Masinių gyvenamųjų rajonų statyboje įsitvirtinus 5, 9 arba 12 aukštų namų standartui, 9 dešimtmetyje pradėta ieškoti mikrorajonų savitumo ne tik spalvinėmis, apdailos ar kompozicinėmis priemonėmis, bet ir tūriniais akcentais. Jais turėjo tapti bokštiniai šešiolikos aukštų namai – tikėtasi, kad jie suteiks mikrorajonams savitumo, taps naujai statomų rajonų dominantėmis.

 

1980 m. Lazdynuose pastatytas pirmasis eksperimentinis 16 aukštų gyvenamasis namas iš monolitinio keramzitbetonio (archit. Česlovas Mazūras), o 1981–1982 m. architektai Bronius Krūminis ir Danas Ruseckas suprojektavo 13 ir 16 aukštų monolitinio gelžbetonio gyvenamuosius namus užapvalintais balkonais Šeškinės gyvenamajam rajonui. „Vilnius. Šeškinė. Monolitiniai akcentai šalia kalvoto ozo“, www.delfi.lt, 2011 12 22. Architektūriniu požiūriu tos dominantės kiekviename stambesniame masyve turėjo būti skirtingos, dėl to buvo pasitelktas monolitinis gelžbetonis, kuris laikytas ir pigesne, ir tinkamesne konstrukcija bokštiniams pastatams. Tačiau žema statybos darbų kokybė, prastos medžiagos ir neišbaigtumas kėlė liūdną skurdo įspūdį.

 

Klaidinga būtų teigti, kad Lietuvoje nebuvo alternatyvos masinei stambiaplokštei gyvenamajai statybai. 1978 m. Statybos ministerijos sistemoje maždaug 70 procentų visų gyvenamųjų namų buvo pastatyta iš stambių plokščių, tačiau likę 30 procentų – vis dar buvo statomi tradiciniu, neindustriniu būdu. Taigi sovietinėje Lietuvoje išties būta įvairiausių gyvenamųjų namų stilių bei formų, tačiau, lyginant su Vakaruose egzistavusiu individualios ir masinės stambiaplokštės statybos santykiu, akivaizdu, kad individualių namų čia būta kur kas mažiau. Taupant miestų teritorijas dar 6 dešimtmetyje buvo uždrausta individualių namų statyba didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje) ir kurortinėse zonose (Palangoje, Druskininkuose, Neringoje ir Birštone).

 

Tačiau šis draudimas paskatino kooperatinių butų statybos programą Sovietų Sąjungoje. Turtingesnių įmonių ir organizacijų nariams buvo leidžiama paspartinti ir pagerinti gyvenamojo namo statybą nuosavais piniginiais įnašais (kokiu būdu jie sukaupti – tikrinama nebuvo). Vilniuje gyvenamųjų namų kooperatyvai pradėti kurti 1962 m., tuomet pastatyti ir pirmieji kooperatiniai namai. Šie privalėjo būti statomi pagal tipinius projektus, tačiau galėjo išsiskirti geresnėmis statybinėmis medžiagomis (pvz., plytų mūro sienomis) ir šiek tiek patogesniu buto planavimu (didesnėmis virtuvėmis, pagalbinėmis buto patalpomis). Pavyzdžiui, LSSR Ministrų tarybos kooperatinį namą Vilniuje pagal individualų Aidos Lėckienės projektą sudarė 5–8 aukštų sekcijos, įrengti erdvūs 3–5 kambarių butai, padidintas buto aukštis, kambarių ir pagalbinių patalpų plotai, prie virtuvių įrengti šviesūs sandėliukai, balkonai dengti specialia danga. Vėliau vis daugiau kooperatyvų pradėjo ieškoti galimybės gauti leidimą individualiam projektavimui, o architektai kooperatinės statybos srityje galėjo laisviau įgyvendinti nestandartinius gyvenamosios statybos kūrybinius sumanymus.

 

Nemažai privilegijų šiuo požiūriu turėjo akademinio ir kūrybinio pasaulio atstovai. Modernizavus socializmą, kūrybinės organizacijos itin sumaniai pasinaudojo kooperatinių namų statybos skatinimu ir galimybe statytis individualiai projektuotus gyvenamųjų namų kompleksus su kūrybinėmis dirbtuvėmis, po kuriomis slėpėsi taip išsvajotas papildomas plotas. Pavyzdžiui, dailininkai bei keli literatai, susibūrę į gyvenamųjų namų kooperatyvą „Menas“, išsirūpino ne tik sklypą šalia Sapieginės miško Vilniuje, bet ir leidimą individualiam projektui (1967). Statybos metu architekto Algimanto Mačiulio 28 sublokuotų kotedžinio tipo namų projektą teko gerokai supaprastinti, tačiau kiekvienas butas turėjo atskirą įėjimą iš gatvės pusės, pirmame aukšte įrengtą dirbtuvę su židiniu, sandėliu ir garažu, antrame ir trečiame aukštuose – keturis kambarius ir virtuvę.

 

Vėlyvuoju sovietmečiu kūrybinių organizacijų originalumas pasireiškė pagal Algirdo Kaušpėdo projektą 1985 m. pastatytame postmodernistiniame sublokuotų gyvenamųjų namų (kotedžų) komplekse Kaune, Plieno ir Prancūzų gatvėse. Šio avangardinio projekto, architektų namų kooperatyvo, įgyvendinimą nulėmė tai, kad į kooperatyvą buvo pakviesti įtakingų institucijų atstovai iš Kauno namų statybos kombinato ir statybos reikalų komiteto. Pats Kaušpėdas sako, jog tai buvo tais laikais visiškai neįsivaizduojamas dalykas – kotedžai:

 

 

Apskritai 9 dešimtmečio gyvenamųjų namų architektūroje daugėjo įvairovės. Naują žodį tarė Kauno architektai Rimantas Zimkus, Edmundas Andrašius ir Gražina Miškinienė, pradėję projektuoti ekraninius namus (1982, 1983–1988), „Eksperimentiniai daugiabučiai. Ekraniniai gyvenamieji namai Kaune“, www.delfi.lt, 2012 08 28. kuriuose ne tik buvo patogiau suplanuoti butai (buitinės patalpos ir virtuvės atgręžtos į gatvės pusę, o miegamieji ir gyvenamieji kambariai – į kiemą), bet ir sugrąžintos tradicinės statybinės medžiagos – raudonos bei geltonos plytos, ir taip padidintas gyvenamųjų kompleksų architektūros išraiškingumas.