Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Prisijungti su Facebook
Prisijungti su Google
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
„Ateitis priklauso masiniams audiniams“: tekstilė
Lijana Natalevičienė
Praeitis ir nūdiena sugyveno vienu metu
 
Lietuvių tekstilė modernėjo įvaldant naujas technikas ir vaizdo kūrimo priemones. 6 dešimtmečio antrojoje pusėje–7 dešimtmečio pradžioje vienu metu sugyveno tai, kas priklausė praeičiai, ir tai, kas buvo laikoma šiuolaikiška. Tuo lietuvių tekstilė mažai skyrėsi nuo kitų dailės sričių – jose naujo stiliaus tarpsnio ribos taip pat buvo aptakios.
 
Vakarykštė diena tekstilėje buvo tapatinama su rytietiško rišimo technika, plokštumoje keliomis horizontaliomis plokštumomis įkomponuotomis folklorinėmis, kaimo švenčių (vestuvių, žemės darbų pabaigtuvių) ir darbų (bulviakasio, linarūtės, rugiapjūtės) figūrinėmis scenomis, taip pat liaudiškos stilistikos ornamentiniais kilimais. Archajinius laikus siekianti dekoratyvi kelių juostų kompozicija, diegta Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute dėstytojo Liudo Truikio, stalinizmo laikotarpiu buvo populiari, nes padėjo sujungti kelis laiko atžvilgiu skirtingus vaizdus. Lietuvių liaudies meno įtaką tokiuose kilimuose rodo piešinio stilizacija, dažnai neryškus koloritas ir šrifto intarpai, įkomponuoti kilimo apačioje arba dalijantys plokštumą gulsčiomis juostomis.
 
Tokį kompozicijos principą, leidžiantį vienu metu vaizduoti įvairias siužeto akimirkas ir išvengti literatūrinio pasakojimo, iliustruoja vienas gražiausių to laikotarpio lietuvių tekstilės kūrinių – Vlado Daujoto rištinis kilimas Trys seselės rengė brolelį į karą (1957). Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune saugomas antrasis šio kilimo variantas, nes pirmasis buvo nupirktas parodoje Maskvoje kaip Sovietų Sąjungos dovana Kinijos vadovui Mao Dzedongui.
 
Su pokario tradicija sietinas ir gerai žinomas Juozo Balčikonio rištinis kilimas Ralio, karvytės (1959), vaizduojantis piemenėlius, ganančius karvių bandą. Kilimas asimetriškos kompozicijos, tačiau dar sukaustytas, jo piešinys detalus, preciziškas, išmargintas smulkia ornamentika, jis neturi vėlesniems dailininko darbams būdingos monumentalios jėgos.
 
Kad ir kaip žavėtumėmės šių kilimų liaudiška, lyrine nuotaika, ornamentais išdailintu piešiniu, turime pripažinti, jog jie priklausė nueinančioms tendencijoms – kruopščiam ir detaliam vaizdui, reikalaujančiam didelių darbo ir medžiagų sąnaudų. Tuo tarpu spauda nenuilsdama kartojo, kad „šiandien svarbiausia paprasčiausiomis priemonėmis pasiekti maksimalaus išraiškingumo, parodyti natūralų medžiagos grožį, faktūras. Dirbinių dekoravimui naudojamos detalės, spalvinės plokštumos, aiškūs, išraiškingi piešinio kontūrai, ritmiškai išdėstyti ir tarpusavyje suderinti siluetai arba ornamentų motyvai, išplaukiantys iš medžiagos bei techninio atlikimo prigimties“. Taikomoji-dekoratyvinė dailė: Albumas, sudarytojas Stasys Pinkus, įžangos autoriai Tadas Adomonis ir Stasys Pinkus, Vilnius: Mintis, 1965, p. 5. Ne tik dekoratyvinėje dailėje, bet ir tapyboje, grafikoje, skulptūroje įsivyravo stambios, apibendrintos plokštumos, supaprastintas piešinys.
 
Pokario ieškojimus natūraliai užbaigė pereinamojo laikotarpio rytietiško rišimo kilimai. Sofijos Vasilenkaitės-Vainilaitienės kilime Derliaus nuėmimas (1961) ir Ramutės Jasudytės Verpėjose (1962) derėjo pokariui būdingas tankus rytietiškas rišimas ir naujoviškas vaizdas; figūros ir kiti elementai čia virto apibendrintomis spalvinėmis plokštumomis.
 
 
J. Balčikonis, ornamentinio kilimo projektas, 1957
Pagal jį išaustas kilimas 1957 m. eksponuotas VI pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje Maskvoje, jaunųjų dailininkų parodoje.
Juliaus Balčikonio nuotr.
V. Daujotas, Trys seselės rengė brolelį į karą, rištinis kilimas, 1957, vilna, linas, 221 × 117
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
J. Balčikonis, Ralio, karvytės, kilimo projekto fragmentas, 1959, popierius, guašas
Juliaus Balčikonio nuotr.
J. Balčikonis, Ralio, karvytės, rištinis kilimas, 1960, vilna, 210 × 130
A. Federavičiūtės nuotr., Lietuvos dailės muziejus
Dailiosios tekstilės katedros vedėjas Juozas Balčikonis Atėnų Akropolyje, 1957
Dailininkas mėgo keliauti, 1957 m. kaip turistas aplankė Graikiją ir Egiptą.
Juozas Balčikonis su studentėmis tekstilininkėmis Vilniuje, 1959
Antra iš kairės stovi Liudvika Skodžiūtė-Rusteikienė, viduryje sėdi Marija Rinkevičiūtė-Žilevičienė
Sofijos Vasilenkaitės-Vainilaitienės rištinio kilimo Derliaus nuėmimas reprodukcija žurnale Декоративное искусство СССР (1961, Nr. 9, p. 7)
Ramutė Jasudytė, Verpėjos, rištinis kilimas, 1962
Rištinis kilimas Verpėjos žymėjo pereinamojo laikotarpio tendencijas – frontalią dekoratyvinę kompoziciją, atliktą smulkia rytietiško rišimo technika.
A. Lukšėno nuotr., Lietuvos dailės muziejus
Žurnalo Декоративное искусство СССР (1960, Nr. 12, p. 16–17) atvartas.
Šiame žurnale dažnai buvo rašoma apie lietuvių tekstilininkų kūrybą. Remdamiesi jų pavyzdžiais sovietiniai specialistai aiškino, kokiais principais turėtų remtis modernių interjero audinių kompozicija.
R. Jasudytė, baldų audinių, išaustų kombinate „Audėjas“, pavyzdžiai, 1958–1961
Lietuvos dailininkų sąjungos archyvas
R. Jasudytė, baldų audinių, išaustų kombinate „Audėjas“, pavyzdžiai, 1958–1961
Lietuvos dailininkų sąjungos archyvas
R. Jasudytė, baldų audinių, išaustų kombinate „Audėjas“, pavyzdžiai, 1958–1961
Lietuvos dailininkų sąjungos archyvas
J. Balčikonis, Žirgelį balnojau, pas mergelę jojau, langų užuolaida viešbučio „Neringa“ interjerui, 1961, spaudžiamoji (spausdinamoji) technika, medvilnė, 500 × 80
L. Skodžiūtė, Eglė žalčių karalienė, langų užuolaida, 1958, spaudžiamoji (spausdinamoji) technika, linas
Žurnalų Švyturys (1961, Nr. 1) ir Jaunimo gretos (Nr. 5) viršeliai
Spaudos atstovai mėgo fotografuoti Lietuvos dailės instituto tekstilininkes prie jų sukurtų žaismingų dekoratyvinių audinių. Dėmesio dažnai susilaukdavo pažangi ir išvaizdi studentė Marija Rinkevičiūtė-Žilevičienė.
Lietuviški kilimai žurnale Декоративное искусство СССР (1961, Nr. 5, p. 11, 13)
N. Škarovskajos straipsnyje pristatomi Lentvario fabrike išausti kilimai, puošę Vilniaus viešuosius interjerus.
Masiniai audiniai – modernios stilistikos šaukliai
 
