1990 m. kovo 11 d. atkurta Lietuvos nepriklausomybė teatro (ir baleto) menininkams pateikė didelių išbandymų: buvusios Sovietų Sąjungos paskelbta ekonominė blokada sutrikdė įprastinį teatro darbą, gerokai sumažėjo spektaklių lankomumas. Tačiau XX a. paskutinis dešimtmetis – tai laikotarpis, kai buvo ne tik puoselėjamos klasikinio baleto formos, bet ir ieškoma naujų šokio erdvių, naujų išraiškos priemonių, siekiama suartinti baletą su šiuolaikinio teatro tendencijomis.

 

Kuriam laikui į savo rankas Lietuvos baleto vairą vėl perėmus Elegijui Bukaičiui, naujų lietuviškų baletų nesukurta – užtat pertvarkytas Piotro Čaikovskio Gulbių ežeras, naujai pastatyta Aleksandro Glazunovo Raimonda. Baletmeisteriai iš Rusijos Aleksejus Andrejevas (g. 1920) ir Nina Stukolkina (1905–1999) mėgino rekonstruoti Marijaus Petipa choreografiją, kartu modernizavo senovišką pantomimą, režisūrinį spektaklio audinį. Scenografiją ir kostiumus šiam baletui sukūrė Henrikas Ciparis.

 

Spektaklius pradėjo kurti dar vienas šokėjų trupėje išugdytas choreografas – Egidijus Domeika Egidijus DomeikaEgidijus Domeika (1954–1998) sukūrė ne vieną pagrindinį klasikinio repertuaro vaidmenį (tarp jų – Bazilis Don Kichote, Dezirė Miegančiojoje gražuolėje, Francas Kopelijoje), šoko Raupį Vytauto Brazdylio spektaklyje Baltaragio malūnas. Jis susidomėjo savarankiška choreografine kūryba ir pradėjo studijas Valstybiniame teatro institute (GITIS) Maskvoje. Kaip choreografas debiutavo dar 1987 m., kai Lietuvos televizijoje sukūrė baletą Ispaniškoji fantazija, su juo dalyvavo Permės televizijos ir choreografijos festivalyje „Telebaletas 87“. Ispaniškoji fantazija gavo apdovanojimą už baletmeisterio ir garso režisieriaus darbą, solistas Voldemaras Chlebinskas – už geriausią vyro vaidmenį. (1954–1998). Pirmieji savarankiški jo darbai, sukurti tuometinės Vilniaus baleto mokyklos moksleiviams, išsiskyrė klasikinės choreografijos paveldo išmanymu, sugebėjimu kūrybiškai naudoti klasikinio šokio leksiką. Domeika sukūrė ir savą Georges’o Bizet (Žoržo Bizė)–Rodiono Ščedrino Karmen versiją, kur šalia tradicinių šokio elementų mėgino pasitelkti šiuolaikinės režisūros principus. Pirmas didelės apimties jo spektaklis – dviejų veiksmų baletas Kaligula – buvo studijų baigiamasis darbas. Baleto libretą pagal Svetonijaus Istoriją parašė pats choreografas, muziką parinko iš Dmitrijaus Šostakovičiaus kūrinių. Spektaklis buvo artimas į filosofinius apibendrinimus linkstančiai XX a. pabaigos sovietinei choreografijai – jame mėginta išryškinti asmenybės dramą, siekta perteikti sudėtingą Romos imperijos žlugimo išvakarių atmosferą. Scenografiją Kaligulai sukūrė Adomas Jacovskis, kostiumus – Aleksandra Jacovskytė.

 

Kuriam laikui praėjus po Kaligulos premjeros choreografą ištiko sunki trauma – jis neteko kojos. Tačiau 1995 m. dar pastatė Eduardo Balsio baletą Eglė žalčių karalienė: vengė režisūrinių ir choreografinių eksperimentų, rėmėsi klasikinio baleto estetika; dailininkė Dalia Mataitienė sukūrė apibendrintus scenovaizdžius ir saikingai stilizuotus kostiumus; vaizdingas buvo spektaklio finalas – iš viršaus nusklendžiančios lengvo audeklo skiautės, apsupančios Eglę ir jos sūnus, pasitelkus apšvietimą kūrė herojų virtimo medžiais iliuziją. Tai buvo paskutinis Domeikos spektaklis – 1998 m. choreografas mirė.

