8–9 dešimtmečiais padėti pagrindai stiklo dailininkų rengimui Lietuvoje. 1976 m. stiklo apdorojimo specialybė, kurios poreikį jautė vietinė pramonė, įdiegta Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume. 1979 m. meninio stiklo pradėta mokyti Lietuvos dailės instituto Kauno skyriuje – šiam skyriui, performuotam į Pramoninės dailės fakultetą, persikėlus į naujas ir erdvias patalpas, atsirado galimybė pradėti dienines stiklo meno studijas. Pasitaikė ir įgijusių stikliaus specialybę už Lietuvos ribų – pavyzdžiui, Vytautas Janulionis (1958–2010) studijavo meninį stiklą 1978–1981 m. Estijos dailės institute. Jo kvalifikacija buvo pasitelkta kuriamoje edukacinėje sistemoje – Janulionis 1981 m. pradėjo dėstyti Lietuvos dailės instituto (LDI) Kauno pramoninės dailės fakultete, diegdamas modernią stiklo kūrinio sampratą.

 

ėjas Feliksas Daukantas, pats projektavęs stiklo dirbinius masinei gamybai. 8 dešimtmečiu pagal studijų programą antrakursiai dizaineriai kurdavo (ir patys atlikdavo) kelių dalių stiklo indų komplektus masinei gamybai Vilniaus „Raudonosios aušros“ fabrike. Stiklo menas paviliojo katedros auklėtinius Alfonsą Binkį (g. 1947) ir Danielių Ramelį (g. 1949), vėliau Remigijų Kriuką (g. 1961) – nuolatinius 9 dešimtmečio taikomųjų dailės parodų dalyvius. Binkis diplominiam darbui sukūrė stiklinių indų komplektą (11 vnt.) Vilniaus vaikų kavinei „Nykštukas“ (1977). Nuo 1977 m. Binkis dėstė Kauno S. Žuko technikume, nuo 1980 – LDI Kauno pramoninės dailės fakultete rengiamiems stiklininkams. Kad taptų gerais stiklo dailininkais, dizaino žinių nepakako. Štai Ramelis, po studijų dirbdamas dailininku fabrike „Raudonoji aušra“, net įsisavino stiklo pūtiko specialybę, kad gebėtų geriau savo kūryboje atskleisti stiklo specifiką. Danielius Ramelis, „Autobiografija“, Lietuvos dailininkų sąjungos archyvas, D. Ramelio asmens byla. Stiklo specialistai buvo rengiami dizainerių ir dailininkų darbui gamyklose, jų sritis – masinė stiklo dirbinių gamyba.

 

Kaip ir anksčiau, stiklo plėtrą stabdė akademinių dirbtuvių mokymo bazėse nebuvimas. Visą 9 dešimtmetį kūrybinius darbus stiklininkai atlikdavo „Raudonosios aušros“, Kauno „Aleksoto“ ir kitų respublikų (Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos) stiklo fabrikuose. Tai darė stiklininkystę sunkiai įgyvendinamą, nepatrauklią jaunajai menininkų kartai, ribojo stiklininkų eksperimentus, tačiau negalėjo užgožti ryškėjančių teigiamų pokyčių.

 

 

Stiklo dailininkai kūrė meniškus šviestuvus ir dekoratyvines kompozicijas visuomeniniams interjerams. Stiklo plastika nebuvo naujovė: erdvinės kompozicijos būdingos ir lietuvių korifėjams (įspūdingas Algimanto Stoškaus Skrydis Kauno „Miestprojekte“, 1976). Dabar prie šios srities prisidėjo ir stiklo dailininkai. Įspūdingų šviestuvų kompozicijų, prilygstančių stiklo skulptūroms, ir stiklo plastikos kūrinių sukūrė Irena Lipienė (g. 1939). Jos šviestuvų kompozicija Baltasis papartis (1980) papuošė Auščiausiosios tarybos (dab. Seimo III rūmų) konferencijos salę, plastika Dviejų stichijų susidūrimas (1986) – uostamiesčio viešbutį „Klaipėda“, šviestuvai Gintaro motyvai (1989) – Kauno viešbutį „Takioji Neris“.

 

Galima daryti išvadą, kad 8 ir ypač 9 dešimtmečiu stiklo menas išgyveno tam tikrą pakilimą ir posūkį konceptualumo link. Stiklo mene buvo matyti kelios perspektyvos – dekoratyvioji (tradicinė) ir dizainiškoji (konceptualioji). Pastaroji, vedusi prie skulptūrinių kompozicijų, ėmė vyrauti XX a. 10 dešimtmečiu. Šiuo laikotarpiu formuota stiklių rengimo sistema sudarė prielaidas klostytis lietuviškajai stiklo mokyklai.