Sigitas Parulskis (g. 1965) – poetas, eseistas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas. Šis išvardijimas nėra tik įprastas platesnio profilio literato veiklos sričių sąrašas. Kiekviename veiklos bare Parulskis paliko įsimintinų darbų. Ir kiekviename žanre nereikėdavo laiko apšilti kojų: jau už antrą poezijos rinkinį Mirusiųjų (1994) pelnė prestižinę Jotvingių premiją, pirmasis esė rinkinys Nuogi drabužiai (2002), ko gero, geriausias, o debiutinis romanas Trys sekundės dangaus (2002) yra sulaukęs itin pozityvių kritikų atsiliepimų ir tapęs verčiamiausia autoriaus knyga.

 

Iš studijų patekęs į sovietinę armiją, patyręs jos nužmoginančią tvarką, Parulskis grįžo į civilių gyvenimą ir į literatūrą netikėdamas dideliais žodžiais ir su susiformavusia posthumanizmo pajauta. Žmogus yra gamtiškas, gyvuliškas kūnas, o kultūra – labai plonas ir nepatikimas apvalkalas. Todėl buvusios kultūrinės ir visuomeninės gyvenimo formos netenka prasmės, nelieka sakralių ir idealistinių atramų. Trūkinėjančių visuomeninių ir literatūrinių ryšių jausmas virto estetinėmis bjaurumo, negatyvumo kategorijomis kūryboje.

 

Poezijoje Parulskis ir ritualizuoja kaimo darbus, tėvo, motinos figūrą, ir sykiu rodo, kad autentiškas jų pratęsimas nebeįmanomas. Todėl mirties fenomenologija tampa jo kūrybos centru. Humanistinių idealų, tradicinės kultūros, konkretaus žmogaus mirtis tampa pirmųjų eilėraščių rinkinių svarbiausia tema. Mirtis nuplėšia kaukes, mirtis yra vienintelė nekintanti vertybė, mirčiai priklauso tiesa („nes tiesa tepriklauso numirėliams“).

 

Eilėraščiuose varijuojamos Kristaus nukryžiavimo, Izaoko aukojimo, savo paties ir kitokios mirties scenos jungiamos su ekspresyviai tapomais gyvulių skerdimo, buities vaizdais. Lietuvių kultūroje sakralus žemės motyvas pasirodo kaip mirties, mirusiųjų arba ryšio su jais vieta („žemė tarytum mirtis švari“). Parulskio kūryboje metafizika, ryšys su anapusybe nukreipta ne aukštyn, o žemyn – gilyn į žemę krintančia trajektorija. Nesvarbu, ar tai būtų tik burokų rovimas (eil. „Žemė švari“), ar laidotuvės.

 

Parulskio poezijos žmogus kenčiantis, pilnas prieštaravimų, negalintis nieko galutinai išspręsti:

 

į šitą belangį mirimą.

 

Į žmogų kartais pažiūrima „gamtos akimis“, be jokio kultūros sluoksnio, ir žmogus pasirodo kaip „mėsa tvankiame ir tamsiam kambary“ (eil. „Apraudojau gražų žodį“). Tačiau poetinio kalbėjimo motyvacija – stiprus ilgesys. Žmogus Parulskio kūryboje suvokia gyvenąs toli gražu ne rojuje, ne gražiame atviruke, jis yra savotiškai pasmerktas netobulumui, tačiau šviesos, švaros, susikalbėjimo ilgesys (kad ir beprasmiškas, desperatiškas) nedingsta (eil. „Žodžiai sidabras“, „Išsunkta“).

