1972 m. nuslopinus moderniosios literatūros proveržį, literatūriniame gyvenime prasidėjo pilkieji metai. Slogi, dusinanti atmosfera kaustė tiek privatųjį, tiek viešąjį gyvenimą.
Bet sykiu tai metas, kai valdžia ėmė keisti kovos su jai neparankiais žmonėmis taktiką. Nemažai menininkų, kultūros žmonių pateko į psichiatrijos ligonines ir ten buvo „nugydyti“, kai kurie žuvo keistomis aplinkybėmis (kalbininkas Jonas Kazlauskas, Raimundas Samulevičius, Mindaugas Tomonis), nemažai nusižudė (Bronius Radzevičius) ir daug bandė emigruoti, nors tai tada buvo beveik neįmanoma. Bet kai kam pavyko: 1973 m. emigravo politologas, filosofas Aleksandras Štromas, prozininkas Icchokas Meras, 1974 m. – režisierius Jonas Jurašas ir kritikė, vertėja Aušra Marija Sluckaitė, 1976 m. – dailininkas Vladislovas Žilius, 1977 m. – poetas ir vertėjas Tomas Venclova, 1982 m. – dailininkas Algimantas Švėgžda, dar vėliau, 1984 m., – poetė Edita Nazaraitė, 1986 m. – prozininkas Saulius Tomas Kondrotas.
Viešajame gyvenime vyravo prisitaikymas, valdžios ir visokiausių „deficitinių“ prekių medžioklė – nuo butų ir automobilių iki batų, drabužių. Marcelijus Martinaitis tuo metu rašytuose dienoraščiuose kalbėjo apie griaunamą žmogaus orumą, atimamą laisvę, žmogaus vertimą tam tikra visuomenine funkcija:
Kada šitaip buvo sunykęs žmogaus gyvenimas, taip sugrubusi jo siela? Tūkstančiai akis apsipylę degtine tampa gyvuliais. Kam rūpi didžiadvasiškumas, garbė, sielos dalykai? Net ir iš meno ši amžinoji jo teisė atimama. Iš menininkų daromi tie patys besivoliojantys pašlemėkai, jų sąžinė slopinama ir persekiojama anoniminių dailiai apsikirpusių vyrukų. Kas mato ir supranta šitą purvą, kas jaučia žmogaus nykimą? Kas ir kur atsilieps? Naujieji kultūros feldfebeliai stumia į priekį tik tuos, kurie viso to nemato arba apsimeta nematą. Visa kita persekiojama pagal tironų ir užkariautojų principą: liudininkams, kurie visa tai mato, išdurti akis. Marcelijus Martinaitis, Tylintys tekstai: Užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971-2001, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 34.
Moderniosios literatūros autoriai tuo metu nustumti į paraštę, nutildyti (Sigitas Geda net neteko darbo Mūsų gamtos redakcijoje). Sustabdytas vieno talentingiausių literatūros kritikų Vytauto Kubiliaus, gynusio autoriaus individualų talentą ir subjektyvumą, disertacijos gynimas. Kritikoje pasigirdo nuogąstavimų dėl stabilizacijos, svarstyta apie pusiausvyrą tarp eksperimentų ir klasikos, o už uždarų durų skųstasi, kad nėra įdomių rankraščių. 1976 m., svarstant leidyklos „Vaga“ planus, visa redakcijos komisija pasigedo originaliosios lietuviškos literatūros, visų pirma romanų, novelių. Autoriai vangiai teikė rankraščius.
Kultūrinis gyvenimas iš dalies persikėlė į pogrindinę spaudą. 1972 m. pradėta leisti Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika, pasirodė ir kitų, daugiausia religinių, pogrindinių leidinių, kur kartais rasdavosi vietos ir literatūrai.
Bet oficiozinė kritika su palengvėjimu kalbėjo apie pasiektą novatoriškumo ir tradicijos pusiausvyrą. Apskritai kalbėta daug ir visur – susirinkimuose, posėdžiuose, suvažiavimuose; nutarimuose kartotos tuščios frazės, daugėjo anonimiškos kalbos, už kurios nebuvo nieko, tik įsigalėjęs biurokratizmas.
Iškalbingas 1979 m. Martinaičio įrašas:
Imperijos agonija? Visose srityse sustabarėjimas, minties nepaslankumas, tingumas, biurokratinė silpnaprotystė ir senatviškas marazmas, o šalia – karštligiškas represinių struktūrų veiklumas, sukeltas baisaus netikrumo, įtarumo. Jaučiama kažkokia užslėpta jėga, grėsmė, kuri gali pratrūkti. Ir nežinia, kas išsiverš: tamsus, brutalus, aklas, tradicinės patvaldžio jėgos ištroškęs Rusijos vergo instinktas ar atsinaujinimas, dvasinis apsivalymas?
Cinizmas dabar jau yra atviras, jis jau nesidangsto nei morale, nei marksizmu, nei šviesios ateities idėja. Visa tai jau išsibaigė. Gyventi kartais lyg ir nebaisu, negresia tiesioginis fizinis sunaikinimas, atviras teroras. O vis dėlto gyventi darosi nešvaru. Marcelijus Martinaitis, Tylintys tekstai: Užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971-2001, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 111.
Komentarai
Rašyti komentarą