Renata Šerelytė (g. 1970) – viena ryškiausių Nepriklausomybės metais debiutavusių autorių, nuo vaikystės svajojusi tapti rašytoja ir sąmoningai pasirinkusi rašytojos profesionalės kelią. Šerelytė išbandė įvairius literatūros žanrus (novelių rinkiniai Žuvies darinėjimas, 1995, Balandų ratas, 1997, O ji tepasakė miau, 2001, Balzamuotojas, 2006; romanai Ledynmečio žvaigždės, 1999, Vardas tamsoje, 2004, Mėlynbarzdžio vaikai, 2008, Vėjo raitelis, 2010, Kokono baladės, 2014; knygos vaikams ir paaugliams Ėriukas po baobabu, arba Megztinis su uodega, 2000, Jundos lemtis, 1997, Prakeiktas kardas, 1997, Krakatukų pievelė, 2007, Krakatukų brūzginėliai, 2008, Krakatukų jūra, 2009, Trenktukė, liūno vaikas, 2009, Krakatukai sniegynuose, 2013). Dirbo įvairiose redakcijose (Žvaigždutė, Jaunimo gretos, 7 meno dienos), Lietuvos Respublikos prezidentūros Spaudos tarnyboje, rašė publicistiką, literatūros kritiką, eseistiką, yra kelių pjesių autorė.

 

Literatūros kritikai (Vytautas Kubilius, Elena Bukelienė) Šerelytės atėjimą į lietuvių literatūrą vadino naujo etapo pradžia. Šerelytės proza svarbi tradicinės lietuviškos kaimiškos prozos kontekste. Sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės pradžios kaimas čia nebėra prarastas ar prarandamas rojus, greičiau priešingai – gana niūri ir beviltiška erdvė, nebesiejama su dvasingumo šaltiniu, archetipinėmis gyvenimo formomis ir pan. Bažnytkaimis, virtęs barkaimiu. Loreta Jakonytė, Karvės kuolas Pilies gatvėje: Renatos Šerelytės kūrybos studija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 37. Apie barą tokiuose miesteliuose ir sukasi gyvenimas. Atitinkami ir pagrindiniai personažai – smurtaujantys vyrai, beteisės moterys. Šerelytės prozoje daugumai moterų dar nebūdingas feministinis sąmoningumas, jos nelinkusios už save kovoti, tik ieško prisitaikymo būdų prie dominuojančių modelių. Toks santykių vaizdavimas XX a. pabaigoje gali pasirodyti šokiruojantis, tačiau, atrodo, jų tikroviškumą galėtų pagrįsti ir statistika.

 

Išėjimas iš kaimo į miestą – taip pat kone archetipinė situacija lietuvių prozoje – irgi vaizduojamas gana naujai. Lig tol buvo įprastas idealizuotas kaimas ir skausmingas išėjimas. O grįžimas į kaimą ir likdavo svajonėse – tam jau trukdydavo mieste gautas išsilavinimas. Šerelytės romane Ledynmečio žvaigždės ištrūkusi į miestą pasakotoja beveik nieko nepasako apie universitetą, tiesiog iškart papuola į labai panašų pasaulį, kaip ir degradavusio kaimo, tik kiek didesnį. Taigi tradicinės perskyros nebelikę. Stilistiškai Šerelytės proza yra artimesnė lietuvių tradicijai: dėmesys detalėms, įvykius, personažų konfliktus užgožia sapnai, vizijos ir metaforos.

 

Sapniška vaizduotė grįsta vaizdo prioritetu prieš pasakojimą, prieš atsiminimus, prieš personažų psichologines charakteristikas. […] Svarbus Šerelytės prozos bruožas, inspiruojamas sapno metaforų programos – besiužetiškumas. […] Pasakojimas remiasi ne įvykių ar nuotykių, o metaforų sklaidos principu. Audinga Peluritytė, „Jauniausieji lietuvių prozininkai“, in: Naujausioji lietuvių literatūra 1988–2002, sudarytojas Giedrius Viliūnas, Vilnius: Alma littera, 2003, p. 214–215.

 

Įdomu, kad toks metaforiškas, siurrealistinis pasakojimas būdingas netgi į detektyvą pretenduojančioms knygoms Vardas tamsoje ir Vėjo raitelis. Intriguojantys faktai „pasimeta labai fragmentiškoje smulkmenų, įspūdžių, išgyvenimų, vizijų, sapnų mozaikoje“. Laimantas Jonušys, „Pernelyg šviesi tamsa“, Metai, 2004, Nr. 7, p. 144. Panašiai stilistikos ir žanro išskydimą mato ir Jūratė Sprindytė: