Įsibėgėjančią instituto veiklą (1947 m. parengta pirmoji tekstilininkų laida) stabdė Sąjunginė aukštojo mokslo ministerija, priekabiai vertinusi Kauno instituto mokymo kryptį. Sovietiniams funkcionieriams Maskvoje kėlė nerimą šioje aukštojoje mokykloje puoselėjamos prieškariu diegtos Kauno meno mokyklos tradicijos, tapatintos su „buržuazinėmis“ vertybėmis. Dėstytojai ir studentai jautė nuolatinį ideologinį spaudimą. Iš jų reikalauta ne meninių vertybių ar individualumo, o politiškai aktualios tematikos ir tikroviškų kūrinių.

 

Instituto katedrų protokoluose išdėstyti reikalavimai, kuriuos turėjo atitikti jaunųjų menininkų darbai. Ištrauka iš 1947 m. „Dailiosios tekstilės fakulteto trūkumų svarstymo“ protokolo:

 

Žmuidzinavičius: L. Truikio vedamai studijai trūksta realizmo. Kalpokas: Kilimui būdinga sintetinė dekoratyvinė forma, ir per didelis realizmas toje studijoje nepageidautinas. Vaitys: Truikiui vadovaujant, kilimų studijoje pasiekta labai gerų rezultatų. [...] Siūloma: Truikiui pakeisti tapybos mokytoją Tarabildą kitu ir paįvairinti kilimų tematiką. 1947 m. spalio 2 d. protokolas Nr. 40, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 62, apr. 1, b. 14, l. 187, 197–198.

 

 

Pastangos prisitaikyti prie naujų reikalavimų neišgelbėjo katedros vedėjo Truikio – 1949 m. jis pašalintas iš Dailiosios tekstilės katedros vedėjo pareigų. 1950 m. iš instituto atleistas ir tapybos dėstytojas Petras Tarabilda (1905–1977) – jis, kaip „idealistinių“ Nikolajaus Rericho idėjų skleidėjas Lietuvoje (1935 m. Kaune įkūrė Rericho draugiją), naujajai valdžiai kaip buvo kaip krislas akyje.

 

Truikio atleidimas iš Tekstilės katedros vedėjo pareigų dėl formalizmo – oficialiai įsitvirtinusi versija. Amžininkai pasakoja ir apie daugiau priežasčių, kodėl užkliuvęs vedėjas. Viena jų – nelegalus verslas, t. y. katedroje organizuota nelegali audinių gamyba ir prekyba jais pokario nepriteklių nuskurdintoje Lietuvoje. Vis dėlto Truikys buvo sukrėstas tokio vadovybės sprendimo.

 

 

Šie tragikomiški faktai rodo, kaip naujoji santvarka traiškė asmenybes, slopino žmogiškumą ir moralę, skiepijo prisitaikėliškumą.

 

 

Pirmaisiais pokario metais, gydantis karo žaizdas, dailė kurį laiką buvo išstumta iš gyvybiškai svarbių problemų sąrašo. Iš inercijos taikomoji dailė dar laikyta sąlygiškesnės raiškos sritimi, kuriai būdingas apibendrintas, plakatiškai taupus vaizdas. Balčikonio, dar studento, rištinis kilimas Rugiapjūtė (Naujakurių pjūtis, 1947), kuriam būdinga Kauno meno mokykloje skiepyta dekoratyvi, apibendrinta kompozicija, 1948 m. Maskvoje vykusioje Sąjunginėje taikomosios dailės ir liaudies meno parodoje netgi pelnė SSRS Ministrų tarybos Meno komiteto apdovanojimą. Pokarine inercija galima paaiškinti ir Ušinsko vitražų atsiradimą Kauno Šančių ir Prisikėlimo bažnyčiose (1945–1947). Vėliau dailininkai su Bažnyčia bendradarbiavo slapta.

 

Tačiau po kelerių metų sovietiniai ideologai suskato naudoti dailės galimybes ideologiškai ugdyti visuomenei, jos ūpui kelti, telkti pokario atstatomiesiems darbams. Ideologinis spaudimas jaunesniųjų seseriškų respublikų dailei sustiprėjo po 1947–1948 m. Maskvoje KP CK priimtų nutarimų kultūros ir ideologijos klausimais. Juodžiausias laikotarpis buvo 5 ir 6 dešimtmečių sandūra.

 

Architektūroje ir dailėje tuo metu plito stalininis ampyras, dar vadinamas „triumfo stiliumi“. Idėjinio turinio vitražai, keramikos pano, monumentalūs tekstilės kūriniai, perteikiantys socializmo laimėjimus ir sovietinio žmogaus vertybes, papildė architektūrą kaip vaizdinė propagandos priemonė. Būtent tuomet sovietinės estetikos propaguotojai apsižiūrėjo, kad dekoratyvus vaizdas taikomojoje dailėje kertasi su socrealizmo reikalavimais, propaguojančiais ideologiškai paveikų ir liaudžiai suprantamą kūrinį.

 

Tad taikomosios dailės kūrėjai buvo priversti orientuotis į iliustratyvesnę vaizduojamąją dailę, perimti tapybos ir grafikos vaizdo kūrimo priemones – detalų piešinį, trimatį vaizdą, apimtinį formos modeliavimą. Kuriam laikui teko pamiršti taikomajai dailei būdingus konstrukcijos ir technologijos reikalavimus, medžiagos (molio, verpalų, stiklo masės, metalo) ypatybių nulemtą formos traktuotę. Keramikos vazos dekoras, sienos kilimas, vitražas privalėjo ne tik puošti aplinką, bet ir akademinio realizmo tapybos priemonėmis skelbti politinę idėją.

 

Reprezentacijai skirta taikomoji dailė klestėjo, o buitinės paskirties – skurdo. Unikalūs taikomosios dailės dirbiniai buvo kuriami parodoms ir puošybai, o kasdienai skirtai masinei produkcijai dėl pokario nepriteklių ir ideologinių prioritetų buvo skiriama nedaug dėmesio.

 

Siekį pritapti prie tiesmukų ideologinių reikalavimų liudijo 1950 m. Vilniuje surengta Taikomosios dailės ir liaudies meno paroda, skirta Lietuvos TSR 10-mečiui. Joje savo darbus eksponavo profesionalūs dailininkai ir „Dailės“ kombinato meistrai. Neutralios stilistikos, tautodailės motyvais dekoruotas vazeles, tekstilės, medžio ir odos dirbinius užgožė LTSR heraldika puošti kilimai, medinės inkrustacijos su Lenino ir Stalino atvaizdais, Stalino gimimo 70-mečiui skirtos dovanos – medžio, odos, gintaro dirbiniai.

 

Taikomosios dailės menininkus subūrė dailės gyvenime išskirtinė 1954 m. kovo mėnesį Maskvoje vykusi Lietuvių literatūros ir meno dekada, turėjusi pademonstruoti lietuvių tautos optimizmą įsiliejus į seseriškų sovietinių respublikų šeimą.