Vienas populiariausių 7 dešimtmečio grafikos siužetų – Eglė žalčių karalienė, žinoma iš Salomėjos Nėries poemos, pasakos vaikams ar graikų mitams artimos archajinės sakmės versijų. Didingos pasakos veikėjų figūros it paminklai stūkso vitražiškuose Makūnaitės raižiniuose. Viename iš daugybės Žilytės estampų šia tema Eglė vaizduojama kaip pagyvenusi moteris kraujuojančia Dievo Motinos širdimi, sulaužytas žalčio kūnas virš jos – niūrus neišvengiamos lemties įvaizdis. Pasakose, dainose ar poezijoje dailininkes labiausiai domino sunki moterų dalia, rūsčiuose raižiniuose jos stengėsi išreikšti jų sielvartą ir skausmą.

 

Liaudies dainos įkvėpė ne vieną dailininką, bet retas siekė grafikoje perteikti jų vaizdingas metaforas. Tautosakos dramaturgija, jos sąsajomis su istorija šiek tiek domėjosi Arūnas Tarabilda ar Valerijonas Galdikas, keliolikoje vienai dainai skirtų estampų pateikdamas nuoseklią jos turinio išklotinę. Kitiems labiau rūpėjo dekoratyvi forma. Naivūs, supaprastinti Surgailienės, Sigutės Valiuvienės raižiniai tautosakos temomis primena spalvinimo knygeles vaikams. Vietoj liaudies raižiniuose vaizduojamų šventųjų ir jų atributų sovietinėse tautodailės interpretacijose atsiranda dainuojantys ar šokantys lietuvaičiai tautiniais drabužiais, dūduojantys piemenėliai. Folkloro įvaizdžiai naudojami ir atvirai ideologinei propagandai. Ant kaimiškų kryžių, audinių, verpsčių ir kultuvių aptikti senieji pasaulio tvarkos simboliai grafikoje tampa bereikšmiais ornamentais.

 

Tradicinė lietuvių tautos kultūra daugelyje 7 dešimtmečio grafikos darbų atrodo negyva, suvenyrinė, grynai kaimiška, primityvi ir vaikiška. Neatsitiktinai suklesti vaikų knygų iliustracija. Įžvalgesni dailininkai folkloro tradiciją stengėsi atgaivinti ir sušiuolaikinti, skirdami daugiau dėmesio šio paveldo turiniui ir gilindamiesi į jo kartotės prasmę arba, atvirkščiai, – grynindami tautodailės formas, naudodami įvairesnes grafikos technikas.

 

 

Algimanto Švažo kartono raižiniai Tadas Blinda (1967) su išraižytais dainų posmais panašūs į senus sudūlėjusius dokumentus, o 50 estampų serija Lietuva (1966–1968), it turistinis vadovas pristatanti regionų papročius, legendas ir istorines įžymybes (Vilniaus architektūrą, Palangos Juzę, Stelmužės ąžuolą, Biržų alų, velnią su Puntuku), rodo šalį nesvetingą ir nejaukią.

 

Petras Repšys, diplominiam darbui pasirinkęs populiarųjį Eglės žalčių karalienės siužetą, išraižė savo paties perkurtą iš giminių girdėtą pasakos teksto versiją. Padrikos kompozicijos estampuose lyg atkastame sename kape išbarstyti papuošalai, griaučiai, audinių liekanos. Archeologiniai motyvai mitinį pasakojimą paverčia tikru istoriniu įvykiu, jo interpretaciją – su autoriaus vaizduote ir autobiografija susijusiu tyrimu. Raižiniuose Sigito Gedos poemai Strazdas (1967) dailininko pramanai, istorinės kaimo buities detalės, tautodailei būdingi religiniai simboliai susipina į šiurpokus, nejaukius vaizdus. Dokumentinis, asmeniškas ir jaudinantis santykis su tautos paveldu buvo atsakas sovietų valdžios diegiamam vaikiškam ir susvetimėjusiam etnografiniam požiūriui.

 

Rimtautas Vincentas Gibavičius 7 dešimtmečio pradžioje eksperimentavo perkurdamas liaudiškų karpinių ar šiaudinių dirbinių formas. Naivi folklorinė stilizacija jo grafikoje įgijo geometrinės abstrakcijos bruožų.

7 dešimtmečio grafikoje pastebima ir tikslesnio tikrovės vaizdavimo, realizmo, akademizmo kryptis. Nors grafikai gaudavo daug užsakymų sukurti rašytojų, taip pat ir seniai mirusių, portretus, šis žanras kartu buvo viena iš svarbiausių prieigų prie žodžių neužstojamos tikrovės, dabarties gyvenimo. Tinkamai nupiešti žmogaus veidą ar kūną sugebėjo ne visi, tai labiau sekėsi žydų tautybės, taip pat išskirtinio talento ar Rusijoje studijavusiems dailininkams.

 

Janinos Lili Paškauskaitės plonų juodų linijų, plokšti, šiek tiek popmeną primenantys sausos adatos raižiniai itin skiriasi nuo kitų Lietuvos grafikų darbų. Jos diplominis darbas Dailės institute buvo žymių LSSR moterų portretai (1950), vėliau ji sukūrė seriją Kultūros ir meno darbuotojai (1953–1957). 7 dešimtmečiu Paškauskaitė išraižė ir buitinių scenų, miesto vaizdų, bet pagrindinė jos kūrybos sritis – menininkų ir mokslininkų portretai. Vienuose iš jų matyti vien intelektualus, susirūpinęs veidas, kitur – raiškesnė aplinka. Iš dviejų klišių atspaustuose ofortuose su mecotinta portretuojamojo siluetas kone švyti juodame fone. Greta figūrinių kompozicijų kovos ar sporto tema portretų sukūrė 1973 m. į Izraelį emigravę Samuelis Rozinas ir Galina Rozinienė, taip pat Adasa Skliutauskaitė, Eduardas Jurėnas, Romualdas Čarna.

 

Portretus ir šaržus puikiai piešė Stasys Krasauskas, vis dėlto labiau vertinęs poezijos iliustracijas, herojinius ir alegorinius vaizdus, apibendrintą žmogaus paveikslą, sklandų judrių proporcingų kūnų piešinį. Iš rusų sovietinės dailės perimtą 4 dešimtmečio neoklasicizmo stilių atgaivino sąmoningas, tekstų nulemtas dailininko susidomėjimas pasaulio kultūros praeitimi.

 

Leonas Lagauskas, Leningrade ištobulinęs akademinio piešimo įgūdžius ir minkšto lako techniką, susižavėjęs Renesanso, baroko daile, greta kompozicijų pramonės, uosto, darbo tema ir portretų taip pat kūrė tobulo žmogaus, jaunystės, įsimylėjusių jaunuolių paveikslus. Klasikinės Europos dailės tradicijomis paremta raiška jam leido sukurti kitokių nei folklorinė grafika kaimo vaizdų ir įspūdingų senojo Vilniaus panoramų.

 

Vilniaus tema, populiari tarpukario dailėje, sovietų valdžiai irgi buvo priimtina, nes senąją sostinę Lietuvai grąžino sovietų armija. Gibavičius 1968 m. už estampų seriją Vilnius (1964–1967) pelnė LSSR premiją. Vilniaus peizažus sovietmečiu kūrė daug grafikų: Kuzminskis – folklorinio stiliaus, Kalinauskas – modernius, Žilytė – stilingai dekoratyvius. Valių, Skirutytę domino europinis Vilniaus barokas, Roziną, Paškauskaitę – ištuštėjusios senamiesčio gatvės, Tarabildą, Makūnaitę, Repšį – miesto legendos.

 

Lagausko Senojo Vilniaus panoramos (1971–1979), 15 didelių ofortų serija, – tai kruopščiai tikroviškai nupieštos Senamiesčio apžvalgos iš viršaus, pilnos erdvės ir dienos šviesos, su vos įžiūrimomis šiuolaikinių miesto gyventojų figūrėlėmis, kūdikių vežimėliais, automobiliais. Paskutiniame serijos estampe pro vieno namo sienoje išpjautą ertmę matyti grafiko dirbtuvė su presu, dvi pusnuogės pozuotojos, trečioji išskrenda it mūza su lyra rankoje, danguje lyg angeliukai sklando nuogalės su trimitais. Miesto istorijos ir dabarties ryšį dailininkas perteikė ir džiugiomis romantinėmis alegorijomis: Senamiesčio fone susitinka jaunyste trykštanti nuogalė ir plačiakelnis dabita poetas, švenčiamos vestuvės.

