Juoko teisę lietuvių teatras ėmė grąžintis dar 7 dešimtmečio viduryje – Klaipėdos sceną sudrebinusiuose Povilo Gaidžio režisuotuose Alexandre'o Dumas (Aleksandro Diuma) tėvo Trijuose muškietininkuose (1965), Carlo Gozzi (Karlo Gocio) Karaliuje elnyje (1965) ir panašiuose spektakliuose. Jie ideologinės tvarkos prižiūrėtojus paskatino kalbėti apie chuliganišką „kilniųjų idealų“ išniekinimą, bet į teatro istoriją įėjo kaip „azartiški sceniniai žaidimai“, kupini geraširdiškos ironijos, smagaus šėlo, „išradingos aktorių improvizacijos“ bei aktualių scenos ir žiūrovų salės ribą griaunančių intermedijų. Rimantas Venckus, „Klaipėdos dramos teatras“, in: Lietuvių tarybinis dramos teatras: 1957–1970, sudarė Algirdas Gaižutis Vilnius: Vaga, 1987, p. 185.
Ši teatro siautulio jėga ypač energingai prasiveržė 7–8 dešimtmečių sandūroje. Šiaulių dramos teatre blykstelėjo Nataša Ogaj, savo spektakliuose – Aleksanderio Fredro Damos ir husarai (1968) ar Samuilo Maršako Katės namai (1970) – įsukusi „linksmą teatrinį karnavalą“, užkrėtusi ironijos, parodijos, „satyros, bufonados“ žaisme. Raimundas Jakučionis, „Šiaulių dramos teatras“, in: Lietuvių tarybinis dramos teatras: 1957–1970, sudarė Algirdas Gaižutis, Vilnius: Vaga, 1987, p. 231, 232. Akademiniame dramos teatre vienas paskui kitą pasirodė du grakščiai žaismingi Algirdo Lapėno spektakliai – „balaganinio kaukių žaidimo“ dvasios persmelktas Iljos Ilfo bei Jevgenijaus Petrovo Dvylika kėdžių (1968) ir Dale'o Wassermano (Deilo Vasermano) bei Joe (Džo) Dariono miuziklas Žmogus iš Lamančos (1970), savotiškas šou ar reviu, kupinas „energijos, siautėjimo, dainavimo darnos“. Antanas Vengris, „LTSR valstybinis akademinis dramos teatras“, in: Lietuvių tarybinis dramos teatras: 1957–1970, sudarė Algirdas Gaižutis, Vilnius: Vaga, 1987, p. 64–65. Jaunimo teatras pakvietė į Vytauto Čibiro režisuotas Molière'o (Moljero) Skapeno klastas (1969) – „gyvą ir azartišką, sąmojingą ir teatrališką“, „ryškiais charakteriais“ ir „aktorių pokštais“, „improvizacijomis ir laiko aktualijų intarpais“ dekoruotą spektaklį. Rasa Vasinauskaitė, „Valstybinis jaunimo teatras“, in: Lietuvių teatro istorija. Kn. 3: 1970–1980, sudarė Irena Aleksaitė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006, p. 97.
Beje, su Skapeno klastomis susijęs, ko gero, vienas kurioziškiausių teatro cenzūravimo atvejų. Jis nutiko 1970 metais, kai viename spektaklyje aktorius Vilhelmas Vaičekauskas Skapeno lūpomis pajuokavo neseniai lėktuvą pagrobusių lietuvių tema ir paminėjo Turkiją: „Vien mintis apie bylinėjimąsi mane nuvys iki Turkijos!“ Salėje sėdintys partijos atstovai repliką įsiminė ir ėmėsi ryžtingų veiksmų: Jaunimo teatro aktoriai buvo kviečiami pasiaiškinti, svarstomi partijos susirinkimuose, „Susirinkimas. Uždaras. Viename valstybės teatre“, Krantai, 1989, Nr. 5, p. 8–10. o Vaičekauskas atleistas iš teatro be teisės grįžti į sceną.
