Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Lietuvos kino studijos įkūrimas
Živilė Pipinytė
1940 m., Lietuvą užėmus sovietų kariuomenei, vienas pirmųjų naujos valdžios žingsnių buvo kino studijos įkūrimas. Tai padaryta netrukus – lapkričio 13 d. Kaune. Tiesa, studija perėmė 1940 m. pradžioje įsteigtos ir rudenį nacionalizuotos akcinės bendrovės „Lietuvos filmas“ turtą ir kino aparatūrą. Stiprinant kino gamybos procesus, nacionalizuojami kino teatrai, keičiama repertuaro politika: uždraudžiama rodyti Mūsų Lietuvos kroniką, vietoj jos rekomenduota rodyti Lietuvos apžvalgas arba Lietuvos filmo žurnalus.
 
Politinės permainos pakeitė ir požiūrį į kiną. Naujoji vyriausybė ėmėsi skatinti nacionalinį kiną, net sudaryta meninės kinematografijos kūrimo grupė, kuriai priklausė rašytojai Petras Cvirka ir Vytautas Montvila, pirmojo sovietų garsinio filmo Kelialapis į gyvenimą (Putiovka v žizn, 1931) scenaristė ir aktorė Regina Januškevičienė (1896–1978) bei studijos direktoriumi paskirtas kairiųjų pažiūrų žurnalistas Petras Kežinaitis (1906–1969).
 
Į Lietuvą atvyko gana didelis kino kūrėjų iš SSRS desantas. Tai buvo įprasta sovietų praktika. Nacionalines kino studijas įvairiose respublikose sovietai pradėjo steigti dar 3 dešimtmečio pabaigoje, vėliau šis procesas tik stiprėjo. Iš pradžių į dar tik steigiamas kino studijas atvykdavo profesionalūs režisieriai ir operatoriai iš SSRS kino centrų – Maskvos ir Leningrado. Jie sukurdavo pirmuosius filmus, pasitelkę vietos gyventojus, kurie vėliau dažnai patys tapdavo nacionalinio kino pradininkais.
 
Tačiau 1940-aisiais Kaune buvo pasitelkti ir anksčiau kine jau dirbę lietuvių operatoriai. Vienas jų – Stasys Vainalavičius yra pasakojęs, kad kolegos iš Rusijos visai nesigėdydami falsifikavo tikrovę pagal naujosios ideologijos nuostatas. Reikėjo siužeto apie paleidžiamus politinius kalinius, tad netrukus pro Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo vartus išjudėjo didžiulė kolona. Tai buvo kriminaliniai nusikaltėliai, kurie po filmavimo vėl sugrąžinti į kalėjimo kameras.
 
Kronikos studija kūrė kino apybraižas ir žurnalus (1940–1941 m. jų pasirodė per 40, nors dalis filmų taip ir liko nebaigti, nes 1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė SSRS), kurie agitavo už „naują gyvenimą“ ir rinkimus, pasakojo apie būsimas permainas Sovietų Sąjungos sudėtyje. Taip dokumentinė kino kronika iškart įgijo funkciją, kurios jau nebeatsikratys beveik pusę amžiaus. 1941 m. prasidėjęs karas nutraukė studijos veiklą. Vokiečių okupacijos metais Lietuvoje siužetus propagandiniams filmams filmavo vokiečiai, buvo kuriami propagandiniai filmai, pvz., apie NKVD nusikaltimus prabilusi Raudonoji migla (1941).
 
1944 m. rugsėjį Lietuvos kino kronikos studija Kaune atnaujino savo darbą, atsinaujino ir jos darbuotojų sudėtis, bet techninė bazė buvo silpna, todėl pirmieji žurnalai (Išlaisvinta žemė, Tarybų Lietuva) dar buvo garsinami Maskvoje. Vis daugiau lietuvių dalyvavo kuriant kino kroniką ir dokumentinius filmus, nors Stepui Uzdonui ir Stasiui Vainalavičiui teko palikti kiną – jie netrukus buvo represuoti. Ideologai taip pat pradėjo akcentuoti, kad kinas – svarbiausias ideologijos įrankis: 1944 m. Lietuvos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus skaito pranešimą apie kultūros sovietizavimą, 1945 m. priimamas LKP(b) ir LSSR LKT nutarimas dėl kino panaudojimo bolševikinei propagandai.
 