 

Miesto, ypač Vilniaus Senamiesčio, vaizdai ne tik buvo svari alternatyva kaimo folklorui. Jie atskleidė istorinio laiko lūžį, prarają tarp Lietuvos sovietinės dabarties ir tolstančios, nykstančios praeities. Repšys, archeologiškai interpretavęs tautosaką, pamėgino atgaivinti praeitį sumaniai derindamas senąją ir modernią raišką. Poetą Senamiestyje pavaizdavo proziškai – Sigitas Geda Pilies gatvėje basas stovi ant svarstyklių. Senus lietuvių papročius, istorinius mūšius, Jono Biliūno apsakymų motyvus perteikė šiurpokais, nejaukiais kruopštaus piešinio ofortais ar litografijomis, baroko bruožus supindamas su siurrealizmu, senųjų spaudinių, žemėlapių citatas – su savo vaizduote, šeimos gyvenimu. Lietuvos praeitis ir tradicinė tautos kultūra Repšio grafikoje tampa Europos kultūros, istorijos dalimi ir masina žiūrovą savo baugiais slėpiniais.

 

8 dešimtmečiu estampų serijų Lietuvos istorijos tema sukūrė ir kiti grafikai. Svarbus akstinas buvo Vilniaus universiteto jubiliejui skirta paroda (1979). Mėgstama tema taip pat buvo Žalgirio mūšis, 1863 metų sukilimas. Dailininkai ieškojo tam tikro vaizdinio kodo, rakto į praeitį. Juo galėjo tapti lyg scenovaizdis konstruojama mūšio lauko erdvė, senųjų spaudinių kompozicijos principai.

 

Iš 8 dešimtmečio Dailės instituto absolventų išsiskyrė Elvyra Kairiūkštytė, atnaujinusi linoraižinio techniką, ištobulinusi spalvotą, iš keleto klišių spaudžiamą estampą ir išplėtusi jo raiškos galimybes. Jos kūryba – tarsi trūkstama grandis tarp 7 dešimtmečio tautodailės interpretacijos ir 9–10 dešimtmečių neoekspresionizmo, taip pat susijusio su primityvia raiška.

 

Kairiūkštytė iš pradžių vaizdavo savo artimiausią aplinką, supančius žmones, studentų gyvenimą, sukūrė bičiulių portretų. Netrukus jos kūryboje atsirado nuorodų į senovės pasaulio kultūras, feministinės kritikos užuominų ir aibė įvairių moters įvaizdžių – nuo goslios nuogalės iki nežinomos šventosios ar teatrališkos graikų deivės. Daugiaspalviai Kairiūkštytės estampai – daugiasluoksniai, dėl savitos paviršiaus ir regimos gelmės sąveikos optiškai judrūs. Drąsi, nevaržoma dailininkės meistrystė, moderni ekspresija, ironija ir liaudiško primityvizmo parodijos buvo taiklus kirtis sustabarėjusiai tautinei grafikos mokyklai ir kartu jos atgimimas.

 

9–10 dešimtmečiais dėl poreikio permąstyti paveldą ir tautines tradicijas ar noro neatsilikti nuo europinės neoekspresionizmo bangos grafikai vėl susidomi tautodaile ir grubiu „liaudišku“ iškiliosios spaudos raižiniu.

 

Nedideli, taupūs, pilkų atspalvių Viktorijos Daniliauskaitės estampai primena smarkiai išdidintus tradicinių raižinių fragmentus. Svarbus jų elementas – išlaisvinti, atkabinti nuo kontūro lygiagrečių brūkšnelių pluoštai. Gamtos motyvai ar pramanyti baltiški, pagoniški moters žemės, moters paukščio, moters augalo įvaizdžiai čia atrodo atklydę iš tautodailės paraščių. Robertos Vaigeltaitės-Vasiliūnienės spalvoti medžio raižiniai tyčia netvarkingai sudaryti iš daugybės linijų ir spalvų sluoksnių. Religiniai ir etnografiniai motyvai, archeologinių radinių atvaizdai, tradiciniai simboliai juose išdėstyti lyg kilimų ornamentai. Laisvydė Šalčiūtė kurį laiką raižė išraiškingas aistros apimtų nuogų moterų figūras ornamentinių kilimų fone. Eglės Vertelkaitės 1998–2001 m. ekspresionistiniai estampai skirti lemtingos moters įvaizdžiui. Kęstutis Vasiliūnas „liaudiškuose“ medžio raižiniuose pabrėžė religinį tautodailės turinį.

 

Prieš tuščią dailės dekoratyvumą, už konceptualumą ir prasmę rimtai į kovą stojo bene geriausiai neoekspresionizmo idėjas perpratęs Kęstutis Grigaliūnas. 20 ryškiaspalvių linoraižinių serijoje Jurgeliškės (1988–1989) vaikiškai primityvia ir kartu popmeniškai patrauklia forma jis pasakoja apie vieną jau išnykusį Lietuvos kaimą pokariu – sovietų tankus, tremtį, šūvius miške, laidotuves, nakties siaubą, partizanų kūnais nuklotas aikštes.