Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, išsiplėtė ir kūrybinės fotografijos raidos kontekstai. Viena vertus, pasikeitusi politinė situacija reiškė galimybę Lietuvos autoriams laisvai įsilieti į pasaulines kūrybinės fotografijos tendencijas ir tuo pačiu – neišvengiamybę būti pagal jas vertinamiems. Kita vertus, fotografijos raidos kontekstai išsiplėtė ir pačioje Lietuvoje – fotografija tapo tarpdisciplininio šiuolaikinio meno dalimi.

 

Pastarąją kūrybinės fotografijos raidos kryptį iš dalies lėmė tuomet nauja aplinkybė – fotografijos studijos aukštosiose mokyklose. 1997 m. Vilniaus dailės akademijoje (VDA) buvo įkurta Fotografijos ir medijos meno katedra, kurios vedėjas Alvydas Lukys taip prisimena šių fotografijos studijų pradžią:

 

[P]er pirmąjį penkmetį [...] rūpėjo formuoti profesinį lauką, galbūt netgi užgriebiant taikomuosius [fotografijos] dalykus. Tačiau vėliau nusprendėme, kad šito taikomumo aspekto mums gana, turime žengti į šiuolaikinio meno sritį. Tuomet profesionalumas tapo suvokiamas jau nebe kaip mokėjimas valdyti fotoaparatą [...], o kaip gebėjimas pasirinkti tinkamą mediją tam tikrai idėjai įkūnyti. Jurij Dobriakov, „Taikymasis į aukščiausią šiuolaikinio meno lygą“, Fotografija, 2015, Nr. 1 (30), sudarytojas Tomas Pabedinskas, Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas, 2015, p. 8.

 

Fotografijos ir medijos meno studijas VDA baigė ne vienas šiandien žinomas lietuvių autorius, o dalis jų iš tiesų kūrybai pasitelkia ne vien fotografiją (pavyzdžiui, Ugnius Gelguda, Akvilė Anglickaitė ir kt.). Vėliau fotografijos ar su ja susijusios medijų meno studijų programos pradėtos vykdyti ir kitose Lietuvos aukštojo mokslo institucijose.

 

Tačiau ar institucionalizuotas fotografijos mokymas suformavo kokią nors „mokyklą“, kuri savo stiliaus ar pasaulėžiūros vieningumu primintų ankstesnę Lietuvos fotografijos mokyklą ar nuo jos atsiribojusių „nuobodulio estetikos“ atstovų kartą? Paradoksalu, bet fotografijos studijos nesuformavo jokios vieningos kūrybinės krypties. Įsiterpusi į globalų kontekstą ir patekusi į šiuolaikinio meno sceną Lietuvos fotografija tapo ypač įvairi. Apibendrindama XX a. 10 dešimtmečio Lietuvos fotografijos tendencijas dailėtyrininkė Raminta Jurėnaitė teigė:

 

 

Kai kurių globalių tendencijų įtaką įvardija patys lietuvių kūrėjai bei kuratoriai, kitas galima nesunkiai atpažinti jų darbuose. Nepriklausomybės sąlygomis Lietuvos šiuolaikinėje fotografijoje ar fotografiją naudojančių menininkų kūryboje ėmė ryškėti tos pačios tendencijos, kurias fotografijos kuratorė ir tyrinėtoja Charlotte Cotton (Šarlotė Koton) Charlotte Cotton, The Photograph as Contemporary Art, London: Thames & Hudson, 2007. įžvelgia globalioje fotografijos scenoje.

Daugelį šių tendencijų geriau apibūdina autorius motyvuojančios idėjos, požiūriai į fotografiją, šiuolaikinę kultūrą ir gyvenimą, nei tų idėjų vizuali išraiška. Būtent kūrybinių idėjų giminingumas, o ne vien matomas stiliaus panašumas, patikimiausiai nurodo ir lietuvių autorių darbų sąsajas su pasaulinėmis fotografijos tendencijomis.