Lietuviškosios tekstilės modernėjimo procesus spartino dailininkų ne itin patrauklia laikyta buitinė tekstilė. Moderni stilistika ypač tiko interjerų audiniams, todėl lakoniško piešinio, stilizuotų formų dekoras pirmiausia atsirado ne unikalioje, o masinėje produkcijoje – baldų ir langų audiniuose, grindų kilimuose. Pramoniniai audiniai buvo pirmieji modernios tekstilės šaukliai, jie sparčiai plito kasdienėje aplinkoje ir populiarino naująjį stilių greičiau nei unikalioji taikomoji dailė. Buitinių dekoratyvinių audinių poreikis buvo labai didelis, jų nuolat trūko. Parduotuvėse pirkėjai užsirašydavo į eilę, laukdami „išmetant“ (taip sovietmečiu vadinta „deficitinių“ prekių atvežimas į parduotuvę) madingą audinį.
 
Nors Dailiosios tekstilės katedros dėstytojai studentams stengėsi suteikti individualiai kūrybai reikalingų žinių, tekstilininkų rengimo programose vis daugiau dėmesio buvo skiriama masinės gamybos audiniams. Profesionalių dailininkų laukė Vilniaus verpimo ir audimo kombinatas „Audėjas“, Lentvario kilimų fabrikas, visoje Lietuvoje veikiančios tekstilės įmonės („Kauno audiniai“, „Liteksas“, „Lima“ ir kitos).
 
Anuometėmis sąlygomis tekstilės absolventai diplominiam darbui rinkdavosi dekoratyvinių audinių ansamblius interjerams. Kvalifikuotų tekstilininkų dėka atsigavo tekstilės pramonė, lietuvių pramoniniai audiniai buvo vertinami visoje Sovietų Sąjungoje, jie sulaukdavo apdovanojimų tarptautinėse mugėse.
 
Lietuviškiesiems baldų apmušalams būdinga harmoninga kompozicija iš kuklių geometrinių arba figūrinių motyvų, ritmiškai išdėstytų vienspalviame fone, pabrėžiamų skirtingos faktūros deriniais. Panaši stilistika vyravo ir socialistinių šalių (Lenkijos, Čekoslovakijos, Vokietijos Demokratinės Respublikos), į kurias orientavosi lietuviai, baldų audiniuose.
 
Tautinį koloritą dailininkai kartais pabrėždavo vienu kitu liaudišku akcentu – verpstės, žirgelio, klumpaičių motyvu, atlikimo būdo (diminio audimo, ruoželio) elementu. Jaunieji lietuvių dailininkai modernią stilistiką perimdavo intuityviai, iš savo dėstytojų, taip pat iš socialistinių šalių žurnalų, kadangi retai turėjo galimybių lankytis užsienio parodose ar tarptautinėse lengvosios pramonės gaminių mugėse.
 
Tarsi kontrastas neutraliam baldų audinių dekorui langų užuolaidos išsiskyrė stambesniu augaliniu, geometriniu, kartais figūriniu piešiniu, jam raiškumo teikė ekspresyvi maniera, spalvų kontrastai. Raiškesnių akcentų stokojančiose patalpose svarbus meninis elementas buvo užuolaidos, jų piešinys atliko modernistinės tapybos ar grafikos vaidmenį. Dėl šios priežasties rekonstruojamiems arba naujai rengiamiems viešiesiems interjerams dailininkai kūrė ne tik baldus, bet ir unikalias užuolaidas. Balčikonio, Daujoto, Liudvikos Skodžiūtės-Rusteikienės, Minos Levitan-Babenskienės, Marijos Rinkevičiūtės-Žilevičienės, Jasudytės sukurtos langų užuolaidos – tikri meno kūriniai, kai kurie atlikti autoriniu būdu pačių tekstilininkų, prilygstantys meniškiems grafikos darbams ar tapybos drobėms.
 
Lietuviai išgarsėjo Panevėžio linų kombinate sukurtomis lininėmis langų užuolaidomis, margintomis liaudišku dekoru. Šių audinių atsiradimo aplinkybes savo prisiminimuose aprašė tekstilininkas Juozas Balčikonis.
 
Plačiau skaitykite: Juozas Balčikonis, Vladas Daujotas.
Lakoniškas geometrinis arba stilizuotas augalinis piešinys, tolygiai dengiantis plokštumą, buvo būdingas ir Lentvaryje išaustiems grindų kilimams, kuriuos projektavę dailininkai stengėsi atitolti nuo barokines formas reprezentavusių rusiškų ir baltarusiškų to laikotarpio kilimų.
 
Ką apie kilimų projektavimą kalbėjo jų autoriai? Pasakoja ilgametė Lentvario kilimų dailininkė Stanislava Aldona Gedvilaitė (g. 1935):
 
„Masinė gamyba vargino", – skundėsi dailininkė. Gedvilaitė kilimų fabrike išdirbo beveik trisdešimt metų (1964–1991), ruošė piešinius masinės gamybos kilimams bei grindų dangoms, todėl buvo vadinama viena produktyviausių masinės gamybos „konvejerio“ kūrėjų. Ji paruošė apie 200 patvirtintų realizavimui eskizų. „Tačiau buvau nelabai patenkinta savo fabrikiniu darbu, kadangi reikėjo orientuotis į pirkėjus, o ne į kūrybiškumą. O Meno taryba Maskvoje, Dailininkų sąjunga atvirkščiai – kreipė dėmesį į kūrybiškumą. Darbus liaupsindavo, priimdavo, o pirkėjams originalių kilimų nereikėjo“, – apie pagrindinį darbą fabrike pasakojo dailininkė. Dana Buinickaitė, „Kūrybos laisvė gobelenuose ir akvarelės darbuose“, Klevų alėja, 2013 03 29.
 
