Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Istorinės permainos ir naujos meno taisyklės
Lijana Natalevičienė
Nelengva pradžia
 
Įžengusi į nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos taikomoji dailė patyrė ne vieną sukrėtimą. Pradžia buvo sunki. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metai, kai tauta atvirai ėmė puoselėti nepriklausomybės viltis, daugeliui dailininkų buvo ypatingo dvasinio pakilimo periodas. Menininkai tapo tikrais laisvės šaukliais, išėjo į gatves, aktyviai dalyvavo mitinguose prieš sovietinį režimą. Dar sovietmečiu nelegalią Katalikų bažnyčios kroniką skaičiusi tekstilininkė Ramutė Jasudytė (g. 1930), nepaisydama represijų grėsmės, 1987 m. dalyvavo mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, o 1991 m. sausio 13-ąją su seserimi keramike Giedre Jasudyte (1934–2010) meldėsi prie Seimo barikadų. Tą naktį buvo sužalota prie Vilniaus televizijos bokšto budėjusi juvelyrė Regina Žiupsnytė (1959–1995).
 
Nors politiniai įvykiai kurį laiką stelbė poreikį kurti, vis dėlto svarbiausias dailininkų ginklas buvo kūryba. Į Sąjūdžio mitingus su savo darbo vėliava žygiavęs tekstilininkas Kęstutis Balčikonis sukūrė ir pirmą reikšmingesnį darbą viešajai erdvei – didelio formato batikos kompoziciją Vytis saulės spindulių fone (1991) Seimo rūmų posėdžių salei. Šių rūmų Baltąją salę papuošė Reginos Sipavičiūtės aplikacija Maloningoji (1992). Tėvynės meilės ir laisvės idėjas Jasudytė poetiškai įprasmino erdvėje sklandančių paukščių motyvu (gobelenas Laisvi, 1990), o raudona linija, skrodžianti gobeleno Palikimas (Pilkapis, 1990–1991) plokštumą, liudijo tautos išgyvenimus 1991 m. sausio 13-osios įvykių metu. Paukščio – tarsi strėlė smingančio žemėn – įvaizdžiu Jasudytė po kelerių metų atspindėjo netikėtą Jono Lozoraičio netektį (Netikėtumas, 1993–1994). Atsiliepdami į jaudinančius įvykius menininkai rašė naują, jau laisvos Lietuvos istorijos metraštį.
 
Praėjus nepriklausomybės atkūrimo euforijai, prasidėjo kone dešimtmetį trukęs nelengvas įsitvirtinimo naujomis sąlygomis laikotarpis. Pirmasis penkmetis buvo sunkiausias. Meninio gyvenimo krizę gilino bendras ekonominis nuosmukis, Sovietų Sąjungos rinkai gaminusių fabrikų griūtys, rietenos dėl bendro Dailininkų sąjungos turto. Nebuvo nė vieno menininko, nepaliesto pertvarkos vėjų.
 
Taikomosios dailės kūrėjams teko didesni išbandymai nei kitų sričių dailininkams. Dabar jau merdinčiuose „Dailės“ kombinatuose dirbę keramikai, tekstilininkai, juvelyrai, odininkai prarado darbą. Baigėsi architektūrinės dailės užsakymai. Menkai valstybės finansuojami muziejai nustojo pirkti dailės kūrinius. 1992–2000 m. Lietuvoje veikęs George’o Soroso (Georgo Sorošo) šiuolaikinio meno centras nedaug dėmesio skyrė taikomajai dailei. Menininkams, iki tol gyvenusiems iš kūrybos, teko taikytis prie meno rinkos reikalavimų, ne vienas atsisakė kūrybinės veiklos. Ir kur dailininkai galėjo parodyti savo kūrinius, jei po 1991 m. nustota rengti kasmetines taikomosios dailės parodas, o kuratorių formuojamos ekspozicijos palikdavo užribyje didžiumą menininkų?
 
