Teigiami poslinkiai nepriklausomos Lietuvos stiklo mene – išaugusios dailininkų gretos, stiklo meno virsmas šiuolaikinio meno sritimi – buvo pakitusios politinės ir kultūrinės situacijos bei ankstesnio laikotarpio edukacinės reformos rezultatas. Vis dėlto ilgą laiką lietuvių stiklo menininkai buvo priklausomi nuo stiklo fabrikų, kuriuose įgyvendindavo kūrybines idėjas. Tik XX a. 10 dešimtmečiu Lietuvą pasiekė studijinio stiklo judėjimo Studijinis stiklas, studijinio stiklo judėjimasStudijinis stiklas, studijinio stiklo judėjimas [angl. Studio Glass Art, Studio Glass Movement] – individualioje menininko dirbtuvėje kuriamas stiklo menas, taikant rankų darbo technologijas, įgyvendinant kūrinį nuo eskizo iki galutinio rezultato. Privačiose studijose gaminamo stiklo atgimimas kilo XX a. 7 dešimtmetyje JAV, greitai išplito Europoje, kur tuo metu stiklo pramonė išgyveno nuosmukį. Pradininkas – amerikiečių keramikas ir stiklo menininkas Harvey Littletonas (Harvis Litltonas, 1922–2013); jo įsteigta studija „Toledo“ suaktyvino meninius ieškojimus stikle, skatino atitrūkti nuo pramonės dizainerio darbo, susikurti individualius poreikius atitinkančias sąlygas. Studijinis stiklas teikė naują postūmį meninio stiklo raidai, pakėlė stiklo dirbinių prestižą. banga, o su ja ir paskata kurti individualias stiklo dirbtuves. 1995 m. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete įsteigta pirmoji akademinė stiklo dirbtuvė, skirta tobulinti studentų praktinius įgūdžius, atlikti kūrybinius darbus. 1996 m. sostinėje atidaryta Vilniaus stiklo studija, 2000 m. Panevėžyje stiklo dailininkas Remigijus Kriukas (g. 1961) įkūrė privačią stiklo studiją „Glasremis“. Nuo 2005 m. Kaune veikia privati stiklo studija „Stiklo paslaptis“, kurioje dirba Arūnas Alfonsas Daugėla ir Viačeslavas Gibovskis (g. 1960). Kaip visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje tokių studijų tikslas – atitrūkti nuo stiklo pramonės aplinkos, susikurti indidualiai praktikai tinkamas sąlygas.
Stiklininkai nuo 1979 m. ugdomi VDA Kauno dailės fakultete ir nuo 1976 m. – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete. Stiklo dailininkų veikla aprėpia kone visą Lietuvą – edukacijos centrą Kauną, taip pat Vilnių ir Aukštaitiją (Panevėžys). Stimulą plėtoti stiklo meną skatina ne tik individualių dirbtuvių atsiradimas, bet ir dailininkų mobilumas, dažnos kelionės į garsius Europos stiklo centrus, seminarai ir stažuotės, taip pat vietinės ir užsienio parodos, ypač nuo 2000 m. Kaune rengiami Baltijos šalių autorinio stiklo pristatymai Vitrum Balticum (kuratorė – Raimonda Kogelytė-Simanaitienė) ir Vilniuje nuo 2012 m. organizuojama tarptautinė meninio stiklo paroda 2D→ (Iš plokštumos, kuratorė – Dalia Truskaitė).
Kartų kaitos požiūriu vyksta tolygus patirties perėmimo procesas. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu dar aktyviai reiškėsi vyresnieji: Gražina Didžiūnaitytė (1940–2008), Algimantas Aleksandras Žilys (1936–2009) ir Irena Lipienė (g. 1939), į brandos laikotarpį žengė 9 dešimtmečio reformuotojai: Danielius Ramelis (g. 1949), Vytautas Janulionis (1958–2010), Vygantas Paulauskas (g. 1960), Valmantas Gutauskas (g. 1961), Arūnas Aleksandras Daugėla (g. 1963), Remigijus Kriukas (g. 1961) ir vis drąsiau savo poziciją reiškiantys VDA Kauno skyriaus stiklo specialybės absolventai – Artūras Rimkevičius (g. 1960), Sigita Grabliauskaitė (g. 1962), Jaunius Erikas Kaubrys (g. 1967), Rima Mulevičiūtė (g. 1972), Viktorija Anskaitienė (g. 1961), Julija Pociūtė (g. 1981), Linas Labanauskas (g. 1971) ir kt. Stiklo dirbinius kuria ir aktyviai stiklo parodose dalyvauja savo vietos meniniame gyvenime ieškantys vitražininkai (Dalia Truskaitė, Eimutis Markūnas, Viktoras Dailidėnas, Laura Karčiauskaitė-Potet, Rasa Grybaitė ir kt.).