 

1993 m. Lietuvos operos ir baleto teatro baleto trupei vadovauti ėmė Tatjana Sedunova Tatjana SedunovaTatjana Sedunova (g. 1948) baigė Kijevo choreografijos mokyklą, 1969–1976 m. šoko Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre, 1979 m. baigė Valstybinį teatro, muzikos ir kino institutą Leningrade, dirbo Lietuvos televizijos muzikinių laidų redaktore, 1992–2011 m. buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovė. (g. 1948) – Kijevo choreografijos mokyklos auklėtinė, kurį laiką šokusi mažesnes solines partijas. Dirbdama Lietuvos televizijos Muzikos redakcijoje, ji sukūrė nemaža laidų apie baletą, televizijos koncertų, taip pat ir televizijos spektaklių, tarp kurių minėtina Nepaprasta diena pagal Benjamino Brittteno (Bendžamino Briteno), Ottorino Respighi (Otorino Respigio) ir Gioachino Rossini (Džoakino Rosinio) muziką (choreografas – Aleksandras Polubencevas), Gražioji gėlininkė (choreografas – Egidijus Domeika) ir kt.

 

XX a. paskutiniais dešimtmečiais Lietuvos televizija buvo tapusi reikšminga Lietuvos baleto scena – čia kaip choreografas debiutavo Jurijus Smoriginas, čia turėjo galimybę save išbandyti nemaža šokėjų, atlikdami choreografines miniatiūras ar fragmentus iš spektaklių, kurių Lietuvos baleto repertuare nebuvo.

 

Sedunova siekė artimų Lietuvos ir Rusijos baleto kontaktų – jos pastangomis į Lietuvą buvo pakviesti ir savo spektaklius perkėlė Rusijoje ir visame pasaulyje žinomi baleto menininkai. Vienas pirmųjų Sedunovos inicijuotų spektaklių – Sergejaus Prokofjevo Romeo ir Džuljeta, kurį sukūrė garsus baleto šokėjas Vladimiras Vasiljevas drauge su violončelininku ir dirigentu Mstislavu Rostropovičiumi (1927–2007). Originalus šio spektaklio režisūrinis sprendimas – orkestras, įkurdintas scenoje, skiriantis dvi šokio aikšteles – vieną priekyje, virš uždengtos orkestro duobės, kitą – arierscenoje, ant pakylos. Spektakliui baigiantis dirigentas, palikęs pultą ir nulipęs scenon, sujungia dėl meilės mirusių Romeo ir Džuljetos rankas.

 

Po kurio laiko Vasiljevas pastatė dar vieną spektaklį – klasikinę Ludwigo Minkaus Don Kichoto versiją. Baletmeisteris rėmėsi Marijaus Petipa ir Aleksandro Gorskio choreografija, ją šiek tiek redagavo, įtraukė keletą naujų pantomimos scenų, bet išsaugojo spektaklio epizodų seką. Dekoracijas ir kostiumus šiam spektakliui sukūrė dailininkai iš Rusijos Rafailas ir Viktoras Volskiai.

 

Vasiljevo dėka Lietuvoje dirbo dar vienas Rusijos choreografas Andrejus Melanjinas (g. 1962), jis buvo pakviestas pastatyti Čaikovskio Spragtuką. Volskiai šiam spektakliui sukūrė margą, spalvų ir daiktų pripildytą erdvę; choreografija taip pat buvo gana sudėtinga, su akrobatikos elementais, atskiri epizodai buvo atliekami su įvairiais daiktais – supamuoju arkliuku, torto gabalais, kamuoliu, vėduoklėmis, tamsoje švytinčiomis žvaigždėmis. Netrukus po Spragtuko premjeros Melanjinas pasiūlė pastatyti baletą Venecijos karnavalas – tai laisva senovinio baleto tokiu pačiu pavadinimu interpretacija, naudojant daugelio kompozitorių muziką ir išlikusį Petipa sukurtą Grand pas. Melodramiškas siužetas apie čigonės pagrobto Marko ir gražuolės Liucijos meilę buvo plėtojamas spalvingo Venecijos karnavalo fone, pasitelkiant keletą kitų personažų linijų.

 

Paįvairinti baleto repertuarą buvo mėginama smulkesnių formų įvairios stilistikos kūriniais. 1997 m. įvyko trijų vienaveiksmių baletų premjera: Vakaro šokius pagal Franzo Schuberto (Franco Šuberto) muziką ir Tomo Schillingo (Tomo Šilingo) choreografiją pastatė rusų baletmeisteris Michailas Krapivinas, Maurice’o Ravelio (Moriso Ravelio) Dafnį ir Chloję – Jurijus Smoriginas, Georges’o Bizet–Rodiono Ščedrino Karmen – iš Olandijos pakviestas lenkų choreografas Krzysztofas Pastoras (Kšyštofas Pastoras). Po kelerių metų Pastoras dar pastatė baletą Vasarvidžio nakties sapnas pagal Felixo Mendelssohno-Bartholdy (Felikso Mendelsono-Bartoldžio) muziką.

 

Taip pat buvo išmėginta ir šiuolaikinio baleto stilistika kuriant siužetinį spektaklį: Mikio Theodorakio (Mikio Teodorakio) Graiką Zorbą pastatė ispanų choreografas Lorca Massine’as (Lorka Masinas), žinomo XX a. pirmosios pusės rusų choreografo Leonido Miasino sūnus. Pirmą kartą šis spektaklis 1988 m. buvo pastatytas festivaliui „Arena di Verona“.

 

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto scena kūrybiniams eksperimentams buvo suteikta ir kinų kilmės choreografui Xin Peng Wangui (Sin Peng Vangui) – baigiantis 1999–2000 m. sezonui, jis pristatė dviejų skirtingų spektaklių programą. Neoklasikinis abstraktus baletas Kontrastai buvo sukurtas pagal Sergejaus Rachmaninovo muziką, o Igorio Stravinskio Šventasis pavasaris rėmėsi šiuolaikinio šokio ir baleto judesių deriniais. XX a. paskutiniame dešimtmetyje aktyviai kūrė vidurinė baleto solistų karta – artistai, baigę M. K. Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyrių: Loreta Bartusevičiūtė, Rūta Railaitė, Jolanta Valeikaitė, Aušra Gineitytė, Petras Skirmantas, Raimundas Maskaliūnas, šiuolaikinio repertuaro vaidmenis kūrė Jūratė Sodytė, Vijolė Parutytė, Vytautas Budra, dirbo solistai – kitų mokyklų auklėtiniai – Neli Beredina, Valerijus Fadejevas, Vitalijus Vološinas ir kt. Vis aktyviau ėmė reikštis jaunoji artistų karta: 1986 m. į baleto trupę įsiliejo Viltis Algutytė, Ingrida Cvietkovaitė, Edvardas Smalakys, 1989 m. – Eglė Špokaitė, 1991 m. – Kristina Kanišauskaitė, Mindaugas Baužys, Živilė Baikštytė, po kurio laiko – Rūta Jezerskytė, Neli Beliakaitė, Aurimas Paulauskas, Nerijus Juška, Asta Bazevičiūtė. 1998 m. Lietuvos baleto trupėje pradėjo dirbti japonė Miki Hamanaka, vėliau ji tapo trupės primabalerina.

 

Kai kurie Lietuvos artistai pasinaudojo galimybe pradėti tarptautinę karjerą: 1992 m. birželį paskutinį spektaklį – Raimondą – prieš išvykdama į Vokietiją sušoko Jolanta Valeikaitė, 1993 m. į Karakasą išvyko Rūta Railaitė ir Loreta Bartusevičiūtė (ji po metų grįžo į Lietuvą), 2000 m. į Amsterdamą – Rūta Jezerskytė, netrukus į JAV – Mindaugas Baužys.