Inovacijos neaplenkė ir unikaliosios tekstilės
 
Modernėjimo tendencijos skverbėsi į siužetines tekstilės kompozicijas, nors, augant pramoninei gamybai, gyvenimo pertvarkos idėjų įkvėpti specialistai teigdavo, kad „ateitis, žinoma, priklauso mašininės gamybos kilimams ir parodose jų matysime kaskart daugiau“, o patiems tekstilininkams kildavo abejonių, ar „unikaliems rankų darbo tekstilės kūriniams visai lemta iš mūsų gyvenimo išnykti?“ Tai buvo laikotarpis, kai meninei tekstilei dar nebuvo atvertas kelias į viešuosius interjerus ir parodų apžvalgose tekstilininkai kritikuoti dėl per didelio kilimų formato, netinkančio tipiniam darbo žmonių būstui. V. Daujotas, „Tekstilės pasiekimai ir ateities rūpesčiai“, Literatūra ir menas, 1962 03 24. Ar modernaus buto sienai, atsikračiusiai „netikrų“ konstrukcinių detalių – karnizų, buazerijų, puskolonių – iš viso reikalingi sienų kilimai? Interjero specialistai neigdavo kilusias abejones, tvirtindami, kad sienų kilimai bute pageidautini, kad jie kaip spalvinis ir faktūrinis akcentas pabrėžia lygią sienos plokštumą.
 
Užuolaidose išbandytus marginimo būdus tekstilininkai pritaikė kurti unikalioms tekstilės kompozicijoms. Prie tokių kūrinių priskirtini ir spausdinamuoju būdu atlikti Daujoto sienų pano Žemaičių žaidimai (1961) bei Piemenėliai (1965). Juose dailininkas galėjo atitrūkti nuo taisyklingos dekoratyvinių audinių ritmikos ir laisviau komponuoti tautosakinius veikėjus. Sąsajos su užuolaidų audiniais šiose kompozicijose akivaizdžios.
 
7 dešimtmečiu tekstilininkams jau kildavo keblumų dėl menininko pašaukimo kurti „tikrą“ meną ir darbo pramonėje suderinimo. 1960–1966 m. Dailiosios tekstilės katedroje studijavusios Danutės Kvietkevičiūtės (g. 1939) atsiminimų nuotrupos atskleidžia to meto studentų mokymo procesą, požiūrį į unikalių dirbinių kūrimą, santykį su liaudies tradicija:
 
Tais laikais, kai stojome į Dailės institutą, pakliūti buvo labai sunku […]. Katedroje dėstė autoritetai. Gerbėm juos. Tekstilės dirbtuvės kitoje gatvės pusėje, atskirame pastate, priešais Šv. Onos bažnyčią ir skverą, buvo visa mūsų didžioji Mokykla. Čia audėm kartais iki išnaktų. Užeina jau vėlai profesorius J. Balčikonis, su sūneliu išėjęs pasivaikščioti, ir randa mus dar benarstančius siūlus. Visi stengėmės ne pro pirštus leisti, o tikrų, gerų pagrindų išmokti. Buvo moterys audėjos, jos talkino, išmokė pradmenų, o tie pradmenys buvo arti tikro kaimo. Vasarą stovyklose, praktikose, iš kaimo į kaimą eidami, iš audėjų rinkom, perpiešdavom, po siūlelį skaičiuodamos, senus autentiškus lietuviškus audinius. Senutės, kaimo moterėlės dar turėjo pilnus kuparus drobių, lovatiesių, staltiesių, sijonų, abrūsų, nažutkų, marškinių, visokio gražumo laidotuvėms pasiliktų, atlaiduose nešiotų ir šiokiadieninių. […] Tie audeklai, tie landšaftai, keleliai, kuriais ėjom, buvo irgi studijos. Nuo jų ir prasidėjo tikra lietuviška dailiosios tekstilės mokykla. Prisimenu tas praktikas: penkios studentės ir profesorius Vladas Daujotas. Viską perėjom, visas pradžių pradžias mūsų lietuviško audimo. Bet norėjosi kūrybos. Mokėmės audinio technologijos, pluošto pažinimo. Mašininis menas mūsų kurso visai netraukė. Beveik visos baigusios kūrėm sieninius gobelenus, eksponavomės parodose. Tuo metu Lietuvos sieninio gobeleno buvo tik pradžia. Bet buvo labai geras senas paveldas – nuo Slucko juostų, nuo klasikinių senovinių gobelenų-paveikslų iki archajiško liaudies palikimo, surinkto muziejuose. Mūsų dvasinis brendimas buvo labai archajiškas. Religinis gyvenimas, Dievo sąvoka buvo atsinešta iš tėvų, įslaptinta, supinta su pagonybe. Vėliau, jau perskaitę Greimą ir kitus mokslininkus, mes juos ne atradom, o atpažinom. Mes buvom dalis to pasaulio. […] Tai, ką mes dirbom ir ko mus mokino, buvo lietuviškos gobeleno mokyklos augimo kelias. Danutė Kvietkevičiūtė, Prisiminimai [rankraštis], Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros archyvas, 1998.
 
 
 