Naujuoju laikotarpiu lietuviai „atrado“ stiklo plastiką, kurios pradmenų buvo jau 9 dešimtmečiu, jie patikėjo stiklo galimybe būti konceptualia ir jaudinančia medija, kuriančia prasmines asociacijas, skatinančia intelektualiam nusiteikimui ar meditacijai. Ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu kilo abstrakčiosios stiklo plastikos banga. Jos išskirtiniu bruožu tapo skaidraus stiklo vyravimas – kaip priešprieša iki tol vyresniųjų pamėgtam spalvotajam, kurio elementai dabar tik ryškino bespalvio stiklo peršviečiamumą. Net ir XXI a. 2 dešimtmečiu polinkis mėgautis bespalviu stiklu, jo skaidrumu, skleidžiama šviesa tarp lietuvių išliko, skirtingai nuo vakariečių.
Ilgainiui stiklininkų darbai tapo įvairesni, jiems (kaip ir skulptoriams) darė įtaką susidomėjimas žmogaus figūra, torsu, veidu. Taip lietuviai priartėjo prie pasaulio stiklo mene populiaraus skulptūrinio objekto, stiklininkų kūrybos siekiai sutapo su pasaulio meno tendencijomis.
Kartu tobulėjo ir technika. Greta populiaraus karšto stiklo pūtimo ir liejimo formose taikytas ir stiklo sukepinimas Stiklo sukepinimas, stiklo sulydymasStiklo sukepinimas, stiklo sulydymas – stiklo formavimo technologija, kai keli stiklo elementai ar sluoksniai degami tam tikru režimu, kol susilydo į vieną darinį. Technologija paranki formuoti dekorą, tarp stiklo sluoksnių įlydyti vaizdinius elementus., moliravimas arba klampinimas Moliravimas, stiklo klampinimas Moliravimas, stiklo klampinimas [lot. mollire – daryti minkštą, lydyti] – stiklo formavimo technologija, kai jo lydymas iki vientisos plastiškos masės iš kieto stiklo elementų modelinėse formose., pâte de verre Pâte de verrePâte de verre [pranc. lydytas stiklas] – stiklo formavimo technologija, kai jis lydomas formose iš kietų elementų, pvz., stiklo rutuliukų. Analogiška moliravimui, tik degama žemesnėje temperatūroje. Išdegtas dirbinys pasižymi grublėtu paviršiumi, netaisyklinga masės tekstūra., šalto stiklo apdorojimas (poliravimas, šlifavimas, raižymas, ėsdinimas). Naujos technologijos suteikia įvairesnių formos niuansų – grublėtą arba matinį paviršių, priklausomai nuo degimo režimo – netaisyklingą masės tekstūrą, leidžia formuoti plokščią kompoziciją – tarp stiklo sluoksnių įlydyti dekoro ar vaizdinius elementus, kitos medžiagos detales. Stiklininkai pasitelkia skaitmenines technologijas, stiklą derina su netradicinėmis medžiagomis – medžiu, metalu, plastiku. Apie būtinybę gerai įvaldyti stiklo kalbą pasakoja Dalia Truskaitė:
Viename savo kūrinyje sumaniau stiklo paviršiuje „išauginti“ metalinius „plaukus“. Atrodytų – paprastas sumanymas. Ir prasidėjo… Kaip išlenkti ir pragręžti stiklą, kokiu grąžtu, kaip jo nesutrupinti, eksperimentai su įvairiausiais grąžteliais, kitais įrankiais, krosnies temperatūra. Taigi noras įgyvendinti idėją kartais paverčia tave lengvai kvanktelėjusiu, maniaku… Eksperimentuoji, ieškai, o šios srities bandymai – nepigūs. Ne tik dėl pinigų. Ar racionaliai iš šalies atrodo suaugusi moteris, kuri, užuot vaikams naujus batus nupirkusi, perka dar vieną stiklo gabalą, kad galbūt jį negailestingai išmestų kaip nevykusį eksperimentą? O vietoj jaukių šeimyninių vakarų dažnai rymo prie nebaigtų darbų? Kartais apninka beprasmybės jausmas. Bet tai tokia saldi nuodėmė…
Savo kaprizus neretai rodo ir baigtas stiklo meno kūrinys. Ne tik jį tinkamai įkurdinti interjere, bet ir nufotografuoti, „pagauti“ tą ypatingą lūžtančios šviesos žaismą reikia didelio profesionalumo, subtilaus, atsargaus žvilgsnio. Ne kiekvienas fotografas tą sugeba. Eksponuoti stiklą taip pat sunku, reikia „švarios“ aplinkos, apšvietimo, specialios įrangos. „Stebuklas, saldi nuodėmė, užmaršties pavojus“. Su Dalia Truskaite kalbasi Kristina Stančienė, Literatūra ir menas, 2009 07 31.
Stiklininkų kūryba neatsilieka nuo viso šiuolaikinio Lietuvos meno teminės ir stilistinės įvairovės. Norimą rezultatą pasiekti padeda geras technikų valdymas.
Komentarai
Rašyti komentarą