Pavadinti Juditą Vaičiūnaitę (1937–2001) miesto poete – tai pakartoti nuvalkiotą klišę. Bet neišvengiamai reikia pasakyti, kad su jos vardu keičiasi lietuvių literatūros paradigma. Tai, kas klasikinėje lietuvių literatūroje keldavo šventumo pojūtį, Vaičiūnaitei yra svetima. „Vidunaktyj teip tyku, – kad girdi, kaip jaunas / Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas“, – rašė Antanas Baranauskas (1835–1902) viename iš kanoninių lietuvių literatūros tekstų Anykščių šilelis. Vaičiūnaitės kaimynas, bet kitos paradigmos poetas Marcelijus Martinaitis, yra paliudijęs įdomų epizodą:
Tam pačiam aukšte už kelių sienų gyvena Judita Vaičiūnaitė, girdi ir mato tą patį, bet jaučiam ir suvokiam kitaip ir kitus dalykus, nes tarsi atėjom iš skirtingų kultūrų ir patirties, kartą nuvažiavome į Vanaginę, ten buvo pavakarė, dar viskas žydėjo, tvankiai kvepėjo alyvos, buvo tylu ir man labai gražu. O Judita nerimavo, skubėjo į miestą man pasakiusi: „Man baisu, kad tylu. Aš čia bijau“. O aš, kai tik yra proga, skubu iš miesto pabūti tyloje. Marcelijus Martinaitis, Prilenktas prie savo gyvenimo, Vilnius: Vyturys, 1998, p. 93.
Gamta visą laiką lietuvių kultūroje buvo sava, serginti, globianti, savotiška sakralumo sklaidos erdvė. O šiame epizode Vaičiūnaitė pasirodo kaip lietuvių kultūrai netipiškos prigimties poetė, kaip miesto, istorijos, kultūros poetė.
Nuo pirmosios knygos Pavasario akvarelės (1960) miestas su visais savo klodais pasirodo Vaičiūnaitės kūryboje. Čia susipina ir miesto istorija, ir dabartis, ir aristokratinė tradicija, ir empatiškas žvilgsnis į proletariatą, „naujo gyvenimo“ kūrėjus. Pirmosios Vaičiūnaitės knygos (Kaip žalias vynas, 1962, Per saulėtą gaublį, 1964) iš esmės atspindi 1960-ųjų metų euforiją, socializmo su žmogišku veidu viltis. Toks lydinys atrodė gana natūralus ir beveik galima cituoti Vytauto Kubiliaus palydimąjį žodį knygos atvarte:
Toje laisvoje, nesuvaržytoje natūralioje pasaulėjautoje, iš kurios poetė audžia savo eilėraščius, mes matome žmogaus atsitiesimą, tokį būdingą mūsų gyvenamajam metui po TSKP XX suvažiavimo, matome ištirpusius joje optimizmo, nuoširdaus džiaugsmo gražėjančia ir turtėjančia socializmo šalimi, atsakomybės prieš ateitį pradus, įdiegtus socialistinės pasaulėžiūros ir mūsų dabarties. J. Vaičiūnaitės poezija ištisai alsuoja, kuri savo švelniais pirštais prisiliečia prie daugelio daiktų, miestų, žmonių, tolimų žvaigždynų, brėždama per visą knygą vieną džiaugsmingą motyvą – gyventi gera...
Kad kritiko tekste cituojamos komunistų partijos nuostatos atsispindėtų poezijoje ir tai nebūtų vien privaloma deklaracija – gana retas atvejis. Chruščiovinis atšilimas – vienas iš tų retų laikų, kai tokių atvejų pasitaikydavo. Jaunatvišką optimizmą, tikėjimą socialistiniais idealais jaunystėje išgyveno nemažai gana skirtingų literatų – Vytautas P. Bložė, Kęstutis Nastopka, Tomas Venclova ir kiti. Vaičiūnaitė ir pati neslepia, kad jaunystės poezija smarkiai atitiko viešąjį diskursą:
Debiutavau chruščiovinio „atšilimo“ metu. Tada buvo paklausi moteriška jaunatviška optimistinė gaida. Buvau devyniolikos metų, ir ji man buvo natūrali. Greitai pastebėjau, kad bet kokia tamsesnė spalva poezijoj vadinama dekadansu. Kažkiek prisitaikiau, išgudrėjau, žinojau, kas yra cenzūra. Manau, kad laisvės sąlygom mano poezija būtų buvus kitokia. Bet nesigailiu, kad pasirinkau viešumą, o ne rašymą į stalčių. „Laisvės sąlygom mano poezija būtų buvus kitokia“. Juditą Vaičiūnaitę kalbina Leonas Paleckis-Kaktavičius, Varpai, 2001, Nr. 15, p. 9.
Net ir ideologiniam „netyrumui“ jautrus Sigitas Geda pripažino:
Kai šiandien žiūri, tai tas entuziazmas atrodo suvaidintas. Bet tuo metu atrodė tikra. Sigitas Geda, Man gražiausias klebonas – varnėnas, Vilnius: Vyturys, 1998, p. 28.
Tačiau nepaisant iš dalies to meto atmosferą atspindinčių eilėraščių, režimo dėmesio Vaičiūnaitei pakako. 1959 m. ji atsisako dirbti provincijoje, išstoja iš komjaunimo, ir pirmasis paruoštas rinkinys Gyvenimas šaukia nepasirodo. Po metų išeina jos pirmoji knyga, bet 1962 m. sulaikomas Ovidijaus Metamorfozių vertimas.
