Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Konceptualumo daigai: stiklo dirbiniai
Lijana Natalevičienė
Kuriant ateitį: stiklininkus rengė darbui pramonėje
 
8–9 dešimtmečiais padėti pagrindai stiklo dailininkų rengimui Lietuvoje. 1976 m. stiklo apdorojimo specialybė, kurios poreikį jautė vietinė pramonė, įdiegta Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume. 1979 m. meninio stiklo pradėta mokyti Lietuvos dailės instituto Kauno skyriuje – šiam skyriui, performuotam į Pramoninės dailės fakultetą, persikėlus į naujas ir erdvias patalpas, atsirado galimybė pradėti dienines stiklo meno studijas. Pasitaikė ir įgijusių stikliaus specialybę už Lietuvos ribų – pavyzdžiui, Vytautas Janulionis (1958–2010) studijavo meninį stiklą 1978–1981 m. Estijos dailės institute. Jo kvalifikacija buvo pasitelkta kuriamoje edukacinėje sistemoje – Janulionis 1981 m. pradėjo dėstyti Lietuvos dailės instituto (LDI) Kauno pramoninės dailės fakultete, diegdamas modernią stiklo kūrinio sampratą.
 
ėjas Feliksas Daukantas, pats projektavęs stiklo dirbinius masinei gamybai. 8 dešimtmečiu pagal studijų programą antrakursiai dizaineriai kurdavo (ir patys atlikdavo) kelių dalių stiklo indų komplektus masinei gamybai Vilniaus „Raudonosios aušros“ fabrike. Stiklo menas paviliojo katedros auklėtinius Alfonsą Binkį (g. 1947) ir Danielių Ramelį (g. 1949), vėliau Remigijų Kriuką (g. 1961) – nuolatinius 9 dešimtmečio taikomųjų dailės parodų dalyvius. Binkis diplominiam darbui sukūrė stiklinių indų komplektą (11 vnt.) Vilniaus vaikų kavinei „Nykštukas“ (1977). Nuo 1977 m. Binkis dėstė Kauno S. Žuko technikume, nuo 1980 – LDI Kauno pramoninės dailės fakultete rengiamiems stiklininkams. Kad taptų gerais stiklo dailininkais, dizaino žinių nepakako. Štai Ramelis, po studijų dirbdamas dailininku fabrike „Raudonoji aušra“, net įsisavino stiklo pūtiko specialybę, kad gebėtų geriau savo kūryboje atskleisti stiklo specifiką. Danielius Ramelis, „Autobiografija“, Lietuvos dailininkų sąjungos archyvas, D. Ramelio asmens byla. Stiklo specialistai buvo rengiami dizainerių ir dailininkų darbui gamyklose, jų sritis – masinė stiklo dirbinių gamyba.
 
Kaip ir anksčiau, stiklo plėtrą stabdė akademinių dirbtuvių mokymo bazėse nebuvimas. Visą 9 dešimtmetį kūrybinius darbus stiklininkai atlikdavo „Raudonosios aušros“, Kauno „Aleksoto“ ir kitų respublikų (Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos) stiklo fabrikuose. Tai darė stiklininkystę sunkiai įgyvendinamą, nepatrauklią jaunajai menininkų kartai, ribojo stiklininkų eksperimentus, tačiau negalėjo užgožti ryškėjančių teigiamų pokyčių.
 
 
Pokyčiai: išlaisvinti iš utilitarizmo varžtų
 
Kas naujo buvo meninio stiklo srityje, lyginant su ankstesniu laikotarpiu? Lietuviškas stiklas nustojo būti kelių asmenybių paieškų erdve. Pagausėjo stiklo dailininkų gretos, intensyvėjo raida, vis ryškesnė tapo kitokia jaunosios kartos kūrybinė nuostata. Kasmetinėse taikomosios dailės parodose akį traukė gausesnės ir įvairesnės stiklo meno kolekcijos. Greta žinomų meistrų – Gražinos Didžiūnaitytės (1940–2008) ir Algimanto Žilio (1936–2009) – spalvingų, tapybiškų vazų komplektų atsirado dizainiškos krypties, dažnai bespalvio stiklo jaunųjų menininkų darbai – ne tik indai, bet ir abstrakčios kompozicijos. Panašus poslinkis nuo dekoratyvumo į konceptualumą būdingas ir 8–9 dešimtmečių čekoslovakų stiklui, kuriuo anuomet sekė lietuviai.
 
Aptariamuoju laikotarpiu Didžiūnaitytė tobulino techniškąją savo kūrinių – daugiasluoksnių vazų – pusę. Dailininkei ir toliau buvo svetima formos architektonika. Laisvai formuoti aptakūs, storasieniai indai tapo masyvesni; jie leido dailininkei susitelkti į daugiasluoksnio stiklo raiškos galimybes ir, pasitelkus spalvotas mases, kurti kaskart vis kitokią nuotaiką – gamtos būsenų ir žmogaus jausenų metaforas, sudaryti laisvos improvizacijos spalvomis stikle įspūdį.
 