Tačiau būtent parodinė veikla tais neramiais pertvarkos laikais stimuliavo taikomosios dailės raidą. 1993 m. gegužę į Lietuvą atgabentoje VI Šiaurės šalių tekstilės trienalėje demonstruotas kitais principais kuriamas menas. Apžiūrėjusi šią parodą dailėtyrininkė Eglė Kunčiuvienė nesusilaikė nepakomentavusi:
 
Vis dėlto įtemptas, nenatūralus yra mūsų sąlytis su laisvojo pasaulio kūryba. Po ilgamečio egzistavimo uždaroje totalitarinėje zonoje turime iš esmės, pirmiausia psichologiškai persiorientuoti. Reikia suvokti save naujame, kitų dėsnių valdomame meniniame kontekste. Reikia bandyti įsitraukti į intensyvų, sensacijomis trykštantį menų mugės gyvenimą, apsispręsti, rasti sau vietą. Daugumai tai sunkus, neretai ir skaudus procesas. Juolab kad pastaraisiais metais kartu su atgimimo pakilimu taip nesaikingai jaudrinome save, kurstėme ambicijas. Praradom orientyrus, dvasinę pusiausvyrą, blaškomės. Tad sulaukę bent kiek rimtesnės užsienio dailininkų parodos, vis dar lyginame, tikrinamės ir aiškinamės: kokie gi mes esame, ko verti, ką apie mus byloja rodomi kūriniai? Eglė Kunčiuvienė, „Šiaurietiško santūrumo žavesys“, Kultūros barai, 1994, Nr. 7, p. 48.
 
Lietuviams reikėjo subręsti ir daug ko išmokti – naujo meno taisyklių, savęs pristatymo, parodų kuratorystės. Reikėjo perprasti naujo meno taisykles. Akademinės leidyklos pradėjo leisti tam skirtus veikalus, kultūrinė spauda mirgėjo straipsniais apie šiuolaikinį meną. Dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius jaunimui skirtoje Lietuvos dailės istorijoje (2003) pateikė keturių esminių modernizmo ir postmodernizmo priešybių rinkinį:
a) Žanras/Riba – Tekstas/Intertekstas; b) Meno objektas/Užbaigtas darbas – Procesas/Performansas/Hepeningas; c) Hierarchija – Anarchija; d) Metafizika – Ironija. Alfonsas Andriuškevičius, „Pagrindiniai postmodernizmo principai“, in: Lietuvos dailės istorija, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003, p. 170. 
 
Įsibėgėjus
 
XX–XXI a. sandūroje buvo galima justi, kad ledai pajudėjo. Istorinės permainos dovanojo begalę naujų – jau laisvo kūrėjo – galimybių reikštis, nevaržomai eksponuotis, integruotis į tarptautinę meninę erdvę. Nesitenkindami vienintelės menininkų organizacijos – Lietuvos dailininkų sąjungos – prieglobsčiu, juvelyrai 1998 m. įsteigė Auksakalių gildiją, tekstilininkai 2000 m. – Tekstilininkų ir dailininkų gildiją, o 2003 m. odininkai – Knygrišių gildiją. Pradėjo burtis menininkų grupės – keramikų „Š. V.“ (veikė 1988–1994), tekstilininkų – „Trys Eglės“ (1996), „Baltos kandys“ (1998), „Try3“ (2006). 1995–1996 m. veikė neformali juvelyrų grupė, rengusi negražiosios juvelyrikos parodas.
 
XXI a. išvakarėse Vilniuje buvo surengta taikomosios dailės parodų, atitinkančių tarptautinius kuratorinių ekspozicijų principus. Tai kilnojamoji Baltijos ir Skandinavijos šalių taikomosios dailės bei dizaino paroda „Nuo svajonių iki realybės“, 1993–1994 m. apkeliavusi Taliną, Vilnių, Rygą, Geteborgą, Helsinkį (lietuviškos dalies kuratorė – Lolita Jablonskienė), taip pat iš vietinių dailės pristatymų išsiskyrusi ekspozicija Išlaisvinti daiktai (1998, kuratorė – Rūta Pileckaitė), įtikinamai pakartojusi tiesą, kad dailėje negali būti hierarchijos, kad taikomoji dailė – viso šiuolaikinio meno procesų dalis, tik atlikta jai būdingomis priemonėmis.
 
Lietuvai atsivėrė tarptautinių parodų durys, jose savo kūrybą pristatė būrys taikomosios dailės kūrėjų. 1996 m. Vilniuje į bendrą Šiaurės šalių tekstilės trienalės ekspoziciją Intentions buvo pasikviesta po vieną Baltijos šalių tekstilininką (Lietuvai atstovavo siuvinėjanti tapytoja Audronė Petrašiūnaitė). Laimėję atrankos konkursą kaip laisvos šalies piliečiai lietuviai galėjo dalyvauti prestižinėse Lodzės (Lenkija), Pitsburgo (JAV), Pekino (Kinija) tekstilės bei Cheongju (Pietų Korėja) dailiųjų amatų trienalėse. Ne vienas menininkas (tekstilininkai Feliksas Jakubauskas, Lina Jonikė, Eglė Ganda Bogdanienė, Loreta Švaikauskienė, juvelyrė Indrė Diržienė, odininkai Rimantas Dūda ir Žymantė Žindulienė ir kt.) šiuose ir kituose pristatymuose pelnė apdovanojimų.
 
