Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Prisijungti su Facebook
Prisijungti su Google
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Grafinio dizaino projektavimas: eksperimentinio biuro įkūrimas ir veikla
Karolina Jakaitė
TARA: stebuklas ir keiksmažodis
Grafinio dizaino objektai – tai įvairios daiktų pakuotės, dėžutės, prekių ženklai, reklaminiai skelbimai ir plakatai, etiketės ar tiesiog gamyklinės brošiūros. Sovietmečiu tokio pobūdžio kūriniai buvo priskiriami pramoninei arba taikomajai grafikai, meniniam konstravimui arba techninei estetikai, rečiau vartoti reklaminės bei komercinės grafikos terminai.
 
Grafinio dizaino projektus kūrė dailininkai-konstruktoriai, gaudavę užsakymų iš įvairių ministerijų, „Dailės“ kombinatų, biurų ar konkrečių įmonių. Bendrą šios srities raidą, o kartais netgi meninę kokybę sovietinėje sistemoje lėmė „iš viršaus“ nuleisti sprendimai, taisyklės, nutarimai, komisijų ir tarybų prioritetai. Tai buvo kūryba tarp pramonės ir meno, technikos ir estetikos, paženklinta nuolatinio prekių stygiaus kasdienybėje ir kartu modernių parodinių projektų pasiekimų parodose, stipriai priklausiusi nuo institucijų, jų veiklos krypčių, vadovų iniciatyvumo ar neveiklumo. Ir visa tai vyko socialistinio ūkio kontekste, kur negaliojo konkurencijos, rinkodaros ar reklamos dėsniai, ne visada aiškios buvo ir sukurtų grafinio dizaino objektų funkcijos:
 
Jei kapitalistiniame pasaulyje reklama turi grynai komercinį charakterį, t. y., bet kuriomis priemonėmis stengiasi įgrūsti žmogui prekę, tai socialistinės reklamos tikslas – objektyvi, teisinga informacija apie prekę, jos savybes ir naudingumą; ji ne „bruka“, o „siūlo, pataria“. Jonas Urbonas, „Į kiekvienus namus ateinantis grožis“, Literatūra ir menas, 1968 02 17, p. 2.
 
Šalia propagandinių tekstų apie pramoninės grafikos, meninio konstravimo ir reklamos reikšmę rasime retorinių klausimų, tiksliau atspindinčių to meto realijas: ką čia patarinėti, o tuo labiau reklamuoti, kai kokybiškos prekės ir taip greitai išgraibstomos, o parduotuvių lentynos dažniausiai pustuštės?
 
Kalbėti apie sovietinio laikotarpio Lietuvos grafinio dizaino istoriją nėra lengva dar ir todėl, jog žinios apie ją labai fragmentiškos, archyvai sunaikinti arba išblaškyti, išlikę kūriniai nekatalogizuoti. Tad pasakojimą galima pradėti nuo atskirų istorijų, pristatant svarbiausias institucijas, jų veikimo principus, jose dirbusius menininkus ir konkrečius grafinio dizaino pavyzdžius, pasitelkiant to meto šaltinius ir liudininkų prisiminimus.
 
6 dešimtmečio antroje pusėje prasidėję modernizacijos procesai, auganti gamyba ir didėjantis prekių asortimentas, „meno į buitį“ programa, Šaltojo karo modernumo lenktynės (galima prisiminti Nikitos Chruščiovo pažadą „Mes taip pat turime tokių daiktų“) ir kiti veiksniai paskatino Lietuvos grafinio dizaino atsinaujinimo procesus. Vienu iš raktažodžių tapo „Tara“ – taip sutrumpintai grafinio dizaino srityje dirbę dailininkai vadino savo darbovietę, Eksperimentinį taros ir įpakavimo konstravimo biurą. Šios institucijos svarba, o kartu ir specifinė grafinio dizaino situacija atsiskleidžia vieno iš ilgamečių Biuro darbuotojų, dailininko Kęstučio Gvaldos žodžiuose:
 
Nežinau, kas sugalvojo įkurti tą „Tarą“, bet tai buvo stebuklas. [...] nors pats pavadinimas buvo baisus, studentai tyčiojosi, tai buvo keiksmažodis. Tara, etiketės – tai baisiausias pažeminimas, bet ėjo dailininkai ten dirbti, visi norėjo valgyti, todėl ėjo ir nežiūrėjo nieko. Interviu su Kęstučiu Gvalda, užrašė Karolina Jakaitė, 2009 12 16.
 
Iniciatyva įkurti specializuotą taros ir įpakavimo įstaigą atsirado 1961-aisiais. Šį laikotarpį savo prisiminimuose yra aprašęs Biuro iniciatorius ir pirmasis vadovas Antanas Morkevičius:
 
Tuo metu jau labai aktualu buvo didinti įvairių prekių eksportą, o joms įpakuoti reikėjo meniškai apipavidalintos ir modernios taros ir ypač daug prekes palydinčios dokumentacijos (prospektų, instrukcijų, plakatų ir kt.) ir reklamos priemonių įvairiomis užsienio kalbomis. Todėl jau 1961 m. pabaigoje man buvo pavesta steigti Eksperimentinį taros ir įpakavimo konstravimo biurą. Antanas Morkevičius, „Tarp dangaus ir žemės“, in: Lietuvos medienos pramonė: nuo ištakų iki 2000 metų, Vilnius: Homo liber, 2001, p. 132.
 
1963 m. prie Lietuvos SSR Liaudies ūkio tarybos Centrinio projektavimo-konstravimo biuro susikūrė Taros ir įpakavimo konstravimo skyrius, kuriame dirbo 8 dailininkai-konstruktoriai. Oficialia Biuro steigimo data laikoma 1964 m. birželio 9 d., kai Lietuvos SSR Ministrų tarybos Valstybinio mokslinio tyrimo darbų koordinavimo komitete buvo pritarta ūkiskaitinio Bandomojo taros ir įpakavimo konstravimo biuro, tapusio svarbiausia 7–9 dešimtmečių Lietuvos grafinio dizaino kūrybos, gamybos ir sklaidos institucija, steigimui.
 
Reikia pastebėti, jog iki Biuro įkūrimo ir po 1964 m. reklaminės grafikos lauke veikė ir kitų institucijų. Tai Lietuvos SSR „Dailės fondas“, priiminėjęs grafinio dizaino užsakymus per „Dailės“ kombinatus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, taip pat nuo 1973 m. Vilniuje, Prekybos ir pramonės rūmuose, veikęs reklamos skyrius, kuriam ilgus metus vadovavo Rimantas Žilevičius. Kai kurios ministerijos turėjo savo konstravimo skyrius, dailininkų-konstruktorių etatai egzistavo ir didesnėse įmonėse, pavyzdžiui, konditerijos fabrike „Pergalė“ ar Kauno likerių ir degtinės gamykloje „Stumbras“.
 
R. Svaškevičius, leidinio Tara. Reklama viršelis, 1966
K. Katkus, Eksperimentinio taros ir įpakavimo konstravimo biuro reklaminio leidinio viršelis, 1970
Iliustracija iš straipsnio „Gaminys ir vartotojas“
Iš žurnalo Mokslas ir technika, 1965, Nr. 12
K. Ramonas diplominio darbo gynimo metu Pramonės gaminių meninio konstravimo katedroje Vilniaus dailės institute, 1965
F. Daukanto nuotr.
Eksperimentinio taros ir įpakavimo konstravimo biuro firminis vokas, 7 dešimtmetis
Eksperimentinio taros ir įpakavimo konstravimo biuro metodinis kabinetas
V. Lisaitis, Eksperimentinio taros ir įpakavimo konstravimo biuro sportinės aprangos projektai, 7 dešimtmetis
R. Svaškevičius, leidinio Tara. Reklama viršelis, 1967
Eksperimentinio taros ir įpakavimo konstravimo biuro cechas
Eksperimentinio taros ir įpakavimo konstravimo biuro spaustuvė
Eksperimentinio taros ir įpakavimo konstravimo biuro spaustuvė
Biuro struktūra, įvaizdis ir „nelaimingiausia diena“
Tiek steigiant specializuotą grafinio dizaino biurą, tiek kuriant atskiras veiklos strategijas vadovautasi ne vien socialistinių, bet ir Vakarų šalių patirtimi. Biuro struktūra, vienoje vietoje sutelkiant meninio konstravimo, projektavimo, gamybos, spaudos ir mokslinės tiriamosios veiklos skyrius, buvo sukurta išstudijavus Lenkijos, Čekoslovakijos, Vokietijos Demokratinės Respublikos ir Suomijos patirtį bei panašių organizacijų veikimo modelius. Tikslas – vienoje vietoje įgyvendinti grafinio dizaino užsakymą nuo idėjos iki konkretaus produkto, atliekant ekonominius tyrimus bei sukuriant įmonės vizualinį stilių nuo prekinio ženklo iki iškabos ir firminių rūbų dizaino.
 
Biuras įsikūrė Vilniuje, naujai statomoje Kartonažo-litografijos gamyklos teritorijoje Paribio g. 12, šalia saldainių fabriko „Pergalė“. Pradžioje buvo numatyta, jog negamybiniame konstravimo skyriuje dirbs keliolika darbuotojų (skyriaus viršininkas, vyriausiasis architektas, 5 I kategorijos konstruktoriai, 4 II kategorijos konstruktoriai ir vyr. technikas). Tačiau Biuro veikla plėtėsi ir kolektyvas augo: per pirmuosius pusantrų metų buvo papildomai sukurta dar 12 dailininkų etatų, o 1969 m. dirbo jau beveik 50 dailininkų-konstruktorių. Žvelgiant iš šiandienos pozicijų, net neįskaičiuojant gamybiniame skyriuje dirbusių dar kelių šimtų darbuotojų, tai būtų tikrai nemaža reklamos agentūra.
 
Pats Biuras, kaip nauja grafinio dizaino institucija, orientavosi į reprezentatyvaus įvaizdžio kūrimą. 1965 m. buvo surengtas konkursas Biuro ženklui ir firminiam stiliui sukurti. Konkursą laimėjo jaunas dailininkas Kęstutis Ramonas, sujungęs raktinių žodžių („tara“ ir „įpakavimas“) pirmąsias raides ir taip sukūręs įtaigų bei lengvai įsimenamą firminį ženklą, kuris buvo naudojamas visoje Biuro veiklos atributikoje.
 
Biuras turėjo atskirus ekonominių tyrimų, mokslinės techninės informacijos, grafinio dizaino tyrimo skyrius, kuriuose buvo tiriama vartotojiškos taros paklausa, meninio konstravimo ir įpakavimo tendencijos bei galimybės. Biure buvo įkurtas ir specialus metodinis kabinetas. Savotiškas nedidelis grafinio dizaino muziejus, kuriame rinkta visa archyvinė dokumentacija bei sukurtų grafinio dizaino projektų pavyzdžiai. Biure dirbę dailininkai galėjo naudotis specializuota biblioteka, kurioje buvo kaupiama naujausia sovietinio bloko literatūra, – tikrai įspūdingas ir Vakarų šalių reklamos ir įpakavimo periodikos, knygų bei albumų sąrašas! Grafinio dizaino tyrimo sektoriaus darbuotojai rengė konferencijas, seminarus, parodas. Biuras turėjo ir savo sporto skyrių. Jam vadovavęs dailininkas Vladas Lisaitis buvo sukūręs firminės Biuro sportinės aprangos projektus, kurie, deja, liko tik eskizais.
 