V. Daujotas, Žemaičių žaidimai, 1961, spaudžiamoji technika, medvilnė, 166 × 104
Lietuvos dailės muziejus
V. Daujotas, Piemenėliai, 1965, spaudžiamoji technika, linas, 100 × 80
Lietuvos dailės muziejus
J. Balčikonis, Žiema, 1962, riju technika, vilna, sintetika, 130 × 82
Darbas neišlikęs (buvo LDM)
J. Balčikonis, Žiedai Tėvynei, 1965, riju technika, vilna, 215 × 170
Lietuvos dailės muziejus
M. Švažienė, Merginos, 1965, riju technika, vilna, 146 × 163
Lietuvos dailės muziejus
J. Balčikonis, Liaudies šventė, 1967, batikos technika, linas, 220 × 350
Lietuvos dailės muziejus
J. Balčikonis, Sutartinė, 1968, batikos technika, linas, 330 × 280
Lietuvos dailės muziejus
Z. Dargienė, Motina, 1967, batikos technika, medvilnė, 170 × 80
L. Aniūnaitė-Kryževičienė, Sugrįžimas, 1970, batikos technika, linas, 207 × 210
Svarbus modernėjimo veiksnys buvo įsisavinamos naujos technikos. Juvelyriškai smulkią ir darbo imlią rytietiško rišimo techniką 7 dešimtmečio kilimuose keitė kiti atlikimo būdai – nesudėtinga ir sparti riju rištinė technika, Riju rištinė technikaRiju [suom. ryijy] – kilimų rišimo technika su būdingais stambiais mazgais. Rišama ant vertikalių staklių-rėmų storesniais vilnoniais siūlais. 5–10 eilių audžiama dvinyčiu būdu, tada rišami mazgai, sudarantys faktūrinį paviršių. 4–3 tūkst. pr. Kr. riju kilimai buvo audžiami senovės Egipte ir Mesopotamijoje. Viduramžiais techniką išplatino normanai (vikingai), naudoję žygiuose šitaip išaustus apsiaustus, antklodes, patiesalus. Ypač paplito Suomijoje (ten ankstyviausi išlikę riju dirbiniai siekia IX–XI a.), Norvegijos, Švedijos ir Baltijos šalių (Estijos, Prūsijos, Klaipėdos krašto) liaudies tekstilėje. 1900 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje eksponuoti suomių dailininkų riju kilimai atgaivino šią techniką tarptautiniu mastu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą riju rišimas buvo populiarus Klaipėdos krašte, ši technika tarpukariu buvo diegiama Žemės ūkio rūmų audimo kursuose, jos buvo mokoma vietoj Kauno meno mokyklos 1940 m. įsteigtame Kauno taikomosios dailės institute. XX a. 7 dešimtmečiu riju paplito profesionaliojoje lietuvių tekstilėje. aplikacija, AplikacijaAplikacija [lot. applicatio 'pridėjimas'], antsiuvas – siuvinėjimo būdas: ant audinio, odos ar kito paviršiaus pritvirtinta audinio (ar kitos medžiagos) skiautė prisiuvama vienu iš siuvinėjimo būdų. Aplikacija būna įsiuvinė (inkrustacinė), kai pagrindiniame audinyje iškirpto motyvo vietoje įsiuvamas kitas audinio (odos ir pan.) gabalas, ir antsiuvinė, kai kitos spalvos ar medžiagos skiautė prisiuvama prie pagrindo. Aplikacija buvo žinoma jau senovės Egipte. Įvairiais etapais aplikacija istorinių dailės stilių įtaką. Viduramžių ir vėlesnių laikotarpių bažnyčias bei pilis puošė aplikuotos pertvaros, sienų uždangalai, vėliavos, baldakimai, sienų pano. Riterių kulto laikotarpiu (XI–XII a.) reikėjo socialinį statusą įtvirtinančių aplikuotų heraldinių kompozicijų, turnyrams skirtos tekstilės (riterių ir žirgų aprangos, žiūrovų ložių puošybos, palapinių). Iš rytietiškas įtakas patyrusios Sicilijos po visą Italiją ir Europą viduramžiais plito dvispalvių aplikuotų gelumbinių portjerų mada. Gotikos ir ypač renesanso laikais prie aplikacijos plėtros daug prisidėjo profesionalūs dailininkai. Naujausiųjų laikų aplikacijos raidą spartino Anglijoje kilęs ir per visą Europą nuvilnijęs Dailės ir amatų sąjūdis, diktavęs „kilnaus paprastumo“ estetiką, kuriai įkūnyti aplikacijos technika buvo itin paranki. Kaip ir kitos dekoratyvinės dailės technikos, ji buvo plėtojama tiek profesionalių, tiek liaudies meistrų. Įvairių tautų liaudies mene sukurta unikalių aplikavimo pavyzdžių. spaudžiamoji technika, Spaudžiamoji technikaSpaudžiamoji technika, spausdinamoji technika – tekstilės marginimo būdas: audinio paviršius dekoruojamas ornamentu, atspaustu nuo vienos ar kelių medžio spaudų, varinių plokščių ar kitokių klišių, taip pat specialių spausdinimo mašinų. Atsirado ikiistoriniu laikotarpiu daugelyje kraštų – Indijoje, Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose. Pakeitė brangesnį siuvinėjimą, audimą, tapybą ant audinio. Viduramžiais išplito Europoje, klestėjo XVII–XVIII a. Anglijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje (čia buvo garsi greta Paryžiaus veikusi Jouy spausdintų audinių manufaktūra, įkurta Christophe'o Philippe's Oberkampho (Christofas Filipas Oberkampfas). XIX a. rankinį marginimą keitė specialios mašinos. batika. BatikaBatika [javiečių k. batik 'raštuotas', 'piešti, tapyti'] – audinių dekoravimo technika rezervažo (dažų atstūmimo) principu. Prieš dažymą tam tikros audinio vietos, kurių nenorima nudažyti, dengiamos dažų nesugeriančiomis medžiagomis, neleidžiančiomis jiems įsiskverbti į audinį. Rezervažui naudojamas karštas vaškas, įvairios augalinės ir mineralinės medžiagos. Merkiant audinį į vis kitos spalvos dažus, gaunamas įvairiaspalvis piešinys. Batikos gimtine laikoma Indonezija, Javos sala, ji būdinga daugeliui Senojo pasaulio šalių, ypač Azijai. Senovės Egipto audėjai audinį prieš dažymą dengdavo skirtingais tirpalais, išgaudami spalvingą raštą. Batika išpopuliarėjo Europoje XIX a. antroje pusėje. Lietuvoje nuo XX a. 7 dešimtmečio kuriami batikos pano.
 
Beveik visi šie būdai praeityje tarnavo ne aukštojo meno tikslams, o aprangos ir interjero puošybai. Batika buvo marginami drabužiai ir jų aksesuarai, aplikacija dengė didelius audinio plotus (vėliavas, karo palapines, herbines portjeras), gyvulių kailį primenančią rištinę riju techniką skandinavai naudojo valčių suoliukų užtiesalų ir medžiagų namams iš vidaus apšiltinti gamybai.
 
Galbūt įsitikinimas, kad spartėjant gyvenimo tempui neverta ištisus mėnesius gaišti prie vieno kūrinio, ir lėmė galanterijos dirbiniams būdingų technikų įsigalėjimą unikaliojoje lietuvių tekstilėje?
 
Novatoriškumo siekius atitiko riju technikos būdu kuriamas lakoniškas vaizdas, puri styrančių siūlų faktūra. Šios technikos ypatybes tekstilininkai pirmiausia panaudojo kurdami gauruotus grindų kilimus, kiek vėliau – ir siužetines kompozicijas. Pirmieji riju kilimai demonstravo esmingai pasikeitusius grožio sampratą ir menininkų mąstymą. Asociatyvaus pobūdžio Balčikonio Žiema (1962) su stirnaičių siluetais baltame fone nė iš tolo nepriminė šio autoriaus prieš keletą metų sukurtų iliustratyvaus siužeto kilimų (Ralio, karvytės, 1960), kurių viename kvadratiniame decimetre buvo įrišta net 410 tūkstančių mazgelių!
 
