Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Iki ir po sutemų
Erika Grigoravičienė
 
XX–XXI a. sandūroje daugelis pirmosios kartos naujojo meno kūrėjų griebėsi vaizdo kameros; judantis vaizdas, dažniausiai ir su garsu, jiems tapo nepamainoma raiškos medija.
 
Videomeno pradininku Lietuvoje laikomas kaunietis Henrikas Gulbinas, emigravęs 1988 m., bet prieš tai 1987 m. Klaipėdoje vykusioje parodoje pristatęs keletą savo videodarbų. Prie šios meno rūšies plėtros daugiau prisidėjo Gintaras Šeputis, studijavęs Dailės institute tekstilę, bet dar paauglystėje Šiauliuose išmokęs filmuoti skolinta mėgėjiška 8 mm kamera. 1991 m. apsilankęs Diuseldorfo dailės akademijoje ir pamatęs ten veikiančią Fotografijos ir videomeno katedrą, jis dėjo pastangas, kad tokia katedra atsirastų ir Vilniaus dailės akademijoje. 1990 m. fotografas Alvydas Lukys jau buvo įkūręs fotostudiją Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje. 1994 m. vietoj jos įkurtoje Vaizdo studijoje Šeputis rengė videomeno kursus įvairių specialybių studentams. 1997 m. studija pertvarkyta į Fotografijos ir medijos katedrą.
 
Šeputis apie 1990 m. kūrė savistabų vaizdo meną, artimą fotografijai, skaidrių spektakliui (Ritmas, 1989; Didžiosios maudynės, 1991; Minties forma, 1992; Miręs laikas, 1994), įtraukiantį žiūrovus ar dalyvaujantį gyvame įvykyje (Diskomforto studijos skambant meditacinei muzikai, 1990; Parafonija trims televizoriams ir violončelei pagal Snieguolės Dikčiūtės muziką, 1992).
 
1996 m. SŠMC išleistoje vaizdajuostėje Geriausi Lietuvos videomeno darbai, be Gulbino ir Šepučio kūrybos, dar pristatyti „Akademinio pasiruošimo grupės“, Karlos Gruodis, Alekso Andriuškevičiaus, Audriaus Mickevičiaus kūriniai.
 
ŠMC ir SŠMC išpopuliarinti menininkai, LTMKS nariai (Deimantas Narkevičius, Evaldas Jansas, Gintaras Makarevičius, Eglė Rakauskaitė, Dainius Liškevičius) nemanė, kad kuria būtent videomeną. Filmuoti vaizdai jų kūryboje buvo veiksmo, proceso, tyrimo ar instaliacijos dalis. Filmavimas (ŠMC skolinta kamera) ir montavimas (ŠMC įrengtoje montažinėje) jiems tebuvo viena iš „disciplinų“ (kitos – tai performansų ar kūno akcijų menas, istorija ar kultūros antropologija). Po 2000 m. kai kurie iš jų suprato, kad su vaizdo kamera padarytų darbų neįmanoma dirbtinai atriboti nuo dokumentinio kino, ir ėmė kurti pilnametražius filmus, dalyvauti tarptautiniuose dokumentinio kino festivaliuose.
 
Posūkis prie kameros vaizdų šiuolaikinių menininkų kūryboje įvyko gana staigiai, bet jis logiškas, nes iki tol vyraujanti jų raiškos priemonė, simbolių medžiaga buvo tikrovė, įvairūs fizinio pasaulio reiškiniai ir fragmentai.
 
Deimantas Narkevičius, nuosekliai plėtojantis atminties temą, ją pradėjo nuo sovietmečio buities reliktų, perdirbtų į epochos simbolius, – įsprausto stalo, supjaustytos gipsu apteptos kėdės, parafinu užpildytos išlenktos vaikiškos lovelės, spintos supjaustytomis, bet uždarytomis durimis, druskos pripiltų batų (nors šie vargu ar buvo sovietiniai). 1996 m. ŠMC jis pristatė gyvą Pilies gatvės menininką su jo parduodamais darbais. Vienas pirmųjų Narkevičiaus filmų Europa 54 54’  25 19’ (1997) įamžino kelionę į netoli Vilniaus esantį geografinį Europos centrą, akivaizdžiai nesutampantį su kultūriniais ir politiniais žemyno centrais. Kituose XX a. pabaigos šio menininko filmuose vizuali estetika susipina su istorijos rašymu.
 
