Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
1973–1980: pilkieji metai
Rimantas Kmita
Pilkieji metai
 
1972 m. nuslopinus moderniosios literatūros proveržį, literatūriniame gyvenime prasidėjo pilkieji metai. Slogi, dusinanti atmosfera kaustė tiek privatųjį, tiek viešąjį gyvenimą.
 
Bet sykiu tai metas, kai valdžia ėmė keisti kovos su jai neparankiais žmonėmis taktiką. Nemažai menininkų, kultūros žmonių pateko į psichiatrijos ligonines ir ten buvo „nugydyti“, kai kurie žuvo keistomis aplinkybėmis (kalbininkas Jonas Kazlauskas, Raimundas Samulevičius, Mindaugas Tomonis), nemažai nusižudė (Bronius Radzevičius) ir daug bandė emigruoti, nors tai tada buvo beveik neįmanoma. Bet kai kam pavyko: 1973 m. emigravo politologas, filosofas Aleksandras Štromas, prozininkas Icchokas Meras, 1974 m. – režisierius Jonas Jurašas ir kritikė, vertėja Aušra Marija Sluckaitė, 1976 m. – dailininkas Vladislovas Žilius, 1977 m. – poetas ir vertėjas Tomas Venclova, 1982 m. – dailininkas Algimantas Švėgžda, dar vėliau, 1984 m., – poetė Edita Nazaraitė, 1986 m. – prozininkas Saulius Tomas Kondrotas.
 
Viešajame gyvenime vyravo prisitaikymas, valdžios ir visokiausių „deficitinių“ prekių medžioklė – nuo butų ir automobilių iki batų, drabužių. Marcelijus Martinaitis tuo metu rašytuose dienoraščiuose kalbėjo apie griaunamą žmogaus orumą, atimamą laisvę, žmogaus vertimą tam tikra visuomenine funkcija:
 
Kada šitaip buvo sunykęs žmogaus gyvenimas, taip sugrubusi jo siela? Tūkstančiai akis apsipylę degtine tampa gyvuliais. Kam rūpi didžiadvasiškumas, garbė, sielos dalykai? Net ir iš meno ši amžinoji jo teisė atimama. Iš menininkų daromi tie patys besivoliojantys pašlemėkai, jų sąžinė slopinama ir persekiojama anoniminių dailiai apsikirpusių vyrukų. Kas mato ir supranta šitą purvą, kas jaučia žmogaus nykimą? Kas ir kur atsilieps? Naujieji kultūros feldfebeliai stumia į priekį tik tuos, kurie viso to nemato arba apsimeta nematą. Visa kita persekiojama pagal tironų ir užkariautojų principą: liudininkams, kurie visa tai mato, išdurti akis. Marcelijus Martinaitis, Tylintys tekstai: Užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971-2001, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 34.
 
Moderniosios literatūros autoriai tuo metu nustumti į paraštę, nutildyti (Sigitas Geda net neteko darbo Mūsų gamtos redakcijoje). Sustabdytas vieno talentingiausių literatūros kritikų Vytauto Kubiliaus, gynusio autoriaus individualų talentą ir subjektyvumą, disertacijos gynimas. Kritikoje pasigirdo nuogąstavimų dėl stabilizacijos, svarstyta apie pusiausvyrą tarp eksperimentų ir klasikos, o už uždarų durų skųstasi, kad nėra įdomių rankraščių. 1976 m., svarstant leidyklos „Vaga“ planus, visa redakcijos komisija pasigedo originaliosios lietuviškos literatūros, visų pirma romanų, novelių. Autoriai vangiai teikė rankraščius.
 
Kultūrinis gyvenimas iš dalies persikėlė į pogrindinę spaudą. 1972 m. pradėta leisti Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika, pasirodė ir kitų, daugiausia religinių, pogrindinių leidinių, kur kartais rasdavosi vietos ir literatūrai.
 
Bet oficiozinė kritika su palengvėjimu kalbėjo apie pasiektą novatoriškumo ir tradicijos pusiausvyrą. Apskritai kalbėta daug ir visur – susirinkimuose, posėdžiuose, suvažiavimuose; nutarimuose kartotos tuščios frazės, daugėjo anonimiškos kalbos, už kurios nebuvo nieko, tik įsigalėjęs biurokratizmas.
 
Iškalbingas 1979 m. Martinaičio įrašas:
 
Imperijos agonija? Visose srityse sustabarėjimas, minties nepaslankumas, tingumas, biurokratinė silpnaprotystė ir senatviškas marazmas, o šalia – karštligiškas represinių struktūrų veiklumas, sukeltas baisaus netikrumo, įtarumo. Jaučiama kažkokia užslėpta jėga, grėsmė, kuri gali pratrūkti. Ir nežinia, kas išsiverš: tamsus, brutalus, aklas, tradicinės patvaldžio jėgos ištroškęs Rusijos vergo instinktas ar atsinaujinimas, dvasinis apsivalymas?
 
