Lietuvių kinas niekad neapsiėjo be literatūros pagalbos, tačiau 8–9 dešimtmečiais ekranizuojama buvo bene daugiausia. Iš dalies tai galima sieti su po 1968-ųjų vis gilėjančia politine ir visuomenine stagnacija, prasidėjusia jau SSRS komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo valdymo pradžioje 1966 m. Ne vienas režisierius ir scenaristas ieškojo įkvėpimo literatūroje, siekdamas apeiti ideologų reikalavimus. Be to, klasikiniai ar nauji literatūros kūriniai jau buvo aprobuoti cenzūros – antraip jie nebūtų išspausdinti. Tiesa, kartais rašytojai emigruodavo ir jų kūriniai būdavo išimami iš visų bibliotekų.

 

Lietuvių režisieriai mielai ekranizuodavo ne tik lietuvių, bet ir užsienio rašytojų kūrinius. Sovietų Sąjungoje negaliojo tarptautinės konvencijos ir užsienio rašytojų autorinių teisių pirkti nereikėjo. Todėl sovietmečiu Lietuvoje buvo ekranizuoti ne tik klasikų Theodoro Dreiserio (Teodoro Draizerio), Jacko (Džeko) Londono, Antoine’o de Saint-Exupéry (Antuano de Sent Egziuperi), Hermanno Sudermanno (Zudermano), bet ir tada populiarių šiuolaikinių rašytojų Jeano-Paulio Sartre’o (Žano Polio Sartro), Irwino Show (Irvino Šou), Astridos Lindgren, Ray’aus Bradbury’o (Rėjaus Bredberio) kūriniai. Arūnas Žebriūnas dažnai bendradarbiavo su populiariais vaikų ir jaunimo rusų rašytojais Jurijumi Nagibinu ir Jurijumi Jakovlevu, Raimondas Vabalas ekranizavo vieno garsiausių rusų „šestidesiatnikų“ „Šestidesiatnikai“„Šestidesiatnikai“ – 1925–1945 m. gimusi sovietų inteligentų karta, kuri palaikė ir išplėtojo po Stalino mirties (1953) bei XX komunistų partijos suvažiavimo (1956) prasidėjusią šalies destalinizacijos politiką ir „atlydžio“ idėjas, atsigręžė į Vakarų kultūrą bei 3 dešimtmečio rusų avangardą.

Iš pradžių „šestidesiatnikai“ tikėjo „žmogiško veido socializmu“, t. y. galimybe reformuoti socialistinę santvarką. Labiausiai reiškėsi literatūroje (Jevgenijus Jevtušenka, Andrejus Voznesenskis, Bela Achmadulina, Vasilijus Aksionovas, Bulatas Okudžava, Jurijus Trifonovas, broliai Strugackiai), kine (Andrejus Tarkovskis, Andrejus Michalkovas-Končialovskis, Marlenas Chucijevas, Elemas Klimovas, Georgijus Danelija, Genadijus Špalikovas), teatre (Maskvos teatras „Sovremennik“), dailėje (Ernstas Neizvestnyj, Stasys Krasauskas), muzikoje (Alfredas Šnitkė, Sofija Gubaidulina).

 Kartais „šestidesiatnikai“ vadinami subkultūra, nes sukūrė naują žanrą – autorinę dainą, išpopuliarėjusią visoje SSRS (Bulatas Okudžava, Vladimiras Vysockis, Aleksandras Gorodnickis, Jurijus Vizboras). Po 1968-ųjų jų įtaka nusilpo, ne vienas tapo disidentu, emigravo.Jurijaus Trifonovo romaną Mainai, filmo Jausmai scenarijaus pagrindu tapo latvių rašytojo Egono Lyvo Velniakaulio dvyniai.

 

Tačiau daugiausia, žinoma, buvo ekranizuojami arba rašė scenarijus įvairių kartų lietuvių rašytojai – Kazys Boruta, Juozas Baltušis, Antanas Vienuolis, Petras Cvirka, Balys Sruoga, Vytautas Bubnys, Jonas Avyžius, Vytautas Rimkevičius, Antanas Jonynas, Juozas Požėra, Vytautas Petkevičius, Violeta Palčinskaitė, Grigorijus Kanovičius, Edvardas Uldukis, Saulius Šaltenis, Juozas Aputis, Petras Dirgėla, Leonardas Gutauskas, Ričardas Gavelis, Rimantas Šavelis, Saulius Tomas Kondrotas, Jolita Skablauskaitė, Jurga Ivanauskaitė ir daug kitų, daugiau ar mažiau pamirštų.

 

Bene nuosekliausiu literatūros ekranizuotoju galima vadinti Algimantą Puipą. 1974 m. jis baigė Maskvos kinematografijos institutą ir debiutavo trumpo metražo filmu Kelio ženklai pagal Vytauto Žalakevičiaus scenarijų. Vėliau Žalakevičiaus scenarijai tapo dar kelių Puipos filmų pagrindu – 1979 m. pasirodžiusios Velnio sėklos (pagal Petro Cvirkos apsakymą) ir filmo Elzė iš Gilijos (pagal Ernsto Wicherto apsakymą, 1999).

 

Puipa mėgsta perkelti savo filmų veiksmą į pamarį, Mažąją Lietuvą, Klaipėdos kraštą. Būtent čia nukelia vieno svarbiausių 9 dešimtmečio lietuvių filmų Moteris ir keturi jos vyrai (pagal Holgerio Drachmanno novelę „Romanas kopose“, 1983) veiksmas. Filmo herojės (Jūratė Onaitytė) skurdi buitis neatsiejama nuo jūros, kuri pasiglemžia jos vyrus ir vaikų maitintojus. Veiksmo vieta – smėlynai, kopos ir jūros ošimas savaime kuria metaforišką ervę, kurioje mirtis, meilė, vaikų gimimas įgyja universalių prasmių.

 

Ypač vaisingas buvo Puipos bendradarbiavimas su rašytoju Rimantu Šaveliu. Kartu jie sukūrė filmus Arkliavagio duktė (Antano Vienuolio apsakymų motyvais, 1981), Bilietas iki Tadž Mahalo (1990), Vilko dantų karoliai (pagal Leonardo Gutausko romaną, 1997), tačiau iškiliausias iš jų – Šavelio apysakos motyvais sukurta Amžinoji šviesa (1987). Tai vienas originaliausių lietuviškų filmų, pasirodžiusių po 1985 m. Michailo Gorbačiovo paskelbtos „perestroikos“. Jame atsispindi postmodernistiniame kine susiformavusi arthauzinė kino estetika Arthauzinė kino estetika„Art House“ JAV vadinami kino teatrai (dažnai studentų miestelių), kuriuose rodomi meniški, europietiški, nekomerciniai filmai. Pasak žurnalo Variety, tai nepriklausomi, nepagrindinės krypties filmai, sukurti ne anglų kalba, rodomi specializuotuose kino teatruose. Europoje sąvoka „arthauzinė estetika“ siejama su mažo biudžeto autoriniais filmais, nelinijiniu pasakojimu, sudėtinga kino kalba.ir lietuvių režisierių bandymai ieškoti naujos kino kalbos, kuri turėjo atnaujinti poetinio lietuvių kino sąvoką.