1956 m. suvažiavime LSSR dailininkų Sąjunga viešai pasmerkė stalininį socrealizmą, bet jau 1957 m. I SSRS dailininkų suvažiavimas patvirtino naują dailės plėtros programą. Prasidėjo kokybiškai naujas dailės valdymo ir kūrybiškojo socrealizmo, arba socialistinio modernizmo, etapas: iš dailininkų oficialiai reikalauta originalesnės „tikrovės interpretacijos“, lakoniško apibendrinto vaizdo, emocinės įtaigos, kūrybos aistros ir formų įvairovės. Pagrindinis dailės užsakovas tebebuvo valstybė. Dailininkų sąjungos vadovybė kontroliavo ne tik dailės sklaidą, bet ir kūrybos procesus: atrinkdavo būsimų kūrinių eskizus ir su autoriais sudarydavo įsigijimo sutartis.
Antrojoje 6 dešimtmečio pusėje Lietuvoje kaip tik radosi būrys naujos kartos tapytojų, baigusių studijas jau sovietmečiu. Jonas Švažas, Jonas Čeponis, Silvestras Džiaukštas, Sofija Veiverytė, Vincentas Gečas, Vladas Karatajus, Augustinas Savickas, Aloyzas Stasiulevičius, Galina Petrova, Leopoldas Surgailis Vilniaus dailės institute mokėsi stalininio socrealizmo, o prasidėjus „atlydžiui“ jiems teko užduotis šį įveikti, nes pats gyvenimas, socialistinė tikrovė esą reikalavo naujų raiškos formų.
Švažą, 1959–1969 metais vadovavusį Dailininkų sąjungos Tapybos sekcijai, ir apie jį susibūrusius dailininkus – ryškias „menines individualybes“ – šiandien galima pavadinti maištaujančiais herojais, o jų tapybos atnaujinimo sąjūdį – prisitaikymu per maištą. Keisdami oficialiosios tapybos normas ir plėsdami Dailininkų sąjungos galias, jie vykdė sovietų valdžios numatytą kultūros politiką.
Plačiau skaitykite: Jonas Švažas
|
Tapybos atnaujinimas reiškė individualios raiškos paieškas, atgaivintą tarpukario Lietuvos koloristinės tapybos tradiciją, artimesnę pažintį su Vakarų modernizmu, taip pat – sklaidos infrastruktūros plėtrą. 1957 m. Dailininkų sąjungos vadovybė reabilitavo „buržuazinę“ dailę, muziejai surengė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Petro Kalpoko, Justino Vienožinskio, Vlado Eidukevičiaus, Antano Gudaičio parodas. Tais pat metais Maskvoje vykusiame VI pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje lietuvių dailininkai galėjo pamatyti abstrakcionizmo kūrinių. 1967 m. išleista Liongino Šepečio kritinė apžvalga Modernizmo metmenys. Tais pat metais Vilniuje atidaryti Dailės parodų rūmai su keturiomis erdviomis ekspozicijų salėmis. Jų grubias tinko sienas ir lyg skilandis margas akmens grindis galėjo atlaikyti tik itin ryškių spalvų ir stambių formų kūriniai. 1969 m. čia pradėtos rengti Baltijos tapybos trienalės.
Oficialios karjeros siekiantiems dailininkams ir po 1956 m. reikėjo tapyti vadinamuosius „teminius“ paveikslus – „socialistinių“ siužetų (karo, „revoliucinių“ kovų, darbo, poilsio, sporto) figūrines kompozicijas. Palyginus Augustino Savicko triptiką Revoliucinis Vilnius, 1918–1919 (1958) su jo paveikslais Pirčiupių motina (1959) ir Kraujas ir pelenai. Fašistų sudegintame kaime (1965) matyti, kad tapytojai, nenusižengdami valdžios reikalavimams, išmoko susidoroti su šia problema paprasčiau.
Komentarai
Rašyti komentarą