Biure veikė ir atskiras leidybinis skyrius, kuriame redaktoriai ir vertėjai dirbo prie reklaminių leidinių ir vien per pirmuosius penkerius metus parengė daugiau nei 2500 leidinių. Nuo 1966 m. buvo leidžiamas informacinis leidinys Tara. Reklama, kuriuo siekta supažindinti su Biuro veikla. Jame buvo pristatomi Biuro dailininkų sukurti atskirų grafinio dizaino sričių pavyzdžiai, spausdinami daugiausia informacinio bei žinybinio pobūdžio straipsniai, naujausios literatūros (knygų, žurnalų ir specializuotų leidinių) bibliografija, apimanti ne tik sovietinio bloko šalis, bet ir Vakarų spaudą, supažindinama su taros, reklamos ir įpakavimo terminologija (vertimai iš anglų kalbos).
 
Biuras turėjo didelę gamybinę bazę, kurioje veikė spaudos, kartonažo, fotomechaninis skyriai, eksperimentinė spaudos procesų laboratorija, įsisavintos pirmosios respublikoje importinės fleksografinės spaudos mašinos, iškiliosios spaudos automatai, ofsetas, rotaprintai, galimybė spausdinti ant polietileno plėvelės ir laminuoto popieriaus, iškirtimo automatai ir kiti sudėtingi poligrafiniai įrengimai.
 
Skamba lyg ir įspūdingai, tačiau būtent poligrafiniai apribojimai („to daryti negalima“, „tas neišeis“) ir spaudos nekokybiškumas buvo menininkų nuolatinių nusivylimų priežastis. Iškalbingas Biuro dailininkės Lidijos Glinskienės prisiminimas:
 
Nelaimingiausia būdavo diena, kai tekdavo pamatyti atspaustą grafinio dizaino projektą. Interviu su Lidija Glinskiene, užrašė Karolina Jakaitė, 2010 10 15.
 
Spaudos bei popieriaus kokybe pasižymėjo tik eksportui arba parodoms skirti pavyzdžiai, kurie dažniausiai buvo siunčiami spausdinti kitur – į Suomiją, Prancūziją.
 
Glinskienės žodžius „nelaimingiausia diena“ tenka pakartoti dar kartą, šįkart trumpai apibūdinant Biuro likvidavimo istoriją. Per visą gyvavimo laikotarpį dėl įvairių reorganizacijos procesų kelis kartus keitėsi įstaigos pavadinimas, teisinė-organizacinė forma, pavaldumas, struktūra ir vadovai (ilgiausiai gyvavo 7 dešimtmečio pabaigoje suteiktas Eksperimentinio meninio konstravimo biuro pavadinimas ir trumpinys EMKB).
 
Nuo 1971 m. Lietuvos SSR Vietinės pramonės ministerijos sistemos įmonės pradėtos stambinti. Tokiu pagrindu 1975 m. EMKB buvo reorganizuotas, įsteigiant Vilniaus taros ir įpakavimo gamybinį susivienijimą „Vilnis“ su vedančia poligrafine įmone. 1991 m. likvidavus susivienijimą „Vilnis“, dingo Biuro archyvas ir metodinio kabineto medžiaga. O nuo 1995 m. Vilniuje, Biuro patalpose, veikusi AB „Grafobal Vilnius“ savo istorijoje mini tik Eksperimentinio meninio konstravimo biuro steigimo, likvidavimo ir privatizavimo faktus.
Laisvas darbo grafikas ir firminis stilius
Dirbti naujai įsteigtame Biure buvo pakviesti jauni dailininkai, baigę skirtingas specialybes Vilniaus dailės institute. Dauguma buvo Grafikos katedros absolventai, tačiau dailininkais-konstruktoriais taip pat dirbo tapybos, scenografijos, freskos-mozaikos, keramikos ir tekstilės studijas baigę menininkai. Tarp pirmųjų darbuotojų minimi Romualdas Svaškevičius, Kęstutis Gvalda, Rasa Dočkutė, Marija Trečiokaitė, Vladas Lisaitis, Kęstutis Šveikauskas, Jadvyga Laurinavičiūtė, Raisa Šmuriginaitė, Lelija Bičiūnaitė, Feliksas Ivanauskas.
 