Riju kilimuose išpopuliarėjo monumentalūs, plakatiški vaizdai, simbolizuojantys taiką, jaunystę, kovą, motinystę, perteikiami statiškomis, frontaliai pavaizduotomis moterų figūromis. Vasilenkaitės-Vainilaitienės kilimas Taikos daina (1964), Balčikonio Žiedai Tėvynei (1965), Marijos Dūdienės Daina Tėvynei (1967) – šie kūriniai atsirado iš bendrųjų to laikotarpio lietuvių dailės tendencijų, buvo įkvėpti linoraižinių, plakatų, simboliniais vaizdais įkūnijančių šeimos, motinystės, žydėjimo temas (Sigutės Valiuvienės, Aldonos Skirutytės, Birutės Žilytės raižiniai).
 
Sunku įsivaizduoti panašius oficiozinius kilimus (tegul ir meniškus) tuometėse Vakarų Europos valstybėse. Ten vyravo individualybės raiška, politinės deklaracijos paliktos socialiai angažuotai grafikai. Tačiau 7 dešimtmečio lietuvių tekstilėje tokia tematika ne tik atliepė politines realijas, bet ir padėjo vaduotis iš pokario literatūriškumo, įtvirtinti modernizmo priemones. Be to, kasmetinės taikomosios dailės parodos buvo dedikuojamos svarbiai politinio gyvenimo sukakčiai, tad parodoje pateikus tiesiogiai su jubiliejine data susijusį darbą buvo didesnė tikimybė likti pastebėtam.
 
Atlikimo technikos naujovė buvo ir 7 dešimtmečio pradžioje Lietuvoje pasirodžiusi batikos technika. Šį egzotiškuose kraštuose drabužiams ir dekoratyvinėms reikmėms skirtą puošybos būdą monumentaliems tekstilės pano (tai buvo tikrai novatoriškas žingsnis) pritaikė Balčikonis.
 
7 dešimtmečiu batika Lietuvoje labai išplito, buvo įtraukta į studentų rengimo programas. Ši technika skatino nesuvaržytą raišką – dailininkas galėjo laisvai improvizuoti, tik apytikriai numatydamas, kokį rezultatą paliks dažai, įsigėrę į vaško-rezervažo krakeliūras.
 
Didelio formato apibendrinto piešinio batikų sukūrė Balčikonis. Brandžiausioms kompozicijoms (Liaudies šventė, 1967; Sutartinė, 1968; Šventė, 1970) būdingi monumentalūs užmojai, architektoniška kompozicija, archajiška nuotaika. Balčikonis įvaldė ir Rytų kraštams būdingą ikat techniką (audinys arba verpalai prieš dažant surišami mazgais, aprišami virvelėmis, kad dažai neįsiskverbtų į audinį), kuri klaidingai buvo priskiriama batikai.
 
Ne visiems lietuvių tekstilininkams imponavo monumentalus batikos stilius. Kazimiera Zimblytė mėgo tapybiško pobūdžio batikas, dekoruotas vaikų piešinius primenančiais motyvais, laisvai paskleistais plokštumoje. Levitan-Babenskienė vengė batikai būdingų krakeliūrų ir dengė audinio plokštumą tarsi tapybos darbą sodriais tonais. Zinaida Dargienė, Liucija Aniūnaitė-Kryževičienė, Vasilenkaitė-Vainilaitienė sekė to meto grafika: panašiai stilizavo piešinį, įterpdamos grafikoje populiarius liaudies ornamentikos motyvus – žvaigždutes, saulutes, roželes.
 
 
Scenoje pasirodo gobelenas
 
Neaišku, kuria linkme būtų krypusi lietuvių tekstilė, jei 7 dešimtmečio viduryje Lietuvos tekstilininkų nebūtų pasiekusi susidomėjimo gobeleno (ataudų ripso) technika GobelenasGobelenas [pranc. gobelin, pagal dažytojų Gobelinų pavardę): 1. Gobelenų manufaktūros (įst. 1662, karališkosios statusas suteiktas 1967) audinys: kilimas-paveikslas, išaustas ataudų ripso technika. Manufaktūra įsteigta Paryžiaus priemiestyje Sen Marselyje, buvusių dažytojų Gobelinų šeimos otelyje; ji veikia iki šiol. 2. Sienų kilimas, išaustas drobinio pynimo atmaina – ataudų ripso technika. Audžiama vertikaliomis (pranc. haute-lisse) arba horizontaliomis (pranc. basse-lisse) staklėmis. Technika buvo žinoma jau 3–1 tūkst. pr. Kr. senovės Egipte, Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose, dabartiniame Peru gyvenusių Amerikos indėnų. Gotikos laikotarpiu gobelenai išplito visoje Europoje. Garsiausia dirbtuvių buvo Prancūzijoje, Flandrijoje ir ypač Burgundijoje – Arase bei Turnė. Buvo plėtojami bibliniai, šventųjų gyvenimo, istoriniai, mitologiniai, riterių romanų, dvaro gyvenimo siužetai. Renesanso laikotarpiu Europos gobelenuose buvo diegiami vaizduojamosios dailės principai: perspektyva, erdvės ir apimties modeliavimas. Baroko gobelenams būdingos veržlios, dinamiškos kompozicijos, monumentali forma, efektingi figūrų rakursai, platūs bordiūrai. Rokoko laikotarpiu gobelenai supanašėjo su vaizduojamąja daile. XIX a. gamyba sumenko. Gobelenų meną Europoje bandyta atgaivinti XX a. pradžioje; lūžis įvyko XX a. 4 dešimtmečiu, pradėjus austi gobelenus pagal žymių dailininkų Pablo Picasso (Pikaso), Georges'o Rouault (Žoržo Ruo), Georges'o Braque'o (Žoržo Brako), André Deraino (Andrė Dereno), Raoulio Dufy (Raulio Diufi), Le Corbusier (Le Korbiuzjė), Joano Miró (Chuano Miro) ir kt. projektus, supaprastinus audimo techniką (storesni siūlai, grubesnis audimas, ribotas spalvų kiekis). 1961 m. Lozanoje (Šveicarija) įkurtas Tarptautinis senojo ir šiuolaikinio gobeleno centras (Centre Internationale de la Tapisserie Ancienne et Moderne). 1962–1997 m. jis rengė Lozanoje tarptautines tekstilės bienales, skatinusias pokyčius tekstilėje: trimatę plastiką, konceptualumą, netradicines medžiagas. 1973 m. Sombathėjuje (Vengrija) pradėtos rengti tarptautinės smulkiosios tekstilės bienalės, 1975 m. Lodzėje (Lenkija) – tarptautinės tekstilės trienalės, 1987 m. Kiote (Japonija) – tarptautinės tekstilės parodos-konkursai (International Textile Competition), 2000 m. Pekine (Kinija) – tarptautinės gobeleno parodos. banga, sklidusi iš Vakarų Europos. Būtent ši technika padėjo lietuvių tekstilininkams atsiplėšti nuo amatininkų lygio, skatino profesionalumą, suteikė jų ieškojimams didesnių užmojų, darė įtaką tekstilės ir architektūros sąveikai.
 
