Šeštojoje laidoje Nakas aptaria 7 dešimtmečio politinį klimatą, „neoficialaus“ gyvenimo Lietuvoje suklestėjimą. Daugiausiai dėmesio skiriama Juliaus Juzeliūno kūrybai, jo gebėjimui į vieną kūrinį įmaišyti net kelis skirtingus stilius. Aptariama aukštaitiškų sutartinių ir Afrikos pigmėjų muzikos giminystė, „atsarginės Lietuvos“ idėjos bei Lietuvos mene siautėjantys užsienietiški virusai, nepamirštant ypatingų to laiko politinių aplinkybių, cenzūros ir kitų menininkui trukdančių veiksnių:
Sovietinis menininkas turėdavo susimuliuoti savo idėjos būtinybę komunistinės sistemos labui.
Laidoje Nakas susieja muzikos ir literatūros sritis, pasakodamas apie Juzeliūno simfoniją Žmogaus lyra (1965), sukurtą pagal Eduardo Mieželaičio poemą Žmogus.
Kuo skyrėsi chruščiovinis atlydys ir po jo apėmęs brežnevinis dekadansas? Kodėl visam kultūriniam gyvenimui svarbūs 1972-ieji? Septintojoje ciklo laidoje Nakas pasakoja būtent apie šį laikotarpį, apie tuo metu vyravusias prisitaikymo bei išgyvenimo strategijas ir apie mene pasirodžiusius radikalesnio modernizmo blyksnius. Lietuvių muzikos istoriją praturtino Balsio kantata Saulę nešantis, iš bendradarbiavimo su Sigitu Geda gimusi Kutavičiaus Panteistinė oratorija. Šie įvykiai turėjo itin didelę įtaką tolimesnei Lietuvos muzikos bei kultūros raidai:
Sovietiniame mene nuo tada įsimeta sunkiai išnaikinamas modernizmo kariesas. Tai sistemos nuopuolio ženklas, vidinis autorių atsiribojimas nuo puritoniškos politinės diktatūros…
Kviečiame pasižiūrėti pagal Balsio kantatą
Saulę nešantis 1975 m. sukurtą muzikinį filmą
LRT mediatekoje
Nakas supažindina su Stasio Vainiūno, Abelio Klenickio, Konstantino Galkausko, Antano Račiūno, Vytauto Jurgučio, Algimanto Bražinsko kūryba, „partinės muzikos“ ir sankcijų jos nerašantiems kontekste. Taip pat išgirsime apie kičą, sovietinės epochos sąsajas su moksline fantastika, išskirtinį sovietinio kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus talentą ir charakterį, propagandinės muzikos įspaudus kompozitorių sąmonėje ir kitus valdžios reikalavimų paradoksus:
Politinis muzikos kūrinio užsakymas ilgą laiką buvo įprastas ir neišvengiamas bet kuriam sovietiniam kompozitoriui. Be abejo, tokia prievolė buvo kone automatiška, nes nedeklaruodamas savo lojalumo sistemai atviru būdu, kompozitorius neišvengiamai buvo laikomas ideologiškai kenksmingu ir paprasčiausiai išnykdavo iš kūrybinio sociumo.
Devintojoje ciklo laidoje pasakojama apie pavyzdinį sovietų kompozitorių Sergejų Prokofjevą, jo aršų patriotizmą ir scientizmo religijos įtaką sprendimui grįžti iš Vakarų į Rusiją. Plačiau sužinosime apie Ezopo kalbą kompozitoriaus Antano Rekašiaus muzikoje, apie sovietų ir nacių režimų paraleles, lietuvių nepriklausomybės laikų ilgesį ir sudėtingus santykius su sovietine santvarka.
Turbūt savaime suprantama, kad lietuvių nacionalinės muzikos istorija nėra tikra sėkmės istorija, kokias šiandien įprasta aprašyti madinguose žurnaluose, ji nėra ir pasakojimas apie įspūdingas pergales ir visuotinio pripažinimo svaigulį.
Komentarai
Rašyti komentarą