Pagal gimimo metus Vytautas P. Bložė (g. 1930) priklausytų 1930-ųjų kartai, tačiau debiutavo mieželaitiško stiliaus sovietinio modernizmo eilėraščių knygomis Septyni šienpjoviai (1961) ir Nesudegantys miestai (1964). Tuo laiku Bložę lydėjo sėkmė, jis buvo profesionalus vertėjas, dirbo leidykloje, kūrė ar vertė operų ir operečių libretus (pvz., Benjamino Gorbulskio Meilė ir skarda, Laikas pamilti, 1960; Jurgio Gaižausko Ramunė, 1965), važinėjo tuo metu prestižine volga, o pagal jo tekstus parašytos estradinės dainos populiarios iki šiol.

 

Tačiau 7 dešimtmetyje, tuo metu, kai debiutuoja Sigitas Geda, pasirodo kitos moderniosios poezijos knygos, Bložės avangardizmas atsisako režimui lojalių formų. Eilėraščių rinkiniuose Iš tylinčios žemės (1966), Žemės gėlės (1971), Polifonijos (1981) iš didžiulių perspektyvų nusileidžiama ant žemės, kalbančiojo žvilgsnis nebeaprėpia, vietoj Žemės planetos atsiranda konkretus žemės lopinėlis, kultūrinėmis aliuzijomis susijęs su žemininkais.

 

Subjektyvus žvilgsnis, sujungiantis į unikalią visumą emocinę ir intelektinę žmogaus patirtį, tapo naujosios Bložės poezijos atspirties tašku. Jo įvardintas principas – polifonija – prigijo ir kritikoje, pradėta kalbėti apie polifoninę poeziją. Ilgų eilėraščių plastiškuose sakiniuose supinamos skirtingos kultūros, skirtingi laikai ir erdvės, prisiminimai, pasakos, sapnai, archetipai, leidžiantys laisvai judėti po istoriją.

 

 

Pasinaudodamas tokiomis etiketėmis kaip „polifoninė poezija“ ar tautosaka eilėraštyje Bložė kuria „antros“, „keistos“ tikrovės projektus, pasitelkia reinkarnacijos, psichoanalizės idėjas, kurios tuo metu sovietinei kultūrai buvo nepriimtinos. „Įtartinas“ buvo ir verlibras, o eilėdaros tyrinėtojas Juozas Girdzijauskas Bložę yra pavadinęs pastoviausiu verlibro mėgėju lietuvių poezijoje, greta Eduardo Mieželaičio ir Janinos Degutytės geriausiai reprezentuojančiu verlibro technikos įvairovę iki 9 dešimtmečio. Juozas Girdzijauskas, Lietuvių eilėdara, Vilnius: Mokslas, 1979, p. 248.

 

Bložė savo tekstuose virtuoziškai pereina iš abstraktaus vaizdo į konkretų, skaldo juos, nardo tarp fikcijų, sąmonės, sapnų, pasąmonės. Vytautas Kubilius rašė:

 

[N]aujos poetinės kalbos ieškojimai radikaliausiai buvo įkūnyti poemų ir eilėraščių knygose Polifonijos (1981), Miko Kėdainiškio laiškai sau pačiam... (1986), Noktiurnai (1990). Tuo pat metu vyksta minčių, įsivaizdavimų, sapnų, kliedėjimų veiksmai keliose erdvėse, kurios neturi aiškesnių vietos ir laiko žymių. Minties eiga imituoja chaotišką pasąmonės tėkmę. Vaizdų absurdiškumas pabrėžtinai demonstruojamas kaip neurozės įtampos išraiška. Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma littera, 1996, p. 548.