Pirmas gobeleno atgimimo etapas prasidėjo XX a. pirmojoje pusėje Prancūzijoje, vėliau – ir kitur Europoje. Dar didesnį pagreitį jis įgavo po Antrojo pasaulinio karo. 1947 m. prancūzų audimo meistrai susibūrė į Gobeleno kūrėjų sąjungą (pranc. Association des Peintres-Cartoniers de Tapisserie – Tapiserijų kartonų tapytojų sąjunga), išplatinusią gobelenus architektūroje, populiarinusią juos visame pasaulyje.
 
Prancūzų dailininkai tik projektavo gobelenus ir prižiūrėjo audėjus, šie audė griežtai laikydamiesi dailininkų kartonų. Dėl šios priežasties galėjo būti išausta po kelias dešimtis tų pačių gobelenų (pagal išlikusius kartonus jie buvo audžiami ir vėliau). Kai kuriuos gobelenus (ne visus) autoriai pasirašydavo.
 
Prancūzų gobelenų parodos buvo surengtos JAV, Kanadoje, Europos šalyse. 1953 m. prancūzų darbų buvo atgabenta į Varšuvą. Monumentalios figūrinės kompozicijos ir spalvingos abstrakcijos Lenkijoje sukėlė diskusijas apie modernios tekstilės galimybes, gobeleno sąsajas su šiuolaikine architektūra, paskatino lenkų tekstilės raidą.
 
Pokyčius skatino ir šiuolaikinės tekstilės parodos. 1962 m. Lozanoje pradėtos rengti tarptautinės tekstilės bienalės, jų organizatoriai prancūzai užsibrėžė populiarinti gobeleno techniką ir koordinuoti šia technika kuriančių tekstilininkų veiklą. Bienalių sukeltas domėjimasis gobelenu pranoko rengėjų lūkesčius – parodų dalyviai kaskart laužė nustatytas taisykles ir pavertė bienalę tekstilės atsinaujinimo ir inovacijų iniciatore.
 
Jau pirmojoje parodoje buvo juntamas noras išsivaduoti iš griežtų technikos varžtų: sensacija tapo lenkų tekstilininkų, pirmiausia Magdalenos Abakanowicz (Abakanovič; g. 1930), darbai, išausti jos rankomis iš storų siūlų ir virvelių, visai nepanašūs į klasikinį gobeleną. Parodos organizatorių apribojimai technikos srityje buvo bevaisiai – novatoriškai nusiteikę dailininkai veržėsi iš jiems primestų atlikimo taisyklių. Kiekvienoje bienalėje būdavo galima išvysti ką nors nauja. Ryškiausiu naujosios tekstilės permainų rodikliu laikoma trimatė tekstilės plastika buvo pademonstruota trečiojoje Lozanos bienalėje (1967).
 
Netradicinius raiškos būdus 7 dešimtmečiu platino pradėję austi patys tekstilininkai; iki tol Vakarų Europoje dailininkai tik projektavo tekstilės kūrinį. Audimo procesas tapo meninių inspiracijų šaltiniu, skatinančiu improvizaciją, plastiškai įvairesnį minties įprasminimą. Audimo menas ypač klestėjo tose šalyse (Lenkijoje, Rumunijoje, Jugoslavijoje, Vengrijoje), kuriose buvo puoselėjamas liaudies audimo paveldas, vertinama istorinė tekstilės tradicija.
 
Kitas svarbus tekstilės pokytis buvo tai, kad ji neteko utilitarumo. Ištisus amžius tik konkretiems tikslams – daugiausia žmogaus gyvenamosios aplinkos puošybai – tarnavusi tekstilė nutolo nuo įprastinės funkcijos, pradėjus austi parodoms skirtus kūrinius. Pasaulio tekstilė vadavosi iš architektūros diktato, tapo autonomiška šiuolaikinio meno sritimi, perėmusia modernistinės dailės raiškos priemones. Tačiau vyko ir atvirkštinis procesas – šiuolaikinės architektūros formos teikė galingą postūmį monumentaliems architektūros erdvei skirtiems tekstilės kūriniams. Tokių milžiniško dydžio trimačių kūrinių (patentuotų kaip „abakanų“) sukūrė Abakanowicz. Funkcionalistinės architektūros erdvės, didžiuliai stiklo langai prašyte prašėsi tekstilės kūrinio.
 
Gobeleno įsivyravimą Lietuvoje lėmė ne vien vakarietiškos tendencijos, bet ir šios technikos paslankumas, galimybė perteikti sudėtingesnį vaizdą, įvairesnę faktūrą. Lietuvos spaudoje tuo metu buvo daug rašoma apie Europoje plintantį gobeleną. Su tekstilės avangardu laikoma lenkų tekstile lietuviai galėjo susipažinti 1966 m. Rygoje veikusioje Lenkijos tekstilės parodoje.
 
 
XX a. gobelenai išausti pagal modernistų dailininkų kartonus
Pagal modernistų Alexanderio Calderio (Aleksanderis Kolderis), Juano Miró (Chuanas Miro), Roy'aus Lichtensteino (Rojus Liktenstainas), Fernand'o Léger (Fernanas Ležė) ir kitų dailininkų kartonus XX a. išausti gobelenai eksponuojami Jane Kahan meno galerijoje Niujorke.
M. Abakanowicz, Abakan Argenté, 1966, mišri technika, vilna, linas, sizalis, 134 × 198
Kettererkunst aukcionas, Miunchenas.
M. Abakanowicz, Raudonas abakanas, 1970
M. Abakanowicz, Abakanai, 1970–1971
M. Švažienė, Tai nepasikartos, 1963, riju technika, vilna, linas, 154 × 150
Lietuvos dailės muziejus
M. Švažienė, Dainų šventė, 1967, gobeleno technika, vilna, pusvilnė, linas, 210 × 168
Lietuvos dailės muziejus
R. Jasudytė, Draugės (Draugystė), 1965, audimas, kaišymas, vilna, linas, 140 × 82
A. Lukšėno nuotr., Lietuvos dailės muziejus
R. Jasudytė, Lietuvaitės, 1968, gobeleno technika, vilna, linas, 158 × 278
A. Lukšėno nuotr., Lietuvos dailės muziejus
S. Baltakienė, Liaudies žaidimai, 1967, gobeleno technika, vilna, linas, 103 × 10
N. Ulevičienė, Liaudiškas, 1970, gobeleno technika, vilna, linas, 88 × 123
J. Balčikonis, Pavasario srautas, 1970, gobeleno technika, vilna, sizalis, 250 × 150
Lietuvos dailės muziejus
J. Balčikonis, Mėnesienos sonata, 1971, gobeleno technika, vilna, 250 × 130
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
J. Balčikonis, Gintaro krašto daina, 1971, gobeleno technika, vilna, 300 × 200
Lietuvos dailės muziejus
D. Kvietkevičiūtė, Oi ūžia ąžuolėliai, 1968, gobeleno technika, vilna, linas, sintetika, 230 × 230
D. Kvietkevičiūtė, Vilniaus milžinai, 1968, gobeleno technika, vilna, kanapės, 200 × 200
R. Jasudytė, Karvutės, 1967, audimas, kaišymas, vilna, linas, 150 × 156
A. Lukšėno nuotr., Lietuvos dailės muziejus
R. Jasudytė, Laivai, 1970, gobeleno technika, vilna, linas, džiutas. 250 × 340
A. Lukšėno nuotr., Lietuvos dailės muziejus
M. Švažienė, Miestas, 1967, gobeleno technika, vilna, pusvilnė, linas, 165 × 245
Lietuvos dailės muziejus
M. Švažienė, Plaštakės, erdvinė kompozicija, 1969, gobeleno technika, vilna, medvilnė, 3 (180 × 270)
Lietuvos dailės muziejus
O kaip atrodė pirmieji lietuvių gobelenai?
 
Žvelgiant tarptautiniu mastu, lietuvių tekstilininkų bandymai atrodė dar gana kuklūs. Tačiau lietuviai sparčiai mokėsi. Naują proveržį žadėjo 7 dešimtmečio antrojoje pusėje į Lietuvos meninį gyvenimą įsiliejusi jaunoji tekstilininkų karta: Danutė Kvietkevičiūtė, Medardas Šimelis, Zinaida Kalpokovaitė-Vogėlienė, Regina Sipavičiūtė, Jūratė Urbienė ir kiti. Greitai jų ir kiek vyresniųjų kolegų (Balčikonio, Marijos Švažienės, Levitan-Babenskienės, Jasudytės) darbai sudarė kasmetinių tekstilės ekspozicijų branduolį.
 
Du skirtingos technikos – riju rištinės ir gobeleno – Švažienės kilimai (pirmoji ir antroji nuotraukos) iliustruoja meninių priemonių panašumą. Akivaizdu: kurdami gobelenus, dailininkai laikėsi anksčiau susiformuotos asmeninės stilistikos.
 
Lietuvių ankstyvųjų gobelenų tematika ir formos traktuotė išaugo iš to laikotarpio batikos, aplikacijų, riju rištinių kilimų. Juose vyravo tautosakos temos, iš jos perimti veikėjai, nesudėtinga kompozicija, poetiška, liaudiška nuotaika (Jasudytės Draugės, 1965, ir Lietuvaitės, 1968; Sigitos Baltakienės Liaudies žaidimai, 1967; Dalios Aksamitauskaitės-Valatkienės Žirgelį balnojau, 1968; Laimos Tulytės-Janulienės Už tėvynę, 1968; Nijolės Ulevičienės Liaudiškas, 1970).
 
Nesunku pastebėti ankstyvųjų gobelenų stilistikos panašumą į 7 dešimtmečio grafiką: liaudies apeigų, dainų ir pasakų veikėjai negrabių proporcijų, jiems dailininkai stengiasi suteikti anuomet madingo liaudiško primityvumo, naivaus nuoširdumo. Kartais šmaikščios figūrinės scenos paverčiamos tolygiai plokštumą dengiančia ornamentine kompozicija (Zinaidos Kalpokovaitės-Vogėlienės, Medardo Šimelio, Aniceto Jonučio, Vlado Daujoto gobelenai).
 
Bene gražiausius savo kūryboje gobelenus, žavinčius meninių priemonių minimalizmu, tuo metu sukūrė Balčikonis. Tai Pavasario srautas (1970), Mėnesienos sonata (1971), Gintaro krašto daina (1971), įtvirtinę lietuvių tekstilės įvaizdį kaip lyriškos, poetiškos, muzikalios. Pastarajame gobelene dailininkas (kaip kažkada riju kilime Žiedai Tėvynei, 1965) pavaizdavo tris moterų figūras, simbolizuojančias „Baltijos seses“ – Latviją, Estiją ir Lietuvą. Tačiau šįsyk tai darė natūraliai, netiesmukai, sovietinių ideologų aukštinamą tautų draugystės temą perteikė asociatyviai, ramiai, be idėjinio patoso.
 
Ieškojimų panoramoje ryškėjo būsimos meninės individualybės, savitą pėdsaką įspaudė jau ankstyvieji kai kurių tekstilininkų bandymai. Originalumu išsiskyrė Kvietkevičiūtės gobelenai Oi ūžia ąžuolėliai ir Vilniaus milžinai (abu 1968), kuriuose akivaizdžios sąsajos su tuomete grafika – kampuotas piešinys, ištęstos figūros, išaustos raižinio įspūdį imituojančiu kontūru.
 
Jasudytės tarsi atsitiktinai užgriebti proziški tikrovės motyvai (Karvutės, 1967; Laivai, 1970) perteikiami neįprastai tapybiškai, pabrėžiant nuotaikos trapumą. Tai buvo neįprastas kelias, netgi sulaukęs priekaištų to meto spaudoje dėl dekoratyvumo stokos.
 
Kaip išūkis stereotipams atrodė Švažienės austos kompozicijos, grįstos spontaniška, emocinga maniera, išaugusia iš abstrakčiosios dailės patirties. Ekspresyvūs, kontrastingi spalvų plotai audinyje atrodė tarsi užtepti ant drobės teptuku. Drąsūs darbai prieštaravo lietuviškosios tekstilės kaip poetiškos ir etnografiškos įvaizdžiui. Į vakarietiškus gobelenus jie buvo panašūs rupia audinio faktūra, paviršiuje besiplaikstančiais vilnos pluoštais.
 
Švažienė (taip pat ir Levitan-Babenskienė) tuo metu buvo bene vakarietiškiausios lietuvių tekstilininkės, labiausiai priartėjusios prie pluošto meno (fiber art) Fiber artFiber art (angl. fiber (fibre) 'skaidula, pluoštas, tekstūra'), pluošto menas – šiuolaikinės tekstilės sinonimas: tekstilės kūriniai, aprėpiantys įvairią raišką – ir lygaus audinio, ir iš tekstilės žaliavos suformuotų struktūrų. Terminą 7 dešimtmečiu išplatino tekstilės parodų kuratoriai, siekę tiksliau atspindėti pakitusį tekstilės meno pobūdį. estetikos. Dailininkė buvo ir pirmosios lietuvių tekstilėje trimatės plastikos – erdvinės kompozicijos Plaštakės (1970) – autorė. Ją žiūrovai su kitais dailininkės gobelenais galėjo išvysti Švažienės asmeninėje parodoje, surengtoje 1970 m. Dailės parodų salone (dab. Pamėnkalnio galerija).
 
