Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Prisijungti su Facebook
Prisijungti su Google
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Keramika ir tekstilė
Lijana Natalevičienė
 
Daugiausia politiškai angažuotų kilimų, keramikos pano, vitražų sukurta labiausiai cenzūros varžomu laikotarpiu – 5 ir 6 dešimtmečių sandūroje.
 
Pirmuoju pokario laikotarpiu tarp kitų taikomosios dailės sričių vyravo keramika. Kas nauja buvo jos raidoje lyginant su prieškario pasiekimais? Pirmiausia – daugiau dėmesio reprezentacijai. Greta vyravusių kuklių, saikingai dekoruotų vazų, vazelių, žvakidžių, animalistinės plastikos atsirado iki tol Lietuvoje nematytos didžiulės, į senovės graikų amforas panašios proginės vazos, dekoruotos ideologinio turinio siužetiniais vaizdais ir sovietine simbolika. Jų sukūrė Birutė Zygmantaitė (vaza Šešiolika respublikų, 1949), Julija Kačinskaitė-Vyšniauskienė (Pionieriai, 1950), Albinas Pivoriūnas (Derliaus atidavimas valstybei, 1950). Anuomet kūrybinį kelią pradėję dailininkai vėliau aiškino, kad „idėjinių“ darbų menininkai kratėsi (buvo gėda prieš kolegas), vis dėlto tai buvo galimybė pelnyti duonos kąsnį, gal net įrodyti lojalumą sovietinei valdžiai. Į nepatikimus menininkus valdžia žiūrėjo ypač įtariai.
 
Naują žanrą – keramikos pano – atsirasti paskatino Maskvoje statomas Sąjunginės žemės ūkio parodos Lietuvos TSR paviljonas (vėliau įtrauktas į bendrą Sąjunginės liaudies ūkio parodos kompleksą, žinomą VDNCH – Выставка достижений народного хозяйства – vardu). 1952–1953 m. iškiliausi lietuvių keramikai Liudvikas Strolis, Jonas Mikėnas, Mykolas Vrubliauskas, Teodora Slyvauskaitė-Miknevičienė, padedami skulptorių Juozo Kėdainio, Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės, Broniaus Vyšniausko ir Napoleono Petrulio, stalininės architektūros paviljono fasadą ir interjerą dekoravo realistiniais figūriniais pano žemės ūkio temomis, išpuošė ornamentuotais frizais, rozetėmis, įmantriais karnizais. Šie kūriniai labiausiai atitiko socrealizmo reikalavimus – atspindėjo naujo gyvenimo idealą, perteiktą pakiliai, optimistiškai, paprastiems žiūrovams suprantama kalba.
 
Socrealistiniai siužetai skverbėsi ir į keramiką. Aldonos Ličkutės diplominis darbas Pirmūnės pasveikinimas Lietuvos dailės instituto interjerui (vadovė Teodora Miknevičienė), vaizduojantis kolūkinio darbo spartuolės pagerbimą, pasižymi socrealistinio figūrinio paveikslo bruožais – propagandiniu siužetu, taisyklinga uždara kompozicija, išplėtota erdvine struktūra, natūralistine stilistika, nenatūraliai gyvais veikėjų judesiais ir džiaugsmu trykštančiais veidais.
 
Buvo populiari tarpukariu išplitusi smulkioji plastika – animalistinės ir žaidžiančių bei gyvūnus globojančių vaikų figūrėlės. Šios rūšies kompozicijos buvo kuriamos parodoms ir tiražuojamos „Dailės“ kombinatuose kaip suvenyrai. Nemažai jų sukūrė Valdemaras Manomaitis, Jonas Mikėnas. Pagal kaunietės Leokadijos Belvertaitės-Žygelienės, dirbusios „Dailės“ kombinate, nulipdytus etalonus buvo nuliedinta daugybė amžininkų – vaikų ir sportininkų – skulptūrėlių. Tačiau nepralenkiamos buvo tautiniais drabužiais vilkinčios šokėjų figūrėlės, smagiai besisukančios suktinio ritmu, trypiančios klumpakojį, nusilenkiančios „Kepurinės“ judesiu. Keramikė vaizdavo lyriškai susimąsčiusias geltonkases lietuvaites, nešančias šaltinio vandenį moliniuose ąsočiuose, laistančias gėles, lesinančias žąseles. Ši nuoširdi ir neįmantri skulptūrinė keramika buvo labai populiari, neužkliūdavo politiniams prievaizdams, todėl tiražuota dideliais kiekiais nuo 6 dešimtmečio pradžios iki 7 dešimtmečio vidurio.
 
