkinio šerdį ir lemia gražiųjų eilėraščių poetiką. Tai apskritai viena savičiausių poetės temų. Iš šiurkštokų ar kiek komiškų buities detalių sukuriami gyvybės trapumo ir paradoksalaus atsparumo pavidalai, atveriama buities ir būties tapatybė bei skirtis“. Rita Tūtlytė, Išliekanti lyrika: XX amžiaus lietuvių poezijos vidinių struktūrų kaita, Vilnius: Gimtasis žodis, 2006, p. 207.
Trečiojo eilėraščių rinkinio pavadinimas nereikia tikriausiai būtinai – paradoksalus imperatyvas. Imperatyvas, kuris susiformuoja iš paprasčiausios nuostatos į gyvenimą, esminius jo dėsnius ir iš savotiško paklusimo pasauliui: „gyvenk, jei nori, jeigu ne – gyvenk“. Paklusimo neatsisakant kritiškai ir žaismingai vertinti.
Komentarai
Rašyti komentarą