 

Apibendrintai galima sakyti, kad viena svarbiausių idėjų, susiejusių laisvę atgavusios Lietuvos fotografiją su plačiu pasaulio fotografijos kontekstu – tai abejonė fotografinio atvaizdo objektyvumu ir galimybe fotografijoje perteikti „tikrą“ gyvenimą ar universalias tiesas. Autoriai fotografiją ėmė traktuoti ne kaip patikimą ir nešališką tikrovės atvaizdą, bet kaip kultūrinį „tekstą“, kurį formuoja ir kurio prasmę lemia įvairūs nemeniniai kontekstai. Kaip tik šį fotografijos aspektą savo kūrybos tema pasirinko, siekė išryškinti ir kritiškai vertinti dalis lietuvių autorių (Gytis Skudžinskas, Ugnius Gelguda, Darius Vaičekauskas, projektuose komentarai@3xpozicija.lt, Fotosofija ir Fotografijos grūdas dalyvavę menininkai). Kiti, nors ir naudodami fotografiją sociokultūrinei aplinkai fiksuoti bei tirti, nesiekė kurti fotografijos „natūralumo“ įspūdžio. Užuot bandę reportažiniu metodu įamžinti nesutrikdytos gyvenimo tėkmės „lemiamas akimirkas“, kaip tai darė vyresnieji kolegos, nepriklausomybės sąlygomis kūrę fotografai ėmė fiksuoti akivaizdžiai pozuojančius žmones ar surežisuotas situacijas ir domėtis sociokultūrinės aplinkos įvairove bei ieškoti joje kitoniškumo ir savitumo ženklų (Andrew (Endriu) Miksys, Arturas Valiauga, Tadas Šarūnas ir kt.).

 

Žiūrint retrospektyviai, lietuvių fotografų kūrybos įvairovė ir išryškėjusios sąsajos su globaliomis tendencijomis atsiskleidžia ne tik kaip pereinamojo laikotarpio reiškinys, bet kaip ilgalaikė kryptis, būdinga ir didelei daliai dabartinės Lietuvos fotografijos. Įpusėjus XXI a. 2 dešimtmečiui Lietuvos fotografijos visumos vaizdui vis dar būdinga įvairovė, kurioje skirtingos fotografijos kryptys gyvuoja viena šalia kitos. Todėl ir Lietuvos fotografijos raidą nuo nepriklausomybės atgavimo iki šių dienų labiau tinka pristatyti ne kaip įprastą etapinių įvykių ir ryškių kūrybinių virsmų chronologinę seką, bet kaip paralelinių, neretai tuo pat metu pasireiškiančių tendencijų išklotinę.

 

 

 

Tinklaraštyje www.3xposition.lt gimė ir kitas su postfotografijos tematika susijęs projektas foto/karto/istorio/grafijos (išplėstinis projekto pavadinimas: Lietuvos fotografijos žemėlapiai: istorijos ir archyvai). Michelkevičius teigė, kad jo kartu su Narušyte ir Lina Michelkeviče kuruoto projekto tikslas buvo „taikant kartografijos strategijas permąstyti Lietuvos fotografijos raidą, idėjas ir stereotipus“, o patį projektą apibūdino kaip „meninį tyrimą“. Vytautas Michelkevičius, „Įžanga“, in: Fotografijos, istorijos, žemėlapiai, sudarytojai Vytautas Michelkevičius, Agnė Narušytė, Lina Michelkevičė, Vilnius: VšĮ „Mene“, 2007. Šis projektas 2007 m. pabaigoje taip pat išaugo į dvi parodas Prospekto ir Vilniaus fotografijos galerijose. Nors šį kartą kuratoriai nenaudojo postfotografijos sąvokos, tačiau ankstesniame projekte suformuluoto ir kūrybinėje praktikoje išbandyto požiūrio į fotografiją tąsa buvo akivaizdi – kūryba ir vėl tapo fotografijos tyrimo ir mąstymo apie ją būdu, bet ne naujų atvaizdų gimimo priežastimi. Toks požiūris į fotografiją parodų erdvėse šuo atveju įgijo dar radikalesnę išraišką: Prospekto galerijoje eksponuoti projekto dalyvių sukurti Lietuvos fotografijos istorijos žemėlapiai ir schemos. Informacijos vizualizacija ir grafinis tyrimo pavaizdavimas užėmė meno kūrinio vietą ir įgijo jo statusą. Kritinės minties konceptualus pateikimas vėl tapo svarbesnis, nei materialus meno kūrinys.