B. Zygmantaitė, Gyvulininkystė, dekoratyvinė vaza, 1954, molis, poglazūrinis dekoras, H 71
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
V. Miknevičius, Pionieriai Palangoje, dekoratyvinė vaza, 1950, molis, poglazūrinis dekoras, H 50
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
M. Narvydaitė, dekoratyvinė vaza, 1950
Sąjunginės žemės ūkio parodos Lietuvos TSR paviljonas
6 dešimtmečio atvirukas
L. Strolis (kartu su N. Petruliu ir B. Vyšniausku), Derliaus šventė, dekoratyvinis pano Sąjunginės žemės ūkio parodos LTSR paviljonui, 1953, molis, blizgios glazūros, 25 m²
J. Mikėnas (kartu su J. Kėdainiu), Sodininkystė, dekoratyvinis pano Sąjunginės žemės ūkio parodos LTSR paviljono fasadui, 1952, molis, angobai, vaškas, matinės glazūros, 15,5 m²
T. Miknevičienė, Kiaulių ūkis, 1952, molis, blizgios glazūros
Vienas šio darbo variantas puošė Lietuvos TSR paviljono Sąjunginės žemės ūkio parodos Maskvoje interjerą. Šis variantas iš Grūto parko
T. Miknevičienė, Avininkystė, pano Lietuvos TSR paviljono Sąjunginės žemės ūkio parodos Maskvoje interjerui, 1953, molis, blizgios glazūros, 134 × 134
A. Ličkutė, Pirmūnės pasveikinimas, dekoratyvinis pano, 1953, molis, spalvotos blizgios glazūros, 101 × 201
Jonas Mikėnas (kartu su Juozu Mikėnu), Žuvys, 1953, molis, redukcinė glazūra, H 15
V. Manomaitis, Oželis ir kumeliukas, 1950, molis, blizgios glazūros, H 17, 21
L. Belvertaitė-Žygelienė, Kepurinė, Slidininkė, Suktinis, 1950–1965, molis, blizgios glazūros
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
M. Straigytė-Žuklienė, Obuolius skina, gobeleno projektas, 1951
Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros archyvas
M. Straigytė-Žuklienė, diplominio darbo – gobeleno projekto Obuolius skina – išaustas fragmentas, 1951
Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros archyvas
J. Balčikonis, Derliaus nuėmimas, rištinio kilimo projektas, diplominis darbas, 1949–1950, popierius, tempera, 110 × 55
Autoriaus šeimos nuosavybė
M. Dūdienė, kilimų projektai, 1948, 1951, popierius, pieštukas, guašas, 16 × 13, 15 × 13
Reginos Sipavičiūtės archyvas
M. Kalinaitė-Dūdienė prie savo diplominio darbo Stalino portretas kartu su darbo vadovu J. Balčikoniu, 1952
Kilimų projektai su sovietiniais herbais, Kauno taikomosios dailės mokyklos moksleivių darbai, 6 dešimtmečio pradžia
Zenono Varnausko fondas
Kilimo projektas, Kauno taikomosios dailės mokyklos moksleivės darbas, 6 dešimtmečio pradžia
Zenono Varnausko fondas
Pionieriai sodina medelius, Kauno taikomosios dailės mokyklos moksleivės darbas, 6 dešimtmečio pradžia
Zenono Varnausko fondas
Z. Varnauskas, Kai aš jojau, 1959–1960, austinė technika, medvilnė, linas, 230 × 150
A. Lukšėno nuotr., Lietuvos dailės muziejus
V. Miknevičius, servizas Teklesti kolūkiai! (Kolūkinis servizas), 1954, molis, žvilganti glazūra, angobas, raižymas, H 4,8–35
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
V. Miknevičius, ąsotis ir bokalas iš šventinio nacionalinių valgių servizo Teklesti kolūkiai, 1955, molis, glazūra
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Z. Varnauskas, Motina, gobelenas, 1942, Taikomosios dailės instituto Mokslo tarybos I premija (vad. A. Tamošaitis)
R. Ropytės nuotr., Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Z. Varnauskas, Nedėlios rytelį ėjau vandenėlio, 1946, popierius, tempera, guašas (vad. L. Truikys)
Zenono Varnausko fondas
Z. Varnauskas, Statybos, rištinis kilimas, diplominis darbas, 1947 (vad. L. Truikys)
Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros muziejus
Keramikai duoklę naujiems reikalavimams galėjo atiduoti siužetiniu dekoru ir naujomis dirbinių rūšimis, o tekstilininkams buvo sudėtingiau. Tekstilė buvo labiau susijusi su vaizdu, taigi ir su tapyba, o šiai didelių išbandymų atnešė socrealizmo stilius.
 