Pokario metais Lietuvoje buvo kuriama tik dokumentika – 1946 m. pradėti filmuoti kino žurnalai Tarybų Lietuva. Pirmieji dokumentiniai filmai, tarp jų Liudgardo Maculevičiaus pasakojimas apie staiga mirusį rašytoją Petras Cvirka, pasirodė 1947 m. Dažniausiai dokumentininkai pasakojo apie „naujo“ gyvenimo privalumus bei „naujus“ žmones – komjaunuolius, kolūkiečius, darbininkus, „sovietų inteligentus“, kameros fiksavo daug žmonių, vilkinčių karines uniformas, diktoriai akcentavo „broliškos“ rusų ir kitų tarybinių respublikų paramą.
 
Buvo naudojami vis tie patys sovietų metodai: jei reikia nufilmuoti, kaip maišų su grūdais prikrautos gurguolės džiugiai rieda į miestą, maišus pripildavo pelenų ir kitokio gero, kad tik jų ekrane būtų daugiau. Kinas pirmiausia buvo ideologijos įrankis, todėl reali tikrovė filmuose neatsispindėjo, nebent būdavo filmuojami siužetai apie Vilniaus atstatymą iš griuvėsių (nors ir čia tikrovė falsifikuota – pirmame plane atsidurdavo partiniai veikėjai, specialiai atvykę pasifilmuoti), įvairūs iškilmingi minėjimai, susitikimai su rinkėjais ar pan.
 
Falsifikuota pokario tikrovė skirtingų už geležinės uždangos atsidūrusių šalių kronikose beveik identiška – tautos džiugiai dalyvauja rinkimuose, renka pasižymėjusius žmones, džiaugiasi darbo laimėjimais, stato gamyklas, aria traktoriais, renka gausų derlių. Unifikuoto, visiškai nuasmeninto gyvenimo vaizdus lydi patoso kupinas diktoriaus balsas.
 
Be abejo, dokumentinis kinas atliko keistą vaidmenį – žmonės buvo verčiami žiūrėti neva savo, bet iš tikrųjų pagražintos tikrovės vaizdus, kurie visiškai disonavo su tuo, kas juos supo, – žiauriu susidorojimu su laisvės kovotojais, deportacijomis į Sibirą, totalitarine valstybe. Matyt, tada ir atsirado ne vieną dešimtmetį trukęs žiūrovų nepasitikėjimas lietuvių kinu.
 
Propagandinio kino apoteozė – sovietų valdžios Lietuvoje dešimtmečiui skirtas pilnametražis spalvotas dokumentinis filmas Tarybų Lietuva (1952). Jo kūrėjai (scen. Teofilis Tilvytis, rež. Josifas Poselskis ir Liudgardas Maculevičius, operat. Ivanas Panovas ir Viktoras Starošas, kompoz. Balys Dvarionas) buvo apdovanoti Stalino premija.
 
Be abejo, lietuvių kino raidai atsiliepė ir pokario metais SSRS sumažėjusi filmų gamyba – išleidžiama apie 10 vaidybinių pilno metražo filmų per metus (anksčiau – mažiausiai pusė šimto). Šis sovietų kino istorijos laikotarpis vadinamas „malokartinje“ („filmastygiu“). Per 1948 m. prasidėjusią vadinamąją antikosmopolitinę (iš tikrųjų – antisemitinę) kampaniją dalis Maskvos ir kitų centrinių studijų kinematografininkų buvo išsiųsti į periferines kino studijas – Turkmėnistaną, Kazachstaną, kitas respublikas. Taip Lietuvoje atsirado ne vienas profesionalas, pvz., Sergejaus Eizenšteino mokinys Nota Liubošicas, čia kūręs dokumentinius filmus apie idealias galvijų fermas, veterinarijos akademiją, kolūkių „pasiekimus“ ir (kartu su Romualdu Juknevičiumi) vieną pirmųjų vaidybinių komedijų Oi, jūs grybai, grybai, kuri dėl menko meninio lygio taip ir nepasiekė ekranų.
 
Nepaisant nepalankių sąlygų, radosi vis daugiau žmonių, kuriuos užbūrė kinas. 1949 m. kino studija perkelta į Vilnių, lietuviai vis dažniau vyko į Maskvą ir Leningradą mokytis kino. Patirties jau buvo įgiję ir Starošas, Maculevičius, kurie ir yra vieni pirmųjų lietuvių dokumentinio kino kūrėjų. Šalia Grigorijaus Levkojevo, Piotro Kalabuchovo, Boriso Sokolovo, Michailo Segalio pavardžių filmų titruose palaipsniui atsiranda Leono Tautrimo, Algimanto Mockaus, Antano Blyžos, Roberto Gabalio, Roberto Verbos bei kitų Maskvos kinematografijos ir Leningrado kino inžinierių institutų absolventų pavardės.

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejus
Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.