 

Paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu reikšmingų pokyčių įvyko ir moderniajame Lietuvos šokyje: 1995 m. profesionalaus šokio teatro statusą gavo Birutės Letukaitės vadovaujamas Kauno šiuolaikinio šokio kolektyvas „Aura“; Vilniuje įsteigtas Lietuvos šokio informacijos centras  Lietuvos šokio informacijos centrasLietuvos šokio informacijos centras – viešoji įstaiga, 1995 m. Vilniuje įsteigta keturių privačių asmenų – buvusio baleto šokėjo, Lietuvos ryto kultūros žurnalisto Audronio Imbraso, baleto kritikės ir pedagogės Aliodijos Ruzgaitės, menotyrininko Helmuto Šabasevičiaus ir muzikologės Audronės Žiūraitytės. Centro direktoriumi išrinktas Imbrasas. Pagrindinis LŠIC tikslas – kaupti informaciją apie profesionalų šokio meną ir skleisti ją Lietuvoje bei užsienyje. Kitų sričių menininkai jau turėjo savo organizacijas, susiformavusias dar sovietmečiu (o kai kas – ir tarpukariu), – Dailininkų, Kompozitorių, Rašytojų, Teatro sąjungą, tačiau jokios atskiros šokėjų sąjungos nebuvo, o baleto trupių nariai priklausė Teatro sąjungai. LŠIC buvo pirmoji organizacija Lietuvoje, ėmusi kuruoti šiuolaikinio šokio kūrėjus ir kurį laiką net prodiusavusi jų kūrinius, skatinusi kurti šokio asociacijas.(LŠIC); jo pastangomis surengtas pirmasis „Lietuvos naujojo šokio projektas“ (1995–1996). Kitą svarbų žingsnį LŠIC žengė 1997 m. – nuo tada kasmet pavasarį organizuojamas tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ – vienas didžiausių šiuolaikinio šokio festivalių Baltijos šalyse. Atsirado platforma, kuriai Lietuvos šiuolaikinio šokio choreografai pradėjo kurti šokio projektus. Nuo 1997 m. „Lietuvos naujojo šokio projektas“ buvo integruotas į „Naująjį Baltijos šokį“, tapo jo sudėtine dalimi, tačiau palaipsniui šios festivalio rubrikos atsisakyta. Iki 1999 m. LŠIC dar organizavo „Šiuolaikinio šokio vakarus“, kuriuose rodydavo Lietuvos ir užsienio (daugiausia kitų Baltijos šalių) choreografų darbus, tačiau trūkstant lėšų ir pajėgų ši veikla taip pat nutraukta. Bet būtent LŠIC tapo pagrindiniu Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų organizatoriumi.

Pokyčių įvyko ir profesionalių šokėjų rengyboje. Lietuvoje ilgą laiką buvo galima įgyti tik profesionalaus baleto artisto kvalifikaciją (šokėjai buvo rengiami M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje). Kelerius metus Imbrasas su Lietuvos muzikos ir teatro administracija svarstė profesionalių šiuolaikinio šokio šokėjų rengimą. Šios pastangos baigėsi tuo, jog 1998 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademija surinko pirmąjį aktorių šokėjų kursą, kurio vadove tapo 1996 m. GITISą (Maskvos teatro meno institutą) baigusi choreografė Anželika Cholina. Dėl sudėtingos naujų studijų programų kūrimo ir tvirtinimo sistemos Lietuvoje buvo pasinaudota Vaidybos studijų programa, papildžius ją klasikinio ir šiuolaikinio šokio technikų dalykais. Dėstyti buvo pakviesta ir choreografė Aira Naginevičiūtė. 2000 m. rudenį ji taip pat surinko savo pirmą šiuolaikinio šokio šokėjų kursą.

 

LMTA baigusieji Vaidybos (šokio) studijų programą bakalaurai ir magistrai turėjo papildyti profesionalių šiuolaikinio šokio choreografų ir šokėjų gretas. Tačiau dėl menko šokio finansavimo ir erdvių trūkumo šiuolaikinio šokio trupių ir spektaklių vis tiek buvo kuriama labai nedaug. Šiuolaikinio šokio erdvėje ir toliau dominavo vienintelis municipalinis šokio teatras „Aura“, ryškiai pastebimi tapo komerciniai Cholinos ir jos buvusio studento Gyčio Ivanausko šokio teatrai. Vėliau Cholinos surinktuose kursuose daugiausia studijavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto šokėjai, taip ir neįsitvirtinę šiuolaikinio šokio erdvėje. Labiau kaip choreografai pastebimi pirmojo Cholinos (1998–2002) ir Naginevičiūtės kursų studentai.