Studentų ornamentinių kilimų projektai liudijo puoselėjamas liaudies tekstilės tradicijas. Tačiau visai kitokie buvo 5–6 dešimtmečių sandūros diplominiai darbai – pagal socrealizmo reikalavimus sukurti figūrinių gobelenų projektai, kuriuose ilgą gobelenų istoriją siekta pasitelkti propagandos tikslams. Kruopščiai išaustas portretinis gobeleno fragmentas, turėjęs pademonstruoti jaunojo tekstilininko gebėjimą anatomiškai tiksliai perteikti žmogaus veidą, neįtiko Sąjunginės švietimo ministerijos siųstiems atstovams iš Maskvos, vertinusiems jaunųjų tekstilininkų profesinį ir ideologinį pasirengimą. Užkliuvo gobeleno technika, kurią maskviečiai įvardijo kaip vergvaldinę.
 
1950–1951 m. katedros darbą tikrino iš Maskvos atvažiavusi komisija, – prisiminė Juozas Balčikonis. – Tokie tikrinimai dažniausiai buvo dėl vietinių skundų. Neradusi darbuose socialistinio realizmo, komisija konstatavo, kad kompozicijos darbai nepritaikyti masinei gamybai. Gobeleno technika išaustus smulkius pavyzdėlius išvadino vergvaldžių technika, o riju techniką laikė formalistine, nes ja negalima išausti realistinių darbų. Rytietišką rištinio kilimo techniką toleravo, tik patarė komponuoti vadų portretus su nacionaliniais ornamentais. Komisijai vadovavo tapytojas Ščerbakovas. Jis nebuvo piktas, tik patarinėjo mums, kaip reikia suprasti socialistinį realizmą. Daug dėmesio liepė skirti tapybos dėstymui. Juozas Balčikonis, Prisiminimai [rankraštis], Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros archyvas, 2001.
 
Juozas Balčikonis diplominį darbą – rištinį kilimą Derliaus nuėmimas – gynė 1950 m. Likus mėnesiui iki gynimo darbo vadovas Vytautas Kairiūkštis atleistas iš pareigų „už formalizmą“. Prieš gynimą prie Balčikonio jau baigto diplominio darbo prikibo marksizmo-leninizmo dėstytojas T. Denisovas. „Ar gali būti piktžolių tarp rugių?, – piktinosi jis išaustomis rugių varpų puokštėmis su rugiagėlių žiedais, juosiančiais kilimo pakraščius. – Be to, nesijaučia kolūkinio darbo dvasia. Taip, kaip čia pavaizduota, galima dirbti ir pas buožę.“ Po tokios kritikos diplomantui teko praardyti jau užbaigto kilimo kraštus ir rugiagėles pakeisti penkiakampėmis žvaigždutėmis. Tuomet iš šešių diplomantų darbus apgynė tik keturi; kiti apkaltinti formalizmu.
 
Tekstilės katedros studentai greta neutralių ornamentinių kilimų ir populiarių liaudies švenčių bei kolūkinių darbų siužetų buvo priversti audiniuose įamžinti svarbiausius politinius ir kultūros veikėjus. To pageidavo iš Maskvos atsiųsti akademikai, prižiūrėję Pabaltijo respublikų aukštųjų dailės mokyklų dėstymo lygį.
 