Lietuviai patys pradėjo organizuoti tarptautinius renginius: lino simpoziumus Vilniuje (nuo 1992), tekstilės bienales Kaune (nuo 1997), veltinio simpoziumus Anykščiuose ir Vilniuje (nuo 1998), tarptautinius rištinių kilimų simpoziumus Lentvaryje (nuo 2001). 9 dešimtmetyje Panevėžyje pradėti rengti keramikų simpoziumai nuo 1989 m. tapo tarptautiniais renginiais. Bene svarbiausia paroda, įtvirtinusi Lietuvos kaip ambicingos tekstilės valstybės statusą, – Kauno bienalė – nuėjo kelią nuo vietinės reikšmės tekstilės parodos su vienu kitu kaimyninės šalies svečiu iki reikšmingo šiuolaikinio meno renginio, kurį organizuoti imasi tarptautinio garso kuratoriai. 2012 m. Kauno bienalė pripažinta vienu iš 20-ies geriausių Europos Sąjungos finansuojamų projektų. Bienalių posūkį nuo tekstilės meno į tarpdalykinę sritį šių parodų kuratorė Virginija Vitkienė aiškina procesais tekstilės mene, t. y. unikaliosios kūrybos tapsmu daugelį sričių aprėpiančia tekstilės kultūra:
 
[...] tekstilės kultūros – terminas, atsiradęs ir įtvirtintas pastarąjį dešimtmetį Didžiojoje Britanijoje, jau nebėra angažuotas tekstilės meniškumui ar meniniam unikalumui įtvirtinti (postmodernistinio ir feministinio meno istorija tai padarė pati). Šis žodžių junginys turi daug platesnį reikšmių spektrą, sietiną su materialiąja žmogaus kultūra, archajiniais ir paprotiniais reiškiniais, jų atspindžiais nūdienos visuomenėje (kas itin aktualu konceptualiems meniniams sprendimams); antropologiniais tyrimais, kuriuose tekstilės paveldas yra laikomas vienu pagrindinių regiono, tautos, bendruomenės, šeimos ir asmens unikalumo aspektų; mokslo ir meno sąsajomis, naujosiomis technologijomis ir tyrimais, nukreiptais į tekstilės ir skaitmeninių technologijų išradimus ir jų poveikį žmogaus gyvenimo būdui netolimoje (ir tolimoje) ateityje. Literatūra, teatras, tyli vakarienė, audringos skyrybos, meilės aliuzija ar laidotuvės – viskas gali būti suvokiama ir reflektuojama per tekstilės kultūros prizmę. Žinoma, ne nuolatos, nes yra daugybė kitų žiūros galimybių. Bet yra tinkama vieta ir laikas tekstiliniam požiūriui. Ta vieta – Kauno bienalė, o laikas – kai jūs esate jos pulso dalimi. Dabar. Virginija Vitkienė, „Kauno bienalė: atgal, pirmyn, čia ir dabar“, www.bernardinai.lt, 2011 11 15.
 
Radikalesni pokyčiai vyko Lietuvos tekstilėje, juvelyrikoje, stiklo mene, mažiau pakito odos menas, keramika, 9 dešimtmetyje stebinusi konceptualumu. Pasikeitė ir taikomosios dailės dirbinių meninė raiška, kūriniai tapo įvairesni, grįsti ne tik vėlyvojo modernizmo, bet ir postmodernizmo stilistika. Juose suvešėjo žaismė, ironija, improvizacija, žongliravimas vertybėmis ir autoritetais. Naujajai Lietuvos taikomajai dailei tapo svarbus ne tiek stiliaus vientisumas, kiek idėjos, sumanymo ir technikos originalumas.
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS
„Pagrindiniai postmodernizmo principai“
Lietuvos dailės istorija, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003
EGLĖ KUNČIUVIENĖ
„Šiaurietiško santūrumo žavesys“
Kultūros barai, 1994, Nr. 7
VIRGINIJA VITKIENĖ
„Kauno bienalė: atgal, pirmyn, čia ir dabar“
www.bernardinai.lt, 2011 11 15
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.