Žinau, kad esama pulko žmonių, kuriems naujasis menas – kaip ašaka gerklėje.

Tik jie nelabai nuvokia, kaip jį likviduoti.

 

Alfonsas Andriuškevičius, 1997

 

 

Kartu su Sąjūdžiu Lietuvoje atsirado naujoviškas menas – alternatyva ir opozicija tradicinėms dailės rūšims. Šis menas kartais vadinamas postmodernistiniu (nes priešinosi modernistiniam dailės kultui), bet dažniau – tarpdisciplininiu (nes atsisakė paklusti amato disciplinai, jungė skirtingus raiškos kodus, suartino kūrybą su mokslu ar politika), šiuolaikiniu (esą geriausiai atliepė laikotarpio visuomenės ir kultūros aktualijas) arba konceptualiu (kūrinio idėja čia neva visuomet svarbesnė už medžiagišką dirbinį).

 

Naujasis menas labiausiai vengė tradicinei dailei įprasto vaizdavimo, nes vaizduoti tapybos, grafikos ar skulptūros priemonėmis – tai apibūdinti tikrą ar išgalvotą objektą, tarsi pateikti jo santrumpą, kuri visada susijusi su tam tikra vaizdavimo retorika, o ši savo ruožtu – su tam tikra ideologija. Naujieji menininkai kovojo su vaizdavimu dviem pagrindiniais būdais: šaipėsi iš jo, pasisavindami, gadindami ir perdirbdami jau kieno nors sukurtus paveikslus, arba kliovėsi pačia tikrove, gyvenimu.

 

Autentiškoms, bet neišraiškingoms fizinio pasaulio ir kasdienybės nuotrupoms – rastiems daiktams, gaminiams, organinėms medžiagoms, daiktų ir kūnų žymėms, gyvoms būtybėms ar net kitiems žmonėms – naujajame mene prasmę suteikia žodžiai arba (ne)kūrybos procesai, grįsti tyrimu, bendradarbiavimu, bendravimu. Ilgainiui fizinę tikrovę pakeitė jos skaitmeniniai vaizdai.