 

Vėliau postfotografijos idėjas bent iš dalies pratęsė ir kitų kuratorių projektai. 2010 m. kaip tarptautinio fotografijos meno festivalio InFocus programos dalį festivalio vadovė Eglė Deltuvaitė inicijavo projektą Fotosofija. Atviras konkursas kvietė autorius laisvai interpretuoti filosofo Arvydo Šliogerio suformuluotą fotosofijos sampratą, kurią jos autorius apibendrintai aiškina kaip „šviesos išmintį“. http://kulturosmeniu.lt/fotosofijos-konkursas. Tuo tarpu Deltuvaitė teigia, kad projekto rezultatai – knyga ir paroda – „tai [...] nuoroda į mūsų visų mąstymo apie fotografiją sąlyčio taškus“. Eglė Deltuvaitė, „Įžanginis tekstas“, in: Fotosofija, sudarytoja Eglė Deltuvaitė, Vilnius: VšĮ „Kultūros meniu“, 2010, p. 4. Taigi šis projektas ir vėl remiasi kūrybos kaip mąstymo, fotografijos apie fotografiją idėja. Ją ryškiausiai atskleidė Jurgitos Remeikytės darbai iš serijos Interjerai, Aistės Kisarauskaitės serija Paveikslai, Gyčio Skudžinsko serija Rasti daiktai. Tuo tarpu daugelio kitų autorių darbai parodė, kad „mąstyti apie fotografiją“ galima ir kuriant tradicinei fotografijos sampratai artimesnius, estetiškai išraiškingus ar tikrovę dokumentuojančius darbus.

 

Vienas naujausių ryškesnių įvykių fotografijos raidoje „po fotografijos“ – tai 2014 m. Kauno fotografijos galerijoje vykusi paroda Fotografijos grūdas, kuruota šiuolaikinės kultūros tyrinėtojo Jurijaus Dobriakovo. Ši paroda, panašiai kaip ir pirmasis Lietuvoje postfotografijai skirtas projektas komentarai@3xpozicija.lt, pasižymėjo tarpdiscipliniškumu ir kūrybos formų įvairove, susijusia su fotografija, tačiau patys fotografiniai atvaizdai čia nebuvo eksponuojami.

 

Šiame projekte vėl svarbiausia buvo refleksija, mąstymas apie fotografiją ir konceptualus kūrinių pagrindas. Dobriakovas teigia:

 

 

Pasak jo, fotografija parodoje dalyvaujančių menininkų (Gyčio Skudžinsko, Rūtos Šatalovaitės, Vitalijaus Červiakovo, Arno Anskaičio, Juliaus Balčikonio ir Tomo Čiučelio) kūryboje pasireiškia kaip „teorinė prielaida, intuityvi nuojauta arba spontaniškas blyksnis, o ne išraiškos priemonė“. Jurij Dobriakov, „Fotografijos Gralis“, in: Fotografijos grūdas: Parodos bukletas, Kaunas: Kauno fotografijos galerija, 2014. „Fotografinis mąstymas“ šios parodos kūriniuose skleidžiasi bent dviem pagrindinėmis kryptimis: pačios fotografijos medijos būsenų refleksijos ir bandymų suprasti fotografijos įtaką supančios tikrovės bei subjektyvių potyrių suvokimui. Bet kuriuo atveju tokia kūryba tarsi žymi fotografijos raidą po fotografijos, ar kitaip – po to, kai imta abejoti įprastais fotografijos panaudojimo kūryboje ir platesniuose sociokultūriniuose kontekstuose būdais.

 

Tarpdisciplininiams ir konceptualiems su fotografija susijusiems projektams galima priskirti ir Juozapo Kalniaus kuruojamą projektą Fotofobija. Šio projekto rėmuose 2015 m. surengtos parodos Klaipėdos fotografijos galerijoje (Menamieji atvaizdai, Nereikalingos fotografijos ir Baimės geometrija) ir tarptautiniame fotomenininkų seminare Nidoje. Kiekvienoje parodoje buvo bandoma konkrečiais aspektais žvelgti ne tik į fotografijos technologinį pagrindą, bet ir į jos vietą šiandienos kultūriniame kontekste.