1979 m. žurnale Statyba ir architektūra (Nr. 5) pasirodė pažintinis straipsnis pavadinimu „Architektūrinių ieškojimų kryžkelėse“, kuriame pirmą kartą oficialiai aptarta postmodernizmo architektūra. To, kas jau daugiau nei dešimtmetį vyko už geležinės uždangos, nebebuvo galima ignoruoti, tačiau kaip į šiuos procesus sureaguota sovietinėje Lietuvoje? Anoniminį straipsnio autorių kamavo sovietinei ideologijai būdinga problema – kaip reikėtų „teisingai“ įvertinti vakarietišką postmodernizmą? Reziumuota kritiškai, tačiau nesugebėta nuslėpti ir smalsumo:

 

 

O juk postmodernizmas tuo metu Lietuvos architektūroje jau egzistavo. Ir suvokiamas jis buvo kaip vakarietiškumo ženklas.

 

Postmodernizmas Vakarų architektūroje pradėjo formuotis 7 dešimtmečio pabaigoje, visų pirma kaip modernizmo kritika, socialinis ir politinis projektas, chronologiškai įvardijęs save tuo, kas eina po modernizmo. Kritikuojant modernizmