Lietuvių tekstilė modernėjo įvaldant naujas technikas ir vaizdo kūrimo priemones. 6 dešimtmečio antrojoje pusėje–7 dešimtmečio pradžioje vienu metu sugyveno tai, kas priklausė praeičiai, ir tai, kas buvo laikoma šiuolaikiška. Tuo lietuvių tekstilė mažai skyrėsi nuo kitų dailės sričių – jose naujo stiliaus tarpsnio ribos taip pat buvo aptakios.
Vakarykštė diena tekstilėje buvo tapatinama su rytietiško rišimo technika, plokštumoje keliomis horizontaliomis plokštumomis įkomponuotomis folklorinėmis, kaimo švenčių (vestuvių, žemės darbų pabaigtuvių) ir darbų (bulviakasio, linarūtės, rugiapjūtės) figūrinėmis scenomis, taip pat liaudiškos stilistikos ornamentiniais kilimais. Archajinius laikus siekianti dekoratyvi kelių juostų kompozicija, diegta Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute dėstytojo Liudo Truikio, stalinizmo laikotarpiu buvo populiari, nes padėjo sujungti kelis laiko atžvilgiu skirtingus vaizdus. Lietuvių liaudies meno įtaką tokiuose kilimuose rodo piešinio stilizacija, dažnai neryškus koloritas ir šrifto intarpai, įkomponuoti kilimo apačioje arba dalijantys plokštumą gulsčiomis juostomis.
Tokį kompozicijos principą, leidžiantį vienu metu vaizduoti įvairias siužeto akimirkas ir išvengti literatūrinio pasakojimo, iliustruoja vienas gražiausių to laikotarpio lietuvių tekstilės kūrinių – Vlado Daujoto rištinis kilimas Trys seselės rengė brolelį į karą (1957). Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune saugomas antrasis šio kilimo variantas, nes pirmasis buvo nupirktas parodoje Maskvoje kaip Sovietų Sąjungos dovana Kinijos vadovui Mao Dzedongui.
Su pokario tradicija sietinas ir gerai žinomas Juozo Balčikonio rištinis kilimas Ralio, karvytės (1959), vaizduojantis piemenėlius, ganančius karvių bandą. Kilimas asimetriškos kompozicijos, tačiau dar sukaustytas, jo piešinys detalus, preciziškas, išmargintas smulkia ornamentika, jis neturi vėlesniems dailininko darbams būdingos monumentalios jėgos.
Kad ir kaip žavėtumėmės šių kilimų liaudiška, lyrine nuotaika, ornamentais išdailintu piešiniu, turime pripažinti, jog jie priklausė nueinančioms tendencijoms – kruopščiam ir detaliam vaizdui, reikalaujančiam didelių darbo ir medžiagų sąnaudų. Tuo tarpu spauda nenuilsdama kartojo, kad „šiandien svarbiausia paprasčiausiomis priemonėmis pasiekti maksimalaus išraiškingumo, parodyti natūralų medžiagos grožį, faktūras. Dirbinių dekoravimui naudojamos detalės, spalvinės plokštumos, aiškūs, išraiškingi piešinio kontūrai, ritmiškai išdėstyti ir tarpusavyje suderinti siluetai arba ornamentų motyvai, išplaukiantys iš medžiagos bei techninio atlikimo prigimties“. Taikomoji-dekoratyvinė dailė: Albumas, sudarytojas Stasys Pinkus, įžangos autoriai Tadas Adomonis ir Stasys Pinkus, Vilnius: Mintis, 1965, p. 5. Ne tik dekoratyvinėje dailėje, bet ir tapyboje, grafikoje, skulptūroje įsivyravo stambios, apibendrintos plokštumos, supaprastintas piešinys.
Pokario ieškojimus natūraliai užbaigė pereinamojo laikotarpio rytietiško rišimo kilimai. Sofijos Vasilenkaitės-Vainilaitienės kilime Derliaus nuėmimas (1961) ir Ramutės Jasudytės Verpėjose (1962) derėjo pokariui būdingas tankus rytietiškas rišimas ir naujoviškas vaizdas; figūros ir kiti elementai čia virto apibendrintomis spalvinėmis plokštumomis.
Komentarai
Rašyti komentarą