Arčiausiai „tikro“ postmodernizmo lietuvių poezijoje – Neringa Abrutytė, – vienoje diskusijoje 2002 m. teigė dailės kritikas ir eseistas Alfonsas Andriuškevičius. Vytautas Rubavičius, Alfonsas Andriuškevičius, Viktorija Daujotytė, Vitalijus Asovskis, „Postmodernistinė poezija Lietuvoje“, Naujoji Romuva, 2002, Nr. 2, p. 78.

 

Tikrą postmodernizmą jis visų pirma suprato kaip tikrą tuščiaviduriškumą, o būtent už Abrutytės teksto nieko nėra.

 

Neringa Abrutytė (g. 1972), išleidusi tris poezijos rinkinius (Rojaus ruduo, 1995, Iš pažintis, 1997, Neringos M., 2003), kiekviena savo knyga suskirsto kritikus į dvi stovyklas – vieni jos kūryboje įžvelgia poeziją, kiti ne. Galima sakyti, kad visa postmodernistinė poezija arba yra lietuvių kritikos nurašoma, arba ja labai smarkiai suabejojama, nes pasigendama tradicinių, klasikinių vertybių – formos suvaldymo, tikrumo, autentiškumo. Tiksliausiai nuogąstavimus dėl postmodernistinės poezijos galėtų perteikti ši netrumpa prof. Viktorijos Daujotytės įžvalga:

 

Bet reikiamybės kalba aiškiau apibrėžia tik klasikinę ir moderniąją lyriką. Postmodernioje poetinėje kūryboje reikiamybės lygmuo apskritai sumenksta. Rašoma labiau iš žaidybinių paskatų. Tradicijos peržaidžiamos. Tekstai esti ir tam, kad su jais būtų žaidžiama. Pastišas, stilistikų, programų, kodų maišymas keičia vientisumą koreguojančią reikiamybės kalbą. Postmodernioji poetinė kūryba nutolsta nuo tradicinio lyrikos kanono, nuo eilėdaros sistemingumo, bet kanonas būtinas jam pačiam peržaisti. Postmoderniąją kūrybą nuo lyrikos atskiria ir pakitęs autorinių intencijų pobūdis. Mažiau bepasitikima psichinėmis būsenomis, daugiau orientuojamasi į galimybes dirbti su kalba. Kalbos techniką, gebėjimą sukelti aukštuosius, antmentalinius virpesių dažnius, keičia kalbos technologijos, sustiprinamos ir kompiuterinėmis galimybėmis reikiamybę keičia technologizacija. Patetiką, kaip kūrybišką būsenų ir jausmų pakilumą (net jei kalbama atsainiai, ironiškai), – patina: specialus eilėraščio kalbinio paviršiaus apdorojimas. Viktorija Daujotytė, Mažoji lyrikos teorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, p. 103.

 

Skaitant Abrutytės ar Arūno Sprauniaus (g. 1962) eilėraščius atrodo, kad viskas, kiekvienas žodis yra netikras, paimtas į keliariopas kabutes, regis, rimtai, be ironijos kalbėti apie meilę ir mirtį jau nebeįmanoma. Žaidybiška, bet kartu ir gana skaudi jausena, kad gyvename „išplautos“ tikrovės situacijose, kad esame animacinio filmuko personažai, dominuoja Sprauniaus kūryboje. Jo poezijoje tikra yra abejonė tikrumu, skeptiškas žvilgsnis į autentiškumą literatūroje, viskas čia visų pirma suvokiama kaip dizainas, sukonstruota forma, anapus dizaino nieko nėra ir būti negali – nei žaizdų, nei kraujo, nei skausmo, nei tikro džiaugsmo. Dizainas yra pradžia ir pabaiga, o tai ir liūdina, ir gąsdina lietuvių literatūros kritikus, nes širviška žaizdotumo tradicija daug priimtinesnė. Rinkinyje Letos pliažai saulėti (2004) dažnai naudojama žiedinė kompozicija, ji apgaubia, suteikia uždarumo. Ženklai praranda nuorodas, tampa nukreipti tik į save: animacinis slibinas praneša vietos gyventojams, kad jis yra animacinis slibinas.

 

Abrutytė sukūrė dirglios paauglės kalbėjimo perspektyvą. Jos kūrybos agresyvus infantilumas, tariamas dienoraštiškumas ir autobiografiškumas, sąmoninga grafomanija ir naudojimasis klišėmis erzina daugelį kritikų.

 

 

Abrutytės, panašiai kaip ir Sprauniaus, poezijoje bijoma, o gal tiksliau drovimasi tikrumo, sentimentalumo, naivumo, todėl dangstomasi kaukėmis, kableliais, skliausteliais, citatomis, parafrazėmis, stilizacijomis... „Išduok save ir būsi visų gerbiama“, – tokia pamoka labiausiai įstrigo Abrutytei iš mokyklinių metų.

 

 

Tokie autoriai kaip Aidas Marčėnas ar Gintaras Grajauskas, kurie kartais irgi minimi postmodernizmo kontekste, vis dėlto siekia tikrumo, o jų ironija yra ne betikslė, o bent iš dalies „švietėjiška“.

 

Abrutytės poezijoje svyruojama nuo nepriklausomos laikysenos iki noro įsipareigoti, atsiverti, bet vengiama būti atvira ir pažeidžiama. Tiktų Regimanto Tamošaičio pastebėjimas apie jaunųjų poezijos tendencijas:

 

 

Dienoraštis be asmeniškumo, vardas be referencijos, tik kaip dar vienas ženklas. 

 

„Savęs“ nerodo ir Artūras Valionis (g. 1973), kurio knyga Apytiksliai trys (2013) tapo 2013-ųjų Metų knyga. Joje dominuoja žaidimas žodžių ir reikšmių sąskambiais, paradoksaliais išsiskyrimais, kultūrinėmis klišėmis, kalbos stereotipais, manipuliuojančiais žmonių sąmone. Kaip ir Sprauniaus poezijoje, taip ir šiuo atveju susiduriame su kalbos dekonstrukcija, radikalia ironija, abejone ir skepsiu.

 

Apskritai lietuviška kritika žaidybiškumo nevertina taip rimtai, kaip „tikrojo“ lyrizmo arba aukštojo modernizmo. Žaidybiška, arba postmoderni, poezija iki šiol deramai neaprašyta ir neįvertinta, dėl ko šiek tiek gaila, nes taip siaurėja mūsų kultūros vaizdas. Vytautas Kavolis dar 1995 m. kalbėjo:

 

Lietuvoje jau kovojama su postmodernizmu, kuris dar nėra čia rimtai išbandytas, dar nėra pakankamai autentiškai jaučiamas, [...], bet jau šaukiama su juo kovoti, lyg jis būtų pavojus. Vytautas Kavolis, Kultūros dirbtuvė, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 20.