 

LMTA pradėjus rengti šiuolaikinio šokio šokėjus ir choreografus, šio šokio dalykų atsirado Vilniaus kolegijos, Lietuvos kūno kultūros akademijos, Klaipėdos universiteto studijų programose, šokio edukacija – Lietuvos edukologijos universitete. Lietuvoje ėmė formuotis nauja šiuolaikinio šokio profesionalo, baigusio aukštuosius šokio mokslus, samprata. Labai pagerėjo šokio atlikimo kokybė. Profesionalų gretas papildė užsienio aukštosiose šokio mokyklose studijavę choreografai Andrius Katinas, Raimonda Gudavičiūtė, Agnija Šeiko, Loreta Juodkaitė, Lina Puodžiukaitė. Tačiau šalia jų toliau šoka kai kurių šokio pedagogų ir choreografų mėgėjiškas studijas lankantys jaunuoliai.

 

2002 m. Vilniuje pradėjo veikti „Menų spaustuvė“, kurios direktoriumi tapo Imbrasas. Čia šokėjai galėjo nebrangiai išsinuomoti sceną ir sales spektaklių repeticijoms ar rodymui. Tai irgi tapo nemažu kūrybiniu impulsu, nes valstybinių teatrų scenos nuoma buvo per brangi, o Vilniuje itin sunku rasti šokiui tinkamą repeticijų salę.

 

Taip pat LŠIC įkūrė nedidelę šokio literatūros biblioteką ir nemažą videoteką – jos buvo perkeltos į „Menų spaustuvės“ Infoteką.

 

Dėl „Menų spaustuvės“ programų ir vadybinės veiklos Lietuvos šiuolaikinis šokis tapo gerokai įvairesnis, savo estetines programas čia formavo ir toliau tobulina šiuolaikinio šokio kūrėjai Aira Naginevičiūtė, Loreta Juodkaitė, Rūta Butkus, Vytis Jankauskas, Agnija Šeiko, Edita Stundytė, Andrius Katinas, Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius ir kiti choreografai bei šokėjai.

 

Šokio teatrą vaikams kuria choreografė Birutė Banevičiūtė (g. 1967), 1996 m. debiutavusi šokio spektakliu Benamiai, kuris tapo pirmojo „Lietuvos naujojo šokio projekto“ ryškiausiu spektakliu. Sužavėta Malmės (Švedija) šokio teatro projekto Salto!, 2007 m. Banevičiūtė įkūrė trupę „Dansema“ „Dansema“„Dansema“ – 2007 m. įkurta šiuolaikinio šokio trupė, statanti spektaklius vaikams.

Pirmasis „Dansemos“ darbas – 2007 m. choreografių Sigitos Mikalauskaitės ir Indrės Pačėsaitės spektaklis 3–9 metų vaikams O kas čia?. Vėliau „Dansemos“ repertuaras ėmė plėstis: 2009 m. sukurtas spektaklis Bala žino, 2010 m. – Pasaulio sutvėrimas (choreogr. Banevičiūtė), 2011 m. – 12–16 metų paaugliams – Bebaimis (choreogr. Giedrė Subotinaitė) ir 2–6 metų vaikams – Kampavoris (choreogr. Mikalauskaitė, Pačėsaitė), 2012 m. – vaikams iki 3 metų – Mozaika (choreogr. Banevičiūtė).

Banevičiūtė vaikus laiko rimčiausiais žiūrovais. Ji nekalba su jais švebeldžiuodama, bet įeina į tam tikros amžiaus grupės vaikų pasaulį, mokydama juos atpažinti save ir savo aplinką, skatindama matyti naujus dalykus ir sugalvoti jiems vardus. „Dansemos“ spektakliai baigiasi bendravimu su žiūrovais: pokalbiais su vyresniaisiais, trumpomis šokio judesių pamokėlėmis su jaunesniaisiais arba tiesiog leidimu „pačiupinėti teatrą“ – kostiumus, dekoracijas, atributiką. Tad šalia meninio aiškiai pastebimas ir edukacinis pradas., kurios repertuare – profesionalūs šiuolaikinio šokio spektakliai vaikams. Iki tol vaikams spektaklius kūrė dramos teatrų režisieriai, LNOBT vaikams statytos operos ir baletai, tačiau visi kiti šokio žanrai buvo tik mėgėjiško lygio – vaikams šoko vaikai. 2008 m. šokio teatras „Dansema“ surengė pirmąjį tarptautinį profesionalaus šiuolaikinio šokio festivalį vaikams „Dansema“.