Daugiasluoksnio stiklo kūrimas, – prisipažino Didžiūnaitytė, – improvizacinė technika. Tačiau klysta tie, kurie mano, kad dailininkas pasikliauna atsitiktinumu ar pūtėjo meistro patyrimu. Meninės idėjos brandinamos ilgai, dažnai spalvinio sąskambio ieškoma pastelėse, o formos gimsta bandymų, eksperimentavimo keliu, o ne stebint kitus dailininkus ar vartant populiarius žurnalus. Jolita Petkevičiūtė, „Gražina Didžiūnaitytė“, Dailė, 1984, kn. 25. 
 
Žilio vazų formos tapo paprastesnės – jis beveik atsisakė anksčiau pamėgtų laisvų, aptakių, asimetriškų, „varvantį stiklą“ primenančių siluetų. Tačiau neįmantrios, vertikalios, laibos 9 dešimtmečio vazos beveik visuomet nuspalvintos tapybiškais tonais (vazų komplektai Gėlės, Rytmečio ūkai, abu 1986). Spalvų intensyvumas, jų susiliejančios ar kontrastingos dermės, žėrėjimas arba slopinimas matiniu paviršiumi turi asociatyvinį krūvį. Kai kuriose kompozicijose Žilius pasiekia lengvumo, plevenimo įspūdį (Dekoratyvinė kompozicija, 1987), o tai patvirtina meistriškai valdomos technikos paklusimą dailininko idėjai.
 
Spalvų emocinė įtampa buvo svarbi ir jaunimui, tačiau pagrindinė siekiamybė buvo kita – pirmiausia išsiveržti iš utilitarumo varžtų. Binkio, Ramelio, Zaulbergo Muldarovo (g. 1941), Ramūno Balsio (1943–1992), Valdo Grabausko (g. 1945), Eugenijaus Biliūno (g. 1953) ir jauniausiųjų – Vyganto Paulausko (g. 1960), Valmanto Gutausko (g. 1961), Kriuko, Arūno Aleksandro Daugėlos (g. 1963) – 9 dešimtmečio darbus galima laikyti pereinamaisiais nuo dekoratyvios prie konceptualios raiškos, kuri stiklo mene įsivyravo jau vėliau. Formos geometriškumas, dažnai spalvos atsisakymas rodė skirtingą meninį mąstymą, vengimą kurti patrauklų, kaip puošmena funkcionuojantį daiktą. Abstrakčių, asociatyvaus pobūdžio kompozicijų atsiradimas sutapo su konceptualumo ieškojimais kitose taikomosios dailės srityse, ypač keramikoje.
 
 
***
 
Stiklo dailininkai kūrė meniškus šviestuvus ir dekoratyvines kompozicijas visuomeniniams interjerams. Stiklo plastika nebuvo naujovė: erdvinės kompozicijos būdingos ir lietuvių korifėjams (įspūdingas Algimanto Stoškaus Skrydis Kauno „Miestprojekte“, 1976). Dabar prie šios srities prisidėjo ir stiklo dailininkai. Įspūdingų šviestuvų kompozicijų, prilygstančių stiklo skulptūroms, ir stiklo plastikos kūrinių sukūrė Irena Lipienė (g. 1939). Jos šviestuvų kompozicija Baltasis papartis (1980) papuošė Auščiausiosios tarybos (dab. Seimo III rūmų) konferencijos salę, plastika Dviejų stichijų susidūrimas (1986) – uostamiesčio viešbutį „Klaipėda“, šviestuvai Gintaro motyvai (1989) – Kauno viešbutį „Takioji Neris“.
 
Galima daryti išvadą, kad 8 ir ypač 9 dešimtmečiu stiklo menas išgyveno tam tikrą pakilimą ir posūkį konceptualumo link. Stiklo mene buvo matyti kelios perspektyvos – dekoratyvioji (tradicinė) ir dizainiškoji (konceptualioji). Pastaroji, vedusi prie skulptūrinių kompozicijų, ėmė vyrauti XX a. 10 dešimtmečiu. Šiuo laikotarpiu formuota stiklių rengimo sistema sudarė prielaidas klostytis lietuviškajai stiklo mokyklai.

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

JOLITA PETKEVIČIŪTĖ
„Gražina Didžiūnaitytė“
Dailė, 1984, kn. 25
DANIELIUS RAMELIS
„Autobiografija“
Lietuvos dailininkų sąjungos archyvas, D. Ramelio asmens byla
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.