Tokie incidentai vaizdžiai liudija, koks įtartinas anuomet regėjosi teatro noras laisvai pažaisti. Nors tai buvo tiesiog pastangos susigrąžinti paprasčiausią teisę – būti teatru – nevaržomo artistiškumo, kūrybingos fantazijos vieta. Taip pat tai buvo mėginimas bent šiek tiek apvalyti režisūrinės bei aktorinės kūrybos stereotipus, sustiprinti sceninės formos pojūtį, lavinti sceninio išradingumo, vaizduotės lankstumo, kūrybinės improvizacijos įgūdžius. Regis, geriausiai šios 7 dešimtmečio pabaigos–8 pradžios „mankštos“ rezultatatus lietuvių teatras parodė per vieną įdomiausių antrosios 8 dešimtmečio pusės sceninio peizažo reiškinių – Dalios Tamulevičiūtės ir jos „auksinio“ dešimtuko kūrybą.
„Dešimtuku“ buvo iškart pavadintas pirmasis Tamulevičiūtės auklėtinių kursas, 1975 m. įžengęs į Jaunimo teatrą: Kristina Kazlauskaitė, Irena Kriauzaitė, Algirdas Latėnas, Dalia Overaitė, Violeta Podolskaitė, Vidas Petkevičius, Dalia Storyk, Kostas Smoriginas, Arūnas Storpirštis ir Remigijus Vilkaitis.
Šioje kūryboje, visų pirma Sauliaus Šaltenio pjesių Škac, mirtie, visados škac (1976) ir Jasonas (1978) pastatymuose, gražiai atsiskleidė tos žaismės laisvės pakerėto, tačiau kartu gerokai turiningesnio ir prasmingesnio – egzistenciškai jautresnio, žmogiškai nuoširdesnio, išraiškos formų požiūriu subtilesnio – teatro veidas. Pasitelkdami „ne dramatizuotą, ne didaktišką, o žaismingą intonaciją“, šie iš lakios vaizduotės ir elementarios kasdienybės jungčių išausti spektakliai „teigė gražesnį, geresnį, jautresnį požiūrį į pasaulį ir tikrovę“, Rasa Vasinauskaitė, „Valstybinis jaunimo teatras“, in: Lietuvių teatro istorija. Kn. 3: 1970-1980, sudarė Irena Aleksaitė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006, p. 115. tokią, kurią pamatę, rašė kritika, „juokiamės, o mūsų širdys verkia“. Dana Rutkutė, „Žmogus – vertybė“, in: Aktorius teatro veidrodyje, sudarė: Dana Rutkutė, Vilnius: Vaga, 1989, p. 143.
Beje, su šiais spektakliais buvo susijęs visiškai naujas dramaturgijos gyvavimo teatre būdas. Pirmą kartą lietuvių teatro istorijoje drama buvo ne repetuojama, bet kuriama repeticijose. Šaltenio ir Tamulevičiūtės dešimtuko bendradarbiavimas tam tikra prasme pradėjo XXI a. pradžioje išryškėjusio „bendraautorystės teatro“ – teatro kaip kolektyvinės dramaturgo, režisieriaus ir aktorių kūrybos – lietuviškąją istoriją.
Tamulevičiūtės dešimtuko kūryba nuo pat pradžių teigė naują, kitokią aktorystės sampratą. Į lietuvių teatrą atėjo karta, atradusi naują būvio teatre laisvę, „patraukusi atvirumu ir atvirumą provokavusi“, „išsiskyrusi laisvumu ir ironišku, kone bravūrišku akademiškumo ignoravimu“, „išdrįsusi tikrovę, realųjį gyvenimą paversti teatru, spektaklio ar vaidmens materiją papildyti kasdienybės ženklais, suteikti jiems meno statusą, susieti teatrą ir gyvenimą, aktorius ir žiūrovus“. Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002, p. 42. Šios aktorių kartos debiutas tapo savotišku įvadu į naują lietuvių teatro istorijos etapą: būtent čia, Jaunimo teatre, ir būtent su jais, jaunais Jaunimo teatro aktoriais, netrukus pastatytas spektaklis – 1980 metų Eimunto Nekrošiaus Kvadratas – nuskambėjo kaip naujojo teatro manifestas.
Komentarai
Rašyti komentarą