Apie poeto, eseisto Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) atėjimą į literatūrą yra pasakojama tokia istorija, beveik mitas:
Laikas – netrukus po Stalino mirties, maždaug apie 1957-uosius. Jau paskelbti pirmieji Marcelijaus eilėraščiai, bet jis pats nematytas, nežinomas. Baltakis, jau garsus poetas, „Velnio tilto“ autorius, lankosi Raseiniuose, susitinka su liaudimi, po to prašo kokio trečio ar ketvirto pagal rangą kompartijos sekretoriaus – surask Martinaitį, jis kažkur iš čia, gerai rašo. Važiuoja žaliu „viliuku“ duobėtais Žemaitijos keliukais, pavasario, bet veikiau jau rudenio, pabjurusiais laukais. Privažiuoja telefono stulpą. Žmogiukas kažką aukštai, viršuje prisikabinęs knebinėja. „Ei, Martinaiti, lipk žemėn, – šaukia sekretorius, – poetas tavęs ieško.“ Nulipo. Paišinas. Apsmukęs. Gal net išgėręs. „Negi tu moki skaityti?“, – nustebęs Baltakis. „Ir rašyti moku“, – atsakęs iš stulpo iškeltas ilgas, plonas žmogiukas. Viktorija Daujotytė, „Marcelijus Martinaitis – tiesiog Marcelijus Martinaitis“, Naujasis židinys-Aidai, 2006, Nr. 4–5, p. 150.
Išbandęs įvairius amplua, prosovietiško poeto ir vertintojo (literatūrinio kelio pradžioje), literatūrinio gyvenimo centro (apie jį sukosi Vilniaus kultūrinis gyvenimas) ir atsiskyrėlio, gyvenimo stebėtojo iš šalies (gyveno į Vilniaus pakraštį parsivežtoje troboje iš tėviškės), bohemos menininko, universiteto dėstytojo ir SSRS Aukščiausiosios tarybos deputato vaidmenis. Martinaičio eilėraščiuose – tradicinės poezijos temos, sentimentalus žvilgsnis į Tėvynę, melancholija ir žaismingumas, moderni, groteskiška raiška Kukučio baladėse (1977), dramatiška individų situacija po XX a. vidurio kataklizmų. Kritikų pastebėjimu, liūdną, sentimentalią poeziją Martinaitis komplikuoja rinkinyje Akių tamsoj, širdies šviesoj (1974). Iš archaikos ateinančios pasaulio suvokimo struktūros staiga atsiduria vis greitėjančiajame moderniame pasaulyje. Tą rodo ir konkretus faktas – šalia jo gimtųjų Kalnujų nutiesiamas greitkelis.
Martinaičio poezijoje yra ir mėgėjiškų eilėraščių, XIX a. poezijos stilizacijos, įvairių žanrų bandymų (baladės, romansai, lyriniai eilėraščiai, albuminiai meilės įrašai (kn. Atmintys, 1986), bet sykiu ir savitumo, tam tikro sentimentalumo, naivumo (eil. „Tu numegzk man, mama, kelią“, „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj “), užuojautos silpniesiems, likimo nuskriaustiesiems. Tačiau poeto pasaulyje, matyt, iš pažiūros silpniausia boružė, ropojanti asfaltu, yra stipriausia. „Ilgainiui galima primiršti pavienius M. Martinaičio eilėraščius, net jų pavadinimus, bet visam laikui įsimena gerumo ir žmogiško atidumo atmosfera, supanti važiuotų, bagotų, batuotų skriaudžiamą Severiutę, našlę rugiaveidę, kuprių, nebylį.“ Kęstutis Nastopka, „Poezijos šviesa“ in: Kūrybos studijos ir interpretacijos: Marcelijus Martinaitis, sudarė Jurga Perminaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 59. Martinaičio eilėraščiai pasižymi keistu empatijos, atidos ir distancijos, žvilgsnio iš šalies junginiu. Su Martinaičio vardu siejami ryškiausi lietuvių poezijoje personažiniai, vaidmenų eilėraščiai (Rollengedicht). Tai ne tik baladžių Kukutis ar K. B. Žr. M. Martinaičio eilėraščių rinkinį K. B. įtariamas (2004).naujausioje poezijoje, bet ir kvailutė Onutė, našlaitė Severiutė, kvaiša Juza, Žuvelis žvejys, Sigutė ir kiti. Savo kūrybos visuma šis poetas užima tarpinę poziciją tarp Sigito Gedos avangardizmo ir Justino Marcinkevičiaus konservatyvumo. Atrodo, kad žmonių reakcija puikiai atspindi tą dvigubą Martinaičio kūrybos pobūdį. Štai kaip aktorius Laimonas Noreika prisimena vieną poezijos skaitymą:
Vėl skaičiau Marčių. Pabaigoj moterys su savo kėdėm, keliais pusračiais apsėdo mano stalą ir jau visai intymus pasikalbėjimas tęsėsi. Viena iš klausytojų kalbėjo, kad laukė Putino (buvau atsisakęs, nes ruoštis neturėjau laiko), dabar labai džiaugiasi, sako – aš domiuosi poezija, skaičiau Martinaitį ir man nepaliko jokio įspūdžio, atrodė labai jau įmantrus, kad mėgaujasi savo originalumu, o po juo nieko nėra. Kaip aš taip nesugebėjau įžiūrėti, dabar suprantu, tai labai nuoširdus ir gilus poetas. Jūs man padėjot surast poetą. Sako, atleiskit, gal aš juokinga, bet „Kvailutės Onutės rauda“ man tokio lygio eilėraštis, kaip visas Servanteso „Don Kichotas“, tokio tragizmo. Pritarė moterys, kurios net nebuvo skaitę, kad su poezijos knygomis labai sunku ir kad ieškosiančios Martinaičio. Laimonas Noreika, Aktoriaus dienoraščiai, Vilnius: Scena, 1999, p. 122.
Martinaitis – vienas iš nedaugelio poetų, kuriam pavyko atsinaujinti posovietiniu laikotarpiu. Naujausias jo rinkinys K. B. įtariamas (2004) radikaliai skiriasi nuo ankstesnės kūrybos – nelieka žemės metaforų. Šioje kriminalinėje poezijoje veikia keistas personažas. Jis vienišas, kažkuo įtariamas ir įtarinėjantis, gyvenantis netikrumo ir baimių pilname šiuolaikiniame pasaulyje. Eilėraščiuose parodijuojami oficialūs kanceliariniai raštai, reklaminiai tekstai, meilės laiškai.
Kultūrologinėse esė, straipsniuose bei interviu (kn. Prilenktas prie savo gyvenimo (1998), Laiškai Sabos karalienei (2002), Sugrįžęs iš gyvenimo (2013)) Martinaitį domina mito ir folkloro, folkloro ir profesionaliosios literatūros santykiai. Poetas rekonstruoja archajinę sąmonę, senąsias dorovines normas, papročius, šventes, taip pat blaiviai bei objektyviai vertina šiandieninę kultūros būklę, suvokdamas neišvengiamą jos raidą.
Komentarai
Rašyti komentarą