Marija Dūdienė (1927–2012) ir Anelė Mironaitė (1911–2005) rištiniuose kilimuose išaudė Stalino portretus (1952, 1953), Andrius Valius (g. 1929) – Maksimo Gorkio portretą (1954). Valius pasakoja norėjęs kurti Kristijoną Donelaitį, tačiau pedagogams reikėjo apsidrausti. „Svarbiausia – profesionalumas“, – guodė diplomantą jauna katedros dėstytoja Sofija Veiverytė (1926–2009), meno prievaizdų taip pat kritikuota dėl savo kūrybos. Dūdienė rištiniame kilime Laiminga vaikystė (1952) pavaizdavo iš daugybės nuotraukų ir atvirukų atkeliavusį motyvą – pionierę, teikiančią gėles tautų vadui. Tekstilėje plito rištiniai kilimai su sovietine simbolika, įpinta tarp lietuvių liaudies raštų.
 
XX a. profesionaliosios tekstilės mokyklos pagrindus klojo ne vienas iškilus dailininkas. 1940 m., dar iki pirmosios sovietų okupacijos, Kauno meno mokyklą reformavus į Kauno taikomosios dailės mokyklą (nuo 1941 m. – Kauno taikomosios dailės institutas), Dekoratyvinių audinių studijos vedėju paskirtas grafikas Viktoras Petravičius (1906–1989), sudaręs universalumu pasižymėjusią tekstilininkų rengimo programą, numačiusią natūros studijų transformavimą į stilizuotą dvimatį vaizdą. Tekstilės studijos vedėjo pareigose Petravičių 1942 m. pakeitęs Antanas Tamošaitis propagavo lietuvių liaudies ornamentais grįstą tekstilę. 1946–1949 m. prie katedros vairo stovėjęs scenografas Liudas Truikys (1904–1987) praturtino lietuvių tekstilę rytietiška tradicija. Truikys buvo senovės Rytų kultūros gerbėjas, žavėjosi senovės Egipto daile, tekstilėje siekė diegti rytietiškų kilimų komponavimo principus ir senovės Egipto sienų tapybai būdingą komponavimą registrais.
 
Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute 1947 m. pradėjo dėstyti Zenonas Varnauskas, kuriam teko patirti Petravičiaus, Tamošaičio ir Truikio dėstymą. Apibendrinęs pirmtakų patirtį, Varnauskas išplėtojo ją į savitą pedagoginę sistemą, kurią, Tekstilės katedrą perkėlus į Vilnių, taikė Kaune – S. Žuko taikomosios dailės technikume, kuriame dėstė, vėliau ir Lietuvos dailės instituto vakariniame skyriuje, prie kurio organizavimo 1959 m. jis daug prisidėjo. Taip Kauno meno mokyklos tradicija, grįsta tautodailės, klasikos ir rytietišku paveldu, buvo perkelta į sovietinę tekstilininkų rengimo sistemą, ji buvo puoselėjama Balčikonio Vilniuje ir Varnausko Kaune.
 
Tokia buvo sovietinės lietuvių taikomosios dailės pradžia. Tačiau apskritai (su tam tikrais ideologiniais nukrypimais) pirmąjį pokario dešimtmetį buvo tęsiamos Kauno meno mokyklos tradicijos. Keramikai, tekstilininkai, kitų sričių menininkai dažniausiai stengėsi atiduoti duoklę aktualiai tematikai jiems įprasta plastikos kalba, „politizuodami“ pavadinimą. Tekstilininko Balčikonio rištinis kilimas Rugiapjūtė (1948) pervardytas į Naujakurių pjūtis, diplominis darbas Derliaus nuėmimas (1950) – į Derliaus nuėmimas kolūkyje, keramiko Vaclovas Miknevičiaus Kolūkinis servizas (1954) – į Teklesti kolūkiai! Kartu dailininkai stengėsi ideologiškai aktualius dekoro motyvus perteikti kiek galima apibendrindami piešinį, jį stilizuodami.
 
Tikriausiai ne visi šie kūriniai pateks į meno istoriją dėl meninių ypatybių. Veikiau jie įdomūs kaip stalininės epochos liudytojai, iškalbingai bylojantys apie menininkų laviravimą tarp ideologijos varžymų ir individualybės meninės raiškos.
 
Plačiau skaitykite: Juozas Balčikonis.
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Naudota literatūra ir šaltiniai Iliustracijų šaltiniai

Juozas Balčikonis
Prisiminimai [rankraštis]
Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros archyvas, 2001
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Įveskite komentarą
  • [[current_comment.author_name]]
    [[current_comment.comment]]
[NEXT]
[PREV]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.