Čia svarbu paminėti, jog 1960–1976 m. Vilniaus dailės institute buvo galima rinktis pramoninės grafikos ir pakuotės specializacijas. Tarp šios specializacijos absolventų buvo Biure dirbę dailininkai Teresė Bajorūnaitė, Juozas Gelguda, Danutė Umbrasienė, Monika Urmanavičiūtė, Gediminas Karosas, Rita Rozytė ir kt. Nuo 1965 m. į kolektyvą įsijungė ir pirmieji pramoninės dailės specializaciją įgiję dailininkai: Kęstutis Ramonas ir Romana Kungytė, vėliau Pranas Markevičius, Kostas Katkus ir kt.
 
Meninio konstravimo skyriaus viršininku tapo Romualdas Svaškevičius (7 dešimtmetyje pasikeitęs vardą ir pavardę, labiau žinomas kaip Jurgis Raslanas, 1926–2001), vadovavęs Biuro dailininkams pirmuosius dešimt metų. Dar tarpukario Lietuvoje jis dirbo „Spindulio“ spaustuvėje, 1953 m. baigė grafikos studijas Vilniaus dailės institute, dirbo Reklamos ir techninės dokumentacijos vadovu Respublikiniame mokslinės-techninės informacijos ir propagandos institute, stažavosi Paryžiaus, Prahos, Leipcigo, Halės, Rygos miestų įpakavimo ir reklamos įstaigose.
 
Jam vadovaujant buvo įgyvendinta daug ambicingų sumanymų, į Biuro veiklą įsitraukė ir kitų dailininkų, sudariusių kūrybinį grafinio dizaino branduolį: Astrida Žilinskaitė, Lidija Glinskienė, Giedrius Reimeris, Irena Katinienė, Laimutė Puodžiūnaitė, Petrutė Masiulionytė, Elena Lisauskienė, Vaidilutė Grušeckaitė, Teresė Ivanauskaitė, Raimondas Miknevičius, Birutė Matijošaitytė, Benediktas Radzkas, Gediminas Žilys ir kt.
 
Kai kurie iš jų, dar nepradėję dirbti Biure, jau buvo pastebėti jaunosios kartos dailininkai, jų tapybos, lakštinės bei knyginės grafikos darbai buvo eksponuojami parodose, publikuojami dailės albumuose. Pradėję dirbti grafinio dizaino srityje, jie „mokėsi iš praktikos“, konsultuodamiesi su labiau patyrusiais kolegomis, užsakovais, gamintojais ir prekybos darbuotojais, studijuodami užsienio pavyzdžius iš žurnalų ir knygų, pasirinkdami vieną ar kitą grafinio dizaino sritį kaip pagrindinę, labiau mėgstamą.
 
Beveik kiekvienas grafinio dizaino srityje kūręs lietuvių dailininkas prenumeravo lenkų architektūros ir dizaino žurnalą Projekt, leistą nuo 1956 m., vokišką Neue Werbung arba čekų Umění a řemesla. Juose buvo nemažai informacijos, straipsnių ir iliustracijų apie naujausią Vakarų Europos ir JAV dizainą arba paprasčiausiai gražesnių fotografijų, šriftų pavyzdžių. Biuro dailininkai pasakoja išsikirpdavę atskiras detales iš užsienietiškų žurnalų ir klijuodavę po vieną raidelę.
 