Cinizmas dabar jau yra atviras, jis jau nesidangsto nei morale, nei marksizmu, nei šviesios ateities idėja. Visa tai jau išsibaigė. Gyventi kartais lyg ir nebaisu, negresia tiesioginis fizinis sunaikinimas, atviras teroras. O vis dėlto gyventi darosi nešvaru. Marcelijus Martinaitis, Tylintys tekstai: Užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971-2001, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 111.
 
 
 
Martinaitis rašė tais metais, kai susikūrė linksmasis kabaretas Tarp girnų, Juozas Erlickas išleido pirmąją knygelę Kodėl?, o Ričardas Gavelis į stalčių pradėjo rašyti ciniškąjį Vilniaus pokerį. Stasys Jonauskas išvyko į Maskvos M. Gorkio literatūros institutą, iš ten parsivežė ironiškuosius, koliažine technika sudėliotus Spalių eilėraščius. Plačiau: Rimantas Kmita, „Utopijos apvertimas: ironiškoji lietuvių poezija sovietmečiu“, Darbai ir dienos, 2008, t. 50, p. 229–259. Kita vertus, tai buvo proga debiutuoti savo laiko laukusiems poetams, pvz., Henrikui Algiui Čigriejui, sugebėjusiam išlaukti meto, kai privalomi ideologiniai eilėraščiai jau nebebuvo privaloma knygos dalis.
 
Kūrėjai skirtingai reagavo į situaciją, kuri aprašyta Martinaičio dienoraščio puslapiuose. Biurokratinis cinizmas teikė medžiagos ir Erlicko absurdo teatrui, ir kabareto parodijoms (kiek anksčiau panašiai kūrė poetas Vladas Šimkus), ir Jonausko tuščios ideologinės retorikos „poetizavimui“, o Gavelis į cinizmą atsakė tuo pačiu cinizmu, tik dekonstravo ne vien sovietinius, bet ir tautinius mitus. Šokta aplink pastipusį, bet vis dar valdantį drakoną. Ir tai nebūtinai guodė. Kai kurie kūrėjai, kad ir drastiškai, ir juokaudami pro ašaras šaipėsi iš visuomenės, paverstos lėlių teatru. Literatūros kritikas Kubilius šią padėtį aprašė su neslepiamu idealizmo ilgesiu: „Kaip trūksta mums 'esminio galvojimo'!“
 
O kur ta esmė? Ji glūdi ne pačioje literatūroje, o kažkur kitur, žmogiškose vertybėse, išgyvenimuose santykiuose. Bet tą santykį susidaryti dabar sunku, mes bėgam nuo aiškių ir kategoriškų sprendimų, mes nenorim turėti savo aiškios nuomonės, mes slepiame patys nuo savęs savo nusistatymus. Ir taip per visą mūsų literatūrą. Todėl nėra tikrumo, aistros, nes kažkokie esminiai dalykai yra išstumti iš sąmonės. Ir literatūra statoma iš literatūros, iš vingriuoto sukčiavimo paties su savimi, iš priverstinio gražbyliavimo, kuris yra jau ne literatūrinė maniera, o tiesiog egzistavimo būdas, galvojimo būdas, prisitaikymo būdas. Vytautas Kubilius, Dienoraščiai 1978-2004, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007, p. 10-11.
Vytautas Kubilius, 1979-01-10
 
Viliaus Naujiko žodžiais tariant,
 
„Brandaus socializmo epocha“ buvo laikas, kai gyventi buvo galima, bet be pasišlykštėjimo – ne. Buvo du dėmesio verti variantai: stoti į LKP(b) ir šlapintis visiems ant galvų ar išdrožti, anot poeto, „kruškitės be manęs ir išeiti… (į bedarbius, šnapsą, užsienį, aminaziną…) Tuo viskas būdavo pasakyta. Ir net su aksiologine gaidele. Vilius Naujikas, „Apie jaunystę hiphopo ritmu“, www.bernardinai.lt, 2010 12 24.
Lietuvių novelė ir toliau tobulino nuepintą, lyrišką modelį, susitelkdama ties situacijomis ir išgyvenimais. Tai leido kalbėti užuominų kalba, tačiau nesuformavo prozinio pasakojimo „raumenų“. Literatūros tyrinėtoja Dalia Satkauskytė lyrinį prozos modelį vadina lengviausiu pasipriešinimo keliu:
 
Ilgą laiką mūsų prozoje dominavusi lyrinės prozos linija ir įsigalėjęs „gamtinio“ lyrizmo tipas verčia banaliai paklausti, ar gali (galėjo?) būti kitaip agrarinėje šalyje, kur valstiečio gyvenimas ilgai archajiškai suaugęs su gamta ir kur kalbėjimas apie tai, kas dedasi žmogaus „viduje“, turi labai nesenas tradicijas? Taip pat kyla klausimas, ar literatūra, ypač sovietmečiu, užkonservavusi lyrinės prozos modelį kaip pasipriešinimo oficialioms epiškumo normoms būdą, galėjo suformuoti kitokią, rezistencinę oficialiajai, prozinę teksto struktūrą.
 
