Pokariu Lietuvoje prasidėjusi intensyvi fizinės viešosios erdvės sovietizacija oficialiai vykdyta pagal „lenininį monumentaliosios propagandos planą“. Sovietų valdžia naikino ankstesnių epochų paminklus, ypač valstybingumo simbolius, ir statė naujus.
Sostinėje Vilniuje suformuotos net dvi pagrindinės reprezentacinės aikštės. 1952 m. pertvarkytoje ir pervadintoje į Lenino Lukiškių aikštėje pastatyta Lenino statula, dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje, nugriovus fontaną – paminklą rašytojai Elzei Ožeškienei, 1945 m. buvo palaidoti sovietų armijos generolo Ivano Černiachovskio palaikai, 1950 m. pastatytas paminklas. Abiejų statulų autorius – rusų skulptorius Nikolajus Tomskis.
Pasibaigus stalinizmo laikotarpiui ir prasidėjus „atlydžiui“ dailė tebebuvo „suvokiama kaip idėjų iliustravimo priemonė“. Giedrė Jankevičiūtė, „Žmogaus įvaizdžio kaita šiuolaikinėje Lietuvos skulptūroje“, in: Šiuolaikinės lietuvių dailės horizontai, Vilnius, 1992, p. 57. Monumentalioji propaganda tęsėsi iki Sąjūdžio laikų. Jos mastai ypač išaugo po 1968-ųjų (Prahos pavasario), bet tuomet net ir atsakingiausios užduotys jau būdavo patikimos „vietiniams kadrams“.
Propagandines skulptūras pradžioje kūrė vyresnioji, tarpukariu debiutavusių skulptorių karta: Petras Aleksandravičius, Robertas Antinis vyresnysis, Napoleonas Petrulis, Juozas Kėdainis, Juozas Mikėnas, Bronius Pundzius, taip pat pirmieji pokario absolventai – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą pokariu baigę Konstantinas Bogdanas, Bronius Vyšniauskas, Vladas Žuklys. Vėliau prisijungė Dailės instituto Skulptūros katedros auklėtinių karta – Alfonsas Ambraziūnas, Gediminas Jokūbonis ir kiti.
Nuo „atlydžio“ laikų monumentaliąją skulptūrą sudarė paminklai pagrindiniam sovietų valdžios ideologui ir simboliui Leninui, vietiniams „revoliucinio judėjimo“ dalyviams, taip pat sovietų armijos didvyriams ir Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti, taikiems sovietų liaudies žygdarbiams įamžinti. Šiandien ši skulptūra būtų vadinama paminkline, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Vilniaus skulptūrų kelias, Vilnius: MMC, 2014, p. 8. bet sovietų valstybėje viešas paminklas pirmiausia buvo ideologinės doktrinos – išgalvoto „istorinės ir revoliucinės praeities“ įvykio ar suklastotos biografijos – išraiška.
Propagandinių paminklų statymu rūpinosi aukščiausios sovietų valdžios instancijos bei specialiai įkurtos vykdančios įstaigos, Lietuvoje – Kultūros ministerijos Paminklų ir monumentaliosios skulptūros statybos skyrius. Planuodavo juos urmu visam penkmečiui ar net dviem. Ilgas svarstymas, derinimas ir statymas, būtinybė laikytis normų lėmė nuosaikiai tikrovišką, apibendrintą ir beveik nekintančią, sustabarėjusią plastinę raišką, tapusią socrealizmo etalonu.
Kaune išardytoje Vienybės aikštėje (Karo muziejaus sodelyje), 1960 m. pervadintoje poeto Juliaus Janonio vardu, iškėlus visus Respublikos laikų paminklus (ten stovėjęs bronzinis Vytauto Didžiojo paminklas nukeltas ir sulydytas 1951 m.), 1970 m. buvo pastatytas Lenino paminklas. Kitaip nei Vilniuje, jis sukurtas Lietuvos skulptorių pagal geriausias tarpukario neoklasikos tradicijas ir formos požiūriu nepriekaištingas.
Vado statulą nulipdė Petrulis, kaip ir visos to meto statulos, ji išlieta iš bronzos Leningrade. Postamentą puošė trys granito stelos su figūriniais bareljefais. Antinio Taika – tai apibendrintų kampuotų formų motinos su vaiku figūra, populiarus dekoratyvinės skulptūros motyvas. Kėdainio reljefe Darbas pavaizduotas veikiau besiilsintis pusnuogis darbininkas. Kazio Švažo Revoliucija – dinamiška kompozicija, sudaryta iš didesnės pusnuogės jauno vyro figūros ir mažesnių apsirengusių figūrų grupės, kurioje yra ir moterų.
Komentarai
Rašyti komentarą