Biure buvo projektuojami ir spausdinami visų rūšių taros ir reklaminiai projektai: etiketės, koloretės, banderolės, gaminamos kartoninės dėžutės, kuriami prekių ženklai, plakatai, sudaromi ir išleidžiami įvairūs reklaminiai leidiniai, taip pat vaizdinės agitacijos pavyzdžiai, garbės lentų, šventinių renginių apipavidalinimo projektai. Išsiskyrė ir reklaminių projektų įkainiai. Įdomumo dėlei galima paminėti kitos grafinio dizaino institucijos, Prekybos ir pramonės rūmų, skaičius:
 
Už plakatą – nuo 150 iki 250 rub., už prekės ženklą – iki 250 rub., už skrajutės, diplomo originalą – iki 150 rub. Vidutinė biudžetininko alga sukosi apie 150 rub., tad mūsų honorarai buvo nemaža parama menininkams, Rimantas Žilevičius, „Ne vyturiukai tręšė reklamos arimus“, Šiaurės Atėnai, 2013 05 17.– prisimena Žilevičius.
 
Nors įvairias veiklos sritis ir profesines pajėgas apjungianti Biuro struktūra idėjiškai buvo orientuota į kolektyvinį-komandinį darbą, atliepiant reklamos ir įpakavimo projektų kompleksinį pobūdį, tačiau realiai dailininkai dirbo individualiai, užsakymų projektus dažniausiai kūrė namuose arba savo studijose.
 
Duoda užsakymą, darai ir atneši. Turėjom labai didelę laisvę, bet jeigu reikia, jei yra užsakymas, dirbi dieną, naktį – turi padaryti, – pasakoja Gvalda. Interviu su Kęstučiu Gvalda, užrašė Karolina Jakaitė, 2009 12 16.
 
Dailininkai maloniai prisimena darbo Biure laikotarpį, šiltus tarpusavio santykius, labiausiai pavykusius asmeninius projektus. Dirbdami „pagal laisvą grafiką“, Biure lankydavosi gan retai – pasiimdavo užsakymus ir priduodavo sukurtus projektus.
 
Tačiau verta paminėti ir tam tikrus komandinio darbo rezultatus. Tai firminio stiliaus įdiegimas: vieningo dizaino, pradedant įmonės prekės ženklu, firminiu blanku, baigiant kiekvieno gaminio įpakavimu, markiravimu, firminių drabužių dizainu ir etiketėmis. Tuo metu tai buvo pristatoma kaip naujovė, Vilniaus biuro pasiekimas, tačiau, turint omeny planinės ekonomikos sąlygas, tai buvo ir vienas didžiausių paradoksų.
 
Kompleksinio stiliaus sumanytoju galima vadinti dailininką Svaškevičių (Raslaną), kuris sukūrė Telšių trikotažo fabriko „Mąstis“ (1966), „Anykščių vyno“ (1968) firminio stiliaus projektus. 7 dešimtmetyje prisijungus ir kitiems Biuro dailininkams, firminio stiliaus projektai buvo sukurti Vilniaus duonos kepimo įmonių susivienijimui, Šiaulių alaus daryklai „Gubernija“, Panevėžio alaus daryklai „Kalnapilis“, įmonėms „Tulpė“, „Minija“, „Metalistas“ ir kt.
Eksperimentinio meninio konstravimo biuro dailininkai, 8 dešimtmetis
R. Svaškevičius, firminis stilius „Аnykščių vynui“, 1968
R. Šmuriginaitė, pakuotės „Fregata“ projektas, 7 dešimtmetis
R. Svaškevičius, firminis stilius Telšių trikotažo fabrikui „Mąstis“, 1966
M. Urmanavičiūtė, firminis stilius ir pakuotės „Cotton“, 7 dešimtmetis
Eksperimentinio taros ir įpakavimo konstravimo biuro Meno tarybos patvirtintas projektas
Pabaltijo respublikų maisto pramonės paroda Rygoje, 1966  
Lietuvos paviljonas Parodoje Paryžiuje, 1977  
Meno taryba, konservų dėžutė ir „Tariukas Mėnulyje“
Dirbdami sovietinėje sistemoje, dailininkai kurdavo dizainą pirmiausia galvodami apie meninį rezultatą, estetinį įspūdį ir kartais visai ignoruodami užsakovo reikalavimus ar technines įgyvendinimo galimybes.
 