Pastarasis klausimas iš pirmo žvilgsnio atrodo naivus ir retorinis, nes kas gi gali būti nedėkingiau, kaip svarstyti, kas būtų buvę, jei būtų buvę kitaip... Tačiau Juozo Grušo, Sauliaus Tomo Kondroto, Ričardo Gavelio ar Icchoko Mero proza galėtų būti laikoma kitu rezistencinio modelio variantu. Šios nelyrinės prozos ir pačių prozininkų likimas sovietmečiu aiškiai parodo, kad prozos lyrizmas, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, buvo bene saugiausia rezistencijos forma. Užsienio skaitytojai sako radikaliau – bėgimo nuo tikrovės forma, eskapizmas. Dalia Satkauskytė, Subjektyvumo profiliai lietuvių literatūroje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 166.
 
Prozą labiausiai veikė magiškasis realizmas (Romualdo Granausko, Juozo Apučio, Kondroto kūryba) ir egzistencializmas (Apučio ir Radzevičiaus novelės). Racionaliam suvokimui nepasiduodantį pasaulį be ribų konstravo Kondrotas.
Nauja karta
 
Tai laikas, kai debiutavo karta, nebeprivalanti atlikinėti viešų ritualų, patvirtinančių jų lojalumą režimui, jų knygos pasirodė be privalomų perkūnsargių, nebeturėjo nieko bendra su socialistiniu realizmu. Pradžią tam davė Sigito Gedos, Juditos Vaičiūnaitės, Tomo Venclovos knygos. Pasaulį be ribų savo prozoje kūrė Lotynų Amerikos autorių magiškojo realizmo sužavėti Kondrotas bei Gavelis.
 
Gražina Cieškaitė, Onė Baliukonytė kūrė aukštųjų materijų pasaulius, rytietiškus peizažus tapė Donaldas Kajokas, Antanas A. Jonynas džiazavo poezijos eilutėmis. Net maištingiausias to meto poetas Gintaras Patackas priskirtas „tyliesiems sprogdintojams“.
Visuomenėje kūrėsi grupės, kartais galimos vadinti subkultūromis, kurių gyvenimo būdas buvo ne oponuoti režimui, bet tiesiog susikurti savo gyvenimą šalia režimo. Folklorinis sąjūdis, hipiai, moderniąja Vakarų ir ezoterine Rytų kultūra besižavintis jaunimas, katalikiškas pogrindis – visi jie bandė gyventi pagal savo susikurtas ir priimtinas, o ne privalomas taisykles. Druskininkuose bendravo Vytautas P. Bložė, Nijolė Miliauskaitė, Sigitas Geda, Kornelijus Platelis.
 
Ekologijos klubai metė iššūkį sovietiniam modernizacijos projektui ir reikalavo liautis prievartavus gamtą. Nemažai į literatūrą linkusių žmonių rinkosi ne humanitarines studijas (fiziką, matematiką), kad galėtų dirbti neideologinį darbą ir sykiu kurti savo autonomišką pasaulį. Kitas pasaulis – hipių, Vakarų kultūra besidominčio jaunimo, religinę spaudą leidžiančių katalikų ir kitokių žmonių, bandančių gyventi taip, tarsi sistema neegzistuotų. Vienas tokio gyvenimo simbolių ir pavyzdžių galėtų būti poetas Rimas Burokas.
 
Taigi stagnacijos metais egzistavo du beveik paraleliniai pasauliai. Valdžios aparatas tebekartojo senas ideologines mantras, kurstė ideologinį budrumą, kovingumą, bet tikinčių komunizmo idėjomis beveik nebeliko.
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Rimantas Kmita
„Utopijos apvertimas: ironiškoji lietuvių poezija sovietmečiu“
Darbai ir dienos, 2008, t. 50, p. 229–259
Vytautas Kubilius
Dienoraščiai 1978–2004
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007
Marcelijus Martinaitis
Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006
Vilius Naujikas
„Apie jaunystę hiphopo ritmu“
www.bernardinai.lt, 2010 12 24
Dalia Satkauskytė
Subjektyvumo profiliai lietuvių literatūroje
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.