 
Gintaras Makarevičius kūrė objektus iš medžio, su besisukančiais veidrodžiais ar juose atsispindinčia kaitria dujų ragelių liepsna. Filmuoti pradėjo 1997 m. kūrybos centre Bosvilyje. Vienas pirmųjų darbų šia medija – instaliacija Žaibas su žaibo šviesos nutvieskiamu bažnyčios bokštu ir aklinos tamsos pauzėmis. Kamerą, atgręžtą į save, jis ilgainiui nukreipė į kitus.
 
Evaldas Jansas, pradėjęs nuo tapybos, vėliau pristatė bičių padarytus aštrių daiktų inkliuzus koriuose, kūrė objektus, instaliacijas, performansus ir literatūrą (Odė rutinai, 2000). Jo objektai – grėsmingi, sukurti iš nudaužtų butelių, sulaužytų suoliukų, o instaliacijos – įtartinos ir beribės įvairialypių elementų sankaupos, kuriose visuomet esti ko nors pavojinga, neteisėta, nederama, pavyzdžiui, kanapės ŠMC tualete, gyvos kiaulės ar žiūrovų drabužius ir smegenis persmelkiantis nepakeliamas acetono kvapas (Viskas yra grybai, 1999, projekte Butas). Tarp Janso performansų dokumentavimo, videomeno ir eseistinės dokumentikos filmų nėra aiškios skirties.
 
Eglė Rakauskaitė pasiuvo suknelę iš džiovintų jazminų žiedlapių ir kailinukus iš žmogaus plaukų, apsiklijavo kūną dirbtiniais plaukais, palikdama atviras jo plaukuotas vietas. Šokoladiniai krucifiksai išreiškė menininkės požiūrį į katalikybę, Vilniaus senamiesčio gatvėje pakabintas tinklas iš žmogaus plaukų (Be kaltės kaltiems. Tinklas, 1995) – į Holokausto atminimo naštą. Įspūdinga gyvoji skulptūra iš grupės merginų į vientisą tinklą supintomis kasomis įamžinta fotografijoje, menininkės maudynės meduje ir taukuose – jau vaizdo kamera. Netrukus ji taip pat nukreipė kamerą į kitų veidus.
 
Dainiaus Liškevičiaus instaliaciją Ambulance (1995) sudarė plastiko gulbės ir tikromis plunksnomis apklijuotos žvakidės, Dievas – dvasinis žmogaus atrakcionas (1996) – tai besisukanti žalio plastiko laiminančio Kristaus skulptūra ir elektros lemputėmis plieskiantis kryžius. Užsiropštęs ant Kauno pilies bokšto ir kelis šimtus kartų nusifotografavęs įvairiose pasaulio vietose stovėdamas ant galvos, filme Restart (2000) jis nutarė atlikti „savo paties dublerio“ vaidmenį.
 
Medžiagų požiūriu įspūdingiausius darbus be kameros XX a. pabaigoje kūrė Donatas Jankauskas. Tai buvo įgarsintos panoramos tipo instaliacijos su milžiniškomis trimatėmis žmogbeždžionėmis ar sniego žmonėmis iš putplasčio, makroflekso, žvėrių kailių didingų peizažų fone. Žmogbeždžionės agresyviai mitingavo griaunamo Rusų dramos teatro balkone, iš Gedimino prospekto pastato galingai veržėsi ten įkalintas mamutas, žmogbeždžionė stiklo akimis meiliai spoksojo į pakrantėn išplukdytą medinę Fortūną. 1999 m. ŠMC surengtoje menininko Retrospektyvoje milžiniška šeriuota plaštaka lyg stygomis grojo medžių kamienais (Miško muzika, Čiurlionio tapybos motyvais). 1999 m. Jankauskas Kaune vykusios teorinės konferencijos metu įnešė salėn ir pasodino į vaško figūrą panašų garsaus šiuolaikinio meno kuratoriaus Raimundo Malašausko atvaizdą.
 
 
Plačiau skaitykite: Filmuoti vaizdai naujajame mene
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų
Sudarytoja Raminta Jurėnaitė, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2000
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.