Labai svarbus vaidmuo dizaino kūrybos grandinėje atiteko Meno tarybai. Kiekvienas Biure sukurtas projektas, prieš paleidžiant į leidybą, gamybą ir apyvartą, turėjo būti svarstomas Meno taryboje. 1967 m. Techninės informacijos skyriaus vadovas Jonas Urbonas, išstudijavęs kitų socialistinių šalių, ypač Lenkijos, praktiką, Biure siūlė įvesti vertinimo balais sistemą, kuri leistų grafinio dizaino projektus vertinti kompleksiškai. Siekta, jog įpakavimo, etiketės, prospekto, plakato, katalogo ir kitus projektus Meno taryba vertintų pagal 6 svarbiausius kriterijus: konstrukcijos ir medžiagos panaudojimo tikslingumą, formos funkcionalumą, grafinę kompoziciją, reklaminį poveikį, šrifto tikslingumą, formos ir grafinio sprendimo atitikimą konkrečiam gaminiui. Jonas Urbonas, „Nauja meno tarybų darbo metodika“, in: Tara. Reklama, Vilnius: Eksperimentinis taros ir įpakavimo konstravimo biuras, 1967, p. 39. Tačiau šis pasiūlymas, kaip ir nemažai kitų, galiojo daugiau teoriškai.
 
Meno tarybos nariai, tarp kurių buvo ir įvairių ministerijų, pramonininkų, prekybininkų ir meno pasaulio atstovų, dailininkų sukurtus projektus dažniausiai vertino pagal savo kompetencijos lygį, meninius polinkius ir skonį. Skirtingais laikotarpiais Biuro meno taryboje yra „dirbę“ žinomi Lietuvos menininkai: tapytojai Antanas Gudaitis, Jonas Švažas, skulptorius Bronius Vyšniauskas, Vilniaus dailės instituto dizaino katedros vedėjas Feliksas Daukantas, grafikai plakatistai Juozas Galkus, Vytautas Kaušinis ir Jonas Gudmonas, dailininkė Vlada Černiauskaitė. Kai kurie Biuro dailininkai, kuriems buvo svarbus meninis lygis, tai traktavo kaip privalumą ir didžiavosi, kad jų projektus vertino kompetentinga Meno taryba.
 
Tačiau ir meno pasaulyje grafinis dizainas buvo daugiau paraštinė sritis, kurios ilgai nenorėta pripažinti kaip meno reiškinio. Darbas šioje srityje laikytas netgi tam tikru „kūrybiniu nuosmukiu“ ar „neįprasta veikla“. Kai kuriais atvejais ir patys dailininkai pramoninės grafikos užsakymus laikė „chaltūros“ objektais, grafinio dizaino pavyzdžių (išskyrus turbūt tik plakatus ir prekių ženklus) dažniausiai neįtraukdami į savo personalinių parodų sąrašus bei katalogus.
 
Ne veltui Biuro vyresnysis dailininkas Arūnas Gedžius vieną iš savo straipsnių pavadino tendencingu klausimu „Ar konservų dėžutė – meno kūrinys?“. Tokių klausimų kildavo dar ir todėl, jog grafinio dizaino pavyzdžiai dažniausiai buvo eksponuojami maisto, lengvosios pramonės gaminių arba pasiekimų parodose, kur nebuvo kreipiamas dėmesys į autorystę, pavadinimą, sukūrimo datą ar meninį stilių.
 
Specializuotų grafinio dizaino parodų per visą sovietmečio laikotarpį surengta nedaug, o ir joms buvo skiriamos dažniausiai ne pagrindinės ekspozicijų erdvės. Grafinis dizainas didžia dalimi liko tik fasadinės kultūros dalimi arba, kitaip tariant, vienu iš daugelio pažadų („Gaminiai bus puikūs“, „Mūsų gaminiai turi būti geriausi pasaulyje“), kurių sistema nesugebėjo ištesėti. Dažnai patys įdomiausi grafinio dizaino projektai nepatekdavo į gamybą, buvo skirti reprezentacinėms reikmėms, rodomi tik užsienio parodose. Tai gerai iliustruoja Gvaldos frazė, ištarta pasakojant apie Lietuvos paviljoną Paryžiuje 1977 m.:
 
Jūsų produktų mums nereikia, bet pakuotes mielai paimtume. Interviu su Kęstučiu Gvalda, užrašė Karolina Jakaitė, 2009 12 16.
 
Kalbant apie Biuro reikšmę ir grafinio dizaino vietą žmonių kasdienybėje, turbūt įtaigiausiai nuskambės vėlgi Gvaldos žodžiai, pačioje pradžioje cituotos minties tęsinys:
 
Jeigu nebūtų buvę „Taros“ biuro, tai mes būtume pilki ir juodi. Interviu su Kęstučiu Gvalda, užrašė Karolina Jakaitė, 2009 12 16.
 
Galima prisiminti, kad tuo metu dauguma laikraščių ir žurnalų buvo nespalvoti. Gatvėse ir viešosiose erdvėse nebuvo tiek vizualinio triukšmo, mirguliuojančių vitrinų ir besikeičiančių reklaminių skelbimų. Tik 1975 m. vasario 26 d. buvo parodyta pirmoji spalvota Lietuvos televizijos laida. Tokioje aplinkoje grafinio dizaino pavyzdžiai – spalvingi, ryškūs, įtaigūs – lengviau nustebindavo, pradžiugindavo ar kitaip atkreipdavo praeivių ir vartotojų dėmesį.
 
Pabaigoje norisi įterpti dar vieną detalę iš liudininkų prisiminimų. Dailininkai pasakoja, jog buvo minčių sukurti meninį filmą Tariukas Mėnulyje apie Biuro veiklą. Toks pavadinimas, tuo metu greičiausiai pasirinktas dėl dominavusios kosmoso amžiaus estetikos, dabar skambėtų netgi simboliškai, turint galvoje Biuro veiklos mastus, įdiegtas naujoves, dažnai nerealius siekius ir nuo realybės nutolusią grafinio dizaino situaciją sovietinėje sistemoje.
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Naudota Literatūra ir Šaltiniai Iliustracijų Šaltiniai

Eksperimentinis taros ir įpakavimo konstravimo biuras
Reklaminis leidinys, Vilnius: ETĮKB, 1970
„Respublikos įmonių prekiniai ženklai“
Tara. Reklama, Vilnius: EMKB, 1966
ARŪNAS GEDŽIUS
„Ar konservų dėžutė – meno kūrinys?“
Literatūra ir menas, 1972 03 11
ARŪNAS GEDŽIUS
„Reikia mums reklamos?“
Mokslas ir technika, 1971, Nr. 1
KAROLINA JAKAITĖ
Lietuvos grafinis dizainas XX a. 6–8 deš.: tarp nacionalumo ir internacionalumo
Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2012
KĘSTUTIS RAMONAS
„Kai grožis ateina į namus“
Literatūra ir menas, 1974 11 16
JONAS URBONAS
„Į kiekvienus namus ateinantis grožis“
Literatūra ir menas, 1968 02 17
JONAS URBONAS
„Nauja meno tarybų darbo metodika“
Tara. Reklama, Vilnius: ETĮKB, 1967
RIMANTAS ŽILEVIČIUS
„Ne vyturiukai tręšė reklamos arimus“
Šiaurės Atėnai, 2013 05 17
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Įveskite komentarą
  • [[current_comment.author_name]]
    [[current_comment.comment]]
[NEXT]
[PREV]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.