Palangos kurorte gyvenantis Rolandas Rastauskas (g. 1954) neabejotinai yra kitoks. Vienas pirmųjų eseistų Lietuvoje, Atgimime, vėliau Lietuvos ryte ilgus metus turėjęs esė skiltį „Kitas pasaulis“, vėliau šiuo pavadinimu išleidęs esė rinktinę. Kitokio žmogaus kultūroje ženklu Rastauskas pažymėtas nuo pat debiuto – septyniolikmečio pjesė Lenktynių aitvaras, 1972 m. pastatyta Valstybiniame jaunimo teatre, buvo išskirtinis įvykis teatriniame gyvenime. Jauno autoriaus kūrinys jauniems žmonėms – be socrealistinių klišių ir lietuviškų kompleksų. Kaip rašė Vytautas Kubilius savo dienoraštyje, „Rastausko pjesė – autentiškas šitos kartos paliudijimas“. Vytautas Kubilius, Dienoraščiai 1945–1977, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 398. Nuo scenos buvo girdėti rokenrolas ir Alleno Ginsbergo eilėraščiai. Pjesė ir maištinga spektaklio nuotaika, „kvietė teatrą ieškoti šiuolaikiškesnių raiškos priemonių, kitokios nei įprasta vaidybos ekspresijos ir, nepaisant trūkumų, traukė žiūrovus savo netikėtais ritmais, vizualiais sprendimais, muzika“. Rasa Vasinauskaitė, „Valstybinis jaunimo teatras“, in: Lietuvių teatro istorija. Kn. 3: 1970–1980, sudarė Irena Aleksaitė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006, p. 102.
1978 m. Rastauskas baigė anglų filologiją, dirbo Operos ir baleto teatre redaktoriumi, dėstė Vilniaus universitete. 1986 m. grįžo gyventi į Palangą, dėsto Klaipėdos universitete. Rastauskas išleido keletą eilėraščių knygų (Albumas, 1987, Tinginio raudos, 1992, Aktorius pasitraukia, 1996, Metimas, 2006, Vienišos vėliavos, 2014), tačiau didžiausią pripažinimą ir Nacionalinę kultūros premiją pelnė už eseistiką (Kitas pasaulis, 2004, Privati teritorija, 2009, Berlynalijos, 2008). Esė tekstai išlaiko poetinės kalbos koncentraciją, iš vieno sakinio išsiskleidžia ir epochos koloritas, ir ironiškas žvilgsnis, puikiai valdomi kalbos pustoniai. Rastausko literatūrinė dikcija paradoksali:
[T]ai, kas atrodo labiausiai sukonstruota, dirbtina, šiuose tekstuose – spontaniškiausia! Būtent poetika (už)valdo tekstą, kuriame minties eiga pasiduoda sakinio ritmui, idėjos paklūsta sąskambiams. Nijolė Keršytė, „Bartiškas žvilgsnis tūkstančio tekstų paviršiuje“, Knygų aidai, 2005, Nr. 1, p. 28.
Rastausko literatūriškumas, žodžių žaismas, kaukių keitimas įtikina tarsi gero aktoriaus vaidyba, kai pačios vaidybos jau ir nebesimato. Tai sceniškas autorius, savo tekstus dažnai atliekantis videoprojekcijų fone ar su gyva muzika (eilėraščių rinkinys Metimas išleistas džiazuojant su perkusininku Arkadijumi Gotesmanu), o tekste dirbantis su akustika ir sentencijų bei kalambūrų akrobatika.
Solisto ir choro at(si)skyrimas lėmė atnašavimą tam mažmožių Dievui, kurio visuotinumu įtikinti gali tik sėkmingai parašytas sakinys, sukaupęs ir žvilgsnio preciziškumą, ir idėjos paaukojimą ne tarsi privalomam atsakymui, ne lygties sprendimui, bet organiškam užgemančios minties ritmui. Visada sakiau, kad dirbu su akustika, o ne su prasme. Rolandas Rastauskas, Kitas pasaulis, Vilnius: Apostrofa, 2004, p. 11.
Esė žanro pradininką lietuvių literatūroje Jurgį Savickį Kostas Korsakas kažkada apibūdino kaip savotišką dendį kaimiškos kultūros fone:
[S]kaitydamas Savickio raštus, aš negaliu jų autoriaus kitaip įsivaizduoti, kaip su fraku! Su fraku ir salione. Kostas Radžvilas Korsakas, Straipsniai apie literatūrą, Kaunas: Kultūros leidinys, 1932, p. 104.
Elegancija, stilingumas, manieringumas, dendizmas – lietuvių literatūroje ir po daugiau negu pusės šimto metų vis dar atrodo kitoniška. Rastauskas yra miesto intelektualas, o lietuvių literatūroje tai vis dar reiškia – kitas. Abu autoriai su pasimėgavimu žaidžia literatūrinio teksto sąlygiškumu, paradoksaliais santykiais tarp tikrovės ir kalbos.
Rastauskas, kaip ir Savickis, yra individualistas, jam nereikia grupių, manifestų, jis rašo numatomiems „biografijos partneriams“.
Manasis eseizmas implikuoja pašnekovą, tai nėra vien tik apie savo ašį, o tiksliau – apie autoriaus ego besisukantys tekstai. „Pabusti su eilėraščiu burnoje“. Jolanta Kryževičienė kalbina Rolandą Rastauską, www.kulturossavaite.wordpress.com.
Vienas iš tokių pokalbių su „biografijos partneriu“, fotografu Remigijumi Treigiu knygoje Berlynalijos, kurioje tekstai kalbasi su fotografo tame mieste sukurtomis nuotraukomis ir su šių dviejų „vaikštūnų“ biografijomis.
Eiti tavo pėdom, Remiga, vadinasi, pakartoti tavo gyvenimo būdą Berlyne. Sutapti su tavąja, žinau, vienatve ten. Su šalčiu, nes tau būnant buvo šalta, man – jau žydėjo medžiai, nenešantys nieko, išskyrus charakiriškus žiedus pavasarį. Tad atleisk man tą šilumą, partneri. Rolandas Rastauskas, Remigijus Treigys, Berlynalijos. Fotoeseistinis albumas, Klaipėda: Druka, 2008
Kaip ir eseistikos pradininkas Savickis, Rastauskas yra kosmopolitas, pasaulio pilietis, ironiškas, manieringas dendis. Apie savo kartą jis rašo:
[V]ieni pirmųjų, kurie labai aiškiai – t. y. visu savim – suvokėm, jog Lietuva nesibaigia ties SSRS valstybine siena, ji įsilieja į Neramųjį pasaulio kultūros vandenyną, tokį didingą potvynių, ir tokį žiaurų, virstantį makabrišku sąvartynu – atoslūgio valandomis. Rolandas Rastauskas, Kitas pasaulis, Vilnius: Apostrofa, 2004, p. 14.
Gyvenimas Palangoje nėra kliūtis ne tik jaustis gerokai didesnės kultūrinės bendrijos nariu, bet ir dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose kultūros projektuose, teatro festivaliuose, užsienio žurnalų redakcinėse tarybose. Pasaulinės kultūros intertekstais ir kelionių aistra yra persmelkta esė knyga Privati teritorija.
Komentarai
Rašyti komentarą