Vertindami Švažienės kūrybą, recenzentai priminė pokyčius Vakarų Europos tekstilėje:
 
Į senąją sienos kilimo sąvoką jau nebesutelpa tai, kas dabar sukuriama iš įvairiausių medžiagų, nebepaisant tradicinių technikų, tradicinės formos. Tai plastiniai dekoratyviniai darbai, nebeturį jokio ryšio su siena. Kaip tvirtina šios rūšies pasekėjai, jis išvadavo tapiseriją iš ilgaamžės sienos vergijos. Vladas Daujotas, „M. Švažienės kilimų pasaulyje“, Literatūra ir menas, 1970 10 31.
 
Plačiau skaitykite: Danutė Kvietkevičiūtė.
 
 
Kaip dėl ideologijos tekstilėje?
 
O kaip dėl politinio angažuotumo? Be abejo, sukurta ir ideologines aktualijas perteikiančių kilimų bei gobelenų, tačiau ne jie lėmė tuometės lietuvių tekstilės turinį, ne jais sąjunginėse parodose žavėjosi sovietiniai dailėtyrininkai.

Padėtis buvo paradoksali: autoritetingiems sovietiniams meno kritikams (Varvarai Savickajai, Inai Riuminai, Tamarai Striženovai, Natalijai Melnikovai ir kitiems) patiko inovacijos tekstilėje, sklidusios iš Vakarų Europos, jie visokeriopai palaikė „Pabaltijo tekstilės mokyklą“, kuriai priskyrė ir lietuviškąjį audimo meną. 1979 m. Maskvoje išleistoje knygoje Šiuolaikinis tarybinis gobelenas (Современный советский гобелен) daug vietos skirta lietuvių autoriams.
 
Tekstilininkai naudojosi tuo, kad ideologiniai prievaizdai ėmė laisviau vertinti taikomosios dailės kūrinį, toleruoti jo sąlygiškas ir abstrakčias menines priemones. Skatinamą kovos ar patriotinių jausmų sovietinei tėvynei tematiką bei kitas aktualijas kilimuose buvo galima reikšti naudojant liaudies dainą, deklaratyvius ir kartu lyriškus motinos-tėvynės įvaizdžius.
 
Galima teigti, jog chruščiovinio „atlydžio“ ir ankstyvojo brežnevinio laikotarpio tekstilininkai nejautė ideologinio spaudimo – santvarkai pavojingų temų jie nelietė, tačiau ir ideologiškai aktualių darbų niekas nevertė kurti. Kas nenorėjo, tas neaudė „leninų“, – taip tvirtino pakalbintas ne vienas anuomet kūręs tekstilininkas. Jie minėjo ir savo vardo tausojimą – esą būtų buvę gėda prieš kolegas dėl atvirai idėjinio darbo. Tiesa, taip galvojo ne visi, tačiau ir politines aktualijas vaizdavę autoriai pasinaudojo galimybe ideologinius motyvus ir simbolius (kūjį ir pjautuvą, penkiakampes žvaigždutes) paversti ornamentu. Tai iliustruoja ankstyvieji Kalpokovaitės-Vogėlienės gobelenai Jubiliejinis (1967) ir Taikos sargyboje (1968).
 
Prie lietuvių tekstilės sparčios raidos daug prisidėjo kasmet rengiamos taikomosios dailės parodos. Išaugusį susidomėjimą tekstile patvirtina 1972 ir 1974 m. Maskvoje organizuotos sąjunginės gobeleno parodos (antroji perkelta į Rygą, Jūrmalą ir Vilnių), 1972 m. Vilniuje surengta pirmoji Lietuviškų kilimų paroda. Jos kataloge dailėtyrininkė ir keramikė Laima Cieškaitė apibendrino:
 
Aktyvus pastaruoju dešimtmečiu tekstilės vystymasis Estijoje, Latvijoje, kaimyninėse demokratinėse šalyse, ypač Lenkijoje, ir pasaulinės bienalės Lozanoje negalėjo nepadaryti įtakos ir Lietuvos dailiosios tekstilės meistrams. Senos lietuvių nacionalinės audimo tradicijos, gera profesionalinė mokykla, išaugusi pokario metais Lietuvos dailės institute, nūdienis tekstilės uždavinių ir paskirties supratimas – visa tai sąlygojo intensyvų mūsų tekstilės vystymąsi. Lietuviškų kilimų paroda: Katalogas, sudarė Marija Švažienė, R. Jonutis, įžanginio straipsnio autorė Laima Cieškaitė, Vilnius: Lietuvos TSR dailės muziejus, 1972, p. 3.
 
Tekstilės augimą skatino vis dažniau pasitaikančios galimybės pritaikyti tekstilės kūrinius architektūrinėje erdvėje. Tačiau tai vyko ne iš karto.
 
Lietuvių tekstilės modernėjimo procesas vyko nuosekliai, nes sutapo su pačios dailės šakos plėtra – profesionalumo augimu, naujų veiklos sričių ir meninių priemonių įvaldymu. Čia neegzistavo konservatyvios ir pažangesnės kartų konfliktas, nebuvo atgyvenusią raišką gynusių autorių. Aplinkybėms tapus palankesnėms ir įsivyravus kitoms tendencijoms, tie patys tekstilininkai tapdavo modernių formų propaguotojais. Tekstilės modernėjimą teigiamai veikė palanki 6 dešimtmečio–7 dešimtmečio pr. sovietinės dailės padėtis. Lietuvių tekstilė, perėmusi klasikinio Vakarų modernizmo patirtį, laisvai pasinėrė į techninius eksperimentus, nors juose kartais prasiskverbdavo ir konservatyvumo žymių.
Z. Kalpokovaitė-Vogėlienė, Jubiliejinis, 1967, gobeleno technika, vilna, džiutas, metalas, 265 × 200
Z. Kalpokovaitė-Vogėlienė, Taikos sargyboje, 1968, gobeleno technika, vilna, linas, džiutas, 260 × 300

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Naudota literatūra Iliustracijų šaltiniai

Lietuviškų kilimų paroda
Katalogas, sudarė Marija Švažienė, R. Jonutis, įžanginio straipsnio autorė Laima Cieškaitė, Vilnius: Lietuvos TSR dailės muziejus, 1972, p. 3
Taikomoji-dekoratyvinė dailė
Albumas, sudarytojas Stasys Pinkus, įžangos autoriai Tadas Adomonis ir Stasys Pinkus, Vilnius: Mintis, 1965
Danutė Kvietkevičiūtė
Prisiminimai [rankraštis]
Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros archyvas, 1998
Dana Buinickaitė
„Kūrybos laisvė gobelenuose ir akvarelės darbuose“
Klevų alėja, 2013 03 29
Vladas Daujotas
„M. Švažienės kilimų pasaulyje“
Literatūra ir menas, 1970 10 31
Vladas Daujotas
„Tekstilės pasiekimai ir ateities rūpesčiai“
Literatūra ir menas, 1962 03 24
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Įveskite komentarą
  • [[current_comment.author_name]]
    [[current_comment.comment]]
[NEXT]
[PREV]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.