 

Nuo 1990 iki maždaug 2000 m. Parulskis aktyviai reiškėsi ir kaip literatūros kritikas. Tai buvo, ko gero, vienas sąžiningiausių, nebijančių sakyti tai, ką iš tiesų galvoja, recenzentų visoje lietuvių literatūros istorijoje. Dirbtinai nesiekdamas skandalingumo (kaip Castor & Pollux), išlaikydamas profesionalumą, bet ir neslėpdamas savo ir savo kartos požiūrio į vyresniųjų kūrybą, Parulskis yra sukėlęs ne vieną šurmulį. Kritiškai pasisakė ir apie buvusius šlovės zenite autorius, vėliau korektiškai nepeikiamus dėl ankstesnių nuopelnų (pvz., apie Algimantą Baltakį), ir apie to meto pačias svarbiausias lietuvių literatūros figūras (pvz., Juozą Aputį, Bronių Radzevičių).

 

Svarbu buvo neplaukti pasroviui, išlaikyti blaivų protą ir išlikti opozicijoje. Parulskis, drumsčiantis vandenį kritikas, galėjo stoti pozityvios klasikos pusėn, net pripažindamas, kad ta klasika kvestionuotina estetiniu požiūriu, jeigu ji yra per daug puolama, o argumentai neetiški. Taip atsitiko su Justinui Marcinkevičiui surengtu išpuoliu Naujojo Židinio-Aidų puslapiuose. Parulskis reagavo Marcinkevičių gindamas. Sigitas Parulskis, „Ekskursija į vaškinių figūrų muziejų, arba Kodėl Just. Marcinkevičius neturėtų atsiprašinėti“, Šiaurės Atėnai, 2003 05 31, p. 2.

 

Išvengti tiek mąstymo, tiek stilistinių klišių, kovoti su banalybėmis, ginti savo pasaulio suvokimą, kiek įmanoma siekti autentiškumo ir tikrumo – tokie esminiai Parulskio eseistikos bruožai, ryškiausi pirmajame esė rinkinyje Nuogi drabužiai. Mindaugas Kvietkauskas Parulskio eseistiniuose tekstuose įžvelgia didelę įtampą nerašyti „literatūriškai“, „neįsileisti kokių nors aptakių, kolektyvinės stilistikos siūlomų išeičių“ – tai yra apibūdinęs kaip romantinę įtampą.

 

Tačiau tokio maištingo autentiškumo siekiantys Parulskio tekstai yra apgaulingi.

Jo esė, būdama arti „išpažintinės“ ar „dienoraštinės“ esė tipo, iš tikrųjų dažnai žaidžia kaukėmis, nors, kaip ir kiekviename žaidime, esti nesuvaidintų akimirkų. Pats autorius sako:

 

 

Tačiau Parulskio žaidimai ir provokacijos nėra tuščios, vien kaip skaitytojų jaukas. Jo proza dažniausiai pataiko į skaudžias lietuvių kultūros žaizdas ir turbūt būtent kaip prozininkas jis labiausiai ir išgarsėjo. Kartos manifestu laikomas romanas Trys sekundės dangaus tarsi apibendrino sovietų armijos traumuotos kartos patirtį. Neparulskiškai klasikinis, nors ir, pasak Laimanto Jonušio, „su postmodernistinio sąlyginumo bruožais“ Laimantas Jonušys, „Naujausia lietuvių rašytojų vyrų proza (2008–2011)“, www.booksfromlithuania.lt. romanas Murmanti siena (2008) nustebino epiniu užmoju – apimamas šimtmetis Lietuvos istorijos. Romanas Tamsa ir partneriai (2012) apie vis dar keblią Lietuvos istorijos temą, lietuvių dalyvavimą holokauste, – už jį Parulskis buvo paskelbtas 2012 m. tolerancijos žmogumi, – vangiame literatūriniame gyvenime sulaukė kontroversiškų vertinimų (kritiška Kvietkausko recenzija  Mindaugas Kvietkauskas, „Sąžinės balsas ar holokausto industrija?“, Literatūra ir menas, 2013 02 22.Metų knygos rinkimuose buvo apdovanota už sukeltą polemiką).

 

Parulskio kūrybos visuma įrodo, kad įmanoma suderinti kritiškumą, žmonių ir visuomenės kompleksų analizę su patrauklia, populiarumo ir pripažinimo sulaukiančia literatūros kokybe. Tokių pavyzdžių lietuvių literatūroje ne tiek jau daug.