 

Kodėl politinės lyrikos, estradinių dainų, libretų autorius, vertėjas (į Rašytojų sąjungą priimtas kaip vertėjas – tai tuo metu precedento neturėjęs įvykis), sėkmės lydimas literatas vienu metu radikaliai keičia viską – poetiką, gyvenimo būdą (meta rūkyti, atsisako alkoholio, intensyviai susidomi religijomis)? Kęstutis Nastopka šį pokytį sieja su šoku, kurį sukėlė tėvo istorija:

 

 

Pats poetas 1965 m. inicijavo peržiūrėti tėvo, už pagalbą partizanams nuteisto ir ištremto į Sibirą, bylą. Ir prieš dvylika metų mirusiam tėvui paskiriama nauja dešimties metų bausmė...

 

Bložės kūryba priartėjo prie siurrealizmo, kuris, pasak to meto kultūros ministro Liongino Šepečio, „yra pati ryškiausia buržuazinės visuomenės estetinės krizės, dekadanso apraiška“. Lionginas Šepetys, Modernizmo metmenys, Vilnius: Vaga, 1982, p. 111. Todėl nenuostabu, kad 1972 m. sustabdomas leidybai visiškai parengto eilėraščių rinkinio Preliudai leidimas. Po šio įvykio Bložė atsiduria psichiatrijos ligoninėje, o trauma lieka visam gyvenimui. Tuo metu jis susipažįsta su talentinga jauna poete Nijole Miliauskaite, kuri lydėjo, slaugė jį, gal net, galima sakyti, tarnavo jam ir aukojo savo kūrybines ambicijas dėl vyro kūrybos.

 

Grįždamas į literatūrinį gyvenimą negalėjo išvengti lojalių gestų valdžiai: pvz., nors poemos Žmonės (1984) pavadinimas skamba kaip ironiška Mieželaičio Žmogaus parafrazė, pačios poemos „pagrindą sudaro 1918 m. kovų dėl tarybų valdžios Vilniuje įvykiai, tragiškai herojinė LKP CK sekretoriaus Romano Pilerio (barono Pilhau) figūra“. Ričardas Pakalniškis, Lietuvių poema: pagrindinės žanro formos, Vilnius: Vaga, 1990, p. 268.

 

Po 1990-ųjų pasirodė ne viena Bložės knyga iš ankstesnių metų. Visų pirma Sename dvarelyje (1994) – jaunystės eilėraščiai apie pokario partizanus, vaiko išgyventus pokario baisumus, rašyti Naktigonio slapyvardžiu. Epinius užmojus tęsė poemų trilogija Ruduo (1996), Tuštuma (2001), Prieš išskrendant tau ir man (2004) – jos parašytos 1980 m. rudenį. Bložė yra iš tų, kurie, perfrazuojant Gytį Norvilą, lietuvių poezijoje „privatizavo tuštumą su visa jos išganinga tuštybe, palaima, dykaduoniavimu“. Gytis Norvilas, „Monologas iš statinės dugno: didžiosios privatizacijos“ (2010), www.tekstai.lt.

 

Išoriškai Bložės poezijoje visko atrodo labai daug: poeto vaizduotė verčia vaizdą vieną ant kito, mitologinės, kultūrinės aliuzijos pinasi į neišardomą tinklą, eilėraščiai sukimba į ciklus, didesnes ar mažesnes poemas. Tačiau nepalieka nuojauta, kad visa tai tėra tuštumos kaukės, viskas persmelkta laikinumo, viskas tėra regimybė, miražas. Rytų kultūros žvilgsnis į tikrovę kaip į majos skraistę akivaizdus ir eilėraščių rinkinyje Visai ne apie tai (1998), literatūros kritikus nustebinusiame staigiu posūkiu į lakoniškumą.

 

Naujuosius tiek minimalistinius, tiek ilguosius, naratyvinius eilėraščius taikliai yra apibūdinusi Viktorija Daujotytė:

 

 

Pats poetas niekada aiškiai nėra pasakęs, kiek ir kokių nepublikuotų rankraščių dar turi, nors dažnai jo naujose knygose matome okupacijos metų datas. O Aidas Marčėnas kartą juokavo:

 

 

Viena naujausių knygų – Tu palikai mane užmigusį (2007) – dedikuota žmonos Nijolės Miliauskaitės atminimui.