Privalomo socialistinio realizmo ženklai Vaičiūnaitės poezijoje šiandien atrodo nevienareikšmiškai – ne tik kaip privalomi inkliuzai, bet ir kaip lietuvių lyrikos inovacijos, tolimas nuo lyrinės tradicijos avangardo link. Vaičiūnaitė rinkosi ne tik darbininkų temas, bet buvo atidi ir miesto kalbai, o tai tuo metu buvo ne toks jau dažnas ir tikrai drąsus požiūris:
O juk būtina gerbti ir gatvės (darbininkų, vežikų, šlavėjų, šoferių) folklorą, miesto buitį, papročius, namų apyvokos daiktus, išnykstančius butų interjerus, jie irgi kažkada buvo saviti (kaip Vilniaus verbos), kad lietuvių, žemdirbių tautos inteligentija ypatinga – drįstu tvirtinti, dvasingiausia, atkakliausia tautos dalis – tie, kurie ėjo pėsti mokytis į miestus, nepabūgo bado, džiovos, caro kalėjimų. Tad kodėl turėčiau ieškoti poetinės perspektyvos kaimo, gamtos ar šventom tapusių liaudies dainų sąskaita, kai tokie klodai poetiškai neįteisinti, nuskriausti, nejudinti. Negaliu iš principo. Gražina Ramoškaitė, Pokalbiai apie poeziją, Vilnius: Vaga, 1984, p. 134–135.
Be atvirumo įvairiausiems kalbos registrams, Vaičiūnaitė tobulino ir savo eilėraščio ritmiką, linkdama į trūkinėjantį, ne tokį sklandų, romantinei poetikai būdingą ritmą. Jos eilėraščių rimai – sudėtingi, dažnai tolimi, bet gilūs. Nesimetriška strofa, fragmentiška sintaksė, tolimos garsinės aliteracijos labiau priminė džiazavimą, negu lietuvių lyrikai įprastą liaudies arba romansinę dainą. Martinaitis rašė:
Vaičiūnaitė, turbūt, yra labiausiai sumoderninusi poetinį žodyną, sudvasinusi sušildžiusi ne vieną moderniosios miesto technizacijos elementą. Marcelijus Martinaitis, „Miesto kronikos etiudai“, Literatūra ir menas, 1969 08 16.
Kalbos aritmiškumas Vaičiūnaitės poezijoje liudija ir neramaus, stabilumo neturinčio žmogaus būsenas. Egzistencinis nerimas jaučiamas ir Vaičiūnaitės meilės eilėraščiuose, o įtempti vyro ir moters santykiai yra už tarybinės meilės sampratos ribų. Nastopka bene plačiausiai buvo išskleidęs Vaičiūnaitės meilės eilėraščių problemikos spektrą:
Reto kurio kito poeto kūryboje rasime tokią skvarbią ir niuansuotą meilės jausmo analizę. Meilė čia ir aistra, pilna „beribio grubumo ir grožio“ – geismas, nerimas, skrydis ir pražūtis. Ir iškilęs virš kasdieniškos rutinos atskalūniškas aukštis – „daugiaplanė nuodėmė“, „draustas džiaugsmas“. Ir išganinga „nuplaunanti liepsna“. Ir praradimo liūdesys, nuoskauda, vienatvė, tyla. Ir begalinė ištikimybė, laukimas, „medžioklinių šunų prisirišimas“. Ir vaikiškas patiklumas, graudulys, švelnumas. Kęstutis Nastopka, „Tarp dviejų erdvių“, in: Šiuolaikinės poezijos problemos, sudarė Viktorija Daujotytė, Vilnius: Vaga, 1977, p. 345.
Vaičiūnaitės meilės eilėraščiuose beveik nėra idiliškos, „tvarkingos“, aiškios, laimingos meilės, daugiausia – tik jos akimirkos. Dažniau čia pasirodo vidinis nerimas, skausmas, pasimetimas, neužtikrintumas, meilės trikampio nuovargis, su kartėliu kalbama apie likimą „būti trims“:
Ant tavo palytėjimo – kiti delnai.
Iš lėto vėl tave nutrins. Judita Vaičiūnaitė, Po šiaurės herbais, 1968, p. 36.
Naujas santykių modelis artimas Lietuvoje tuo metu dar neprasidėjusio hipių judėjimo ir seksualinės revoliucijos idėjoms. Vaičiūnaitiškas akvarelės principas, trapus peizažo, piešinio mirgėjimas, fragmentiškumas, išsilieję kontūrai, neryškios, prislopintos, švelnios spalvos tinka ir žmonių santykiams apibūdinti. Dviejų žmonių santykiai be aiškių, konkrečių įsipareigojimų, priesaikų toli gražu nėra paviršutiniški, apgaulingas lengvumas yra dar skaudesnis. Gyvenimo dramos, pridengiamos cirko kauke, nuskamba dar skausmingiau ir dramatiškiau.
Vaičiūnaitę tiksliau būtų vadinti ne miesto, o kultūros poete. Mitinio pasakojimo archetipai, miesto architektūrinė erdvė, empatiškas žvilgsnis į toje erdvėje gyvenusių žmonių likimus, klasikinė ir moderni muzika, tikrovės suvokimas per meno kūrinių patirtį, kultūros tradicijos jautimas ir perėmimas – bene svarbiausi poetės eilėraščio bruožai. Poezijos skirstymas į intelektualiąją ir autentišką, jausminę Vaičiūnaitės atveju nebeteko prasmės – viskas sulydyta į paveikų daugiasluoksnį tekstą.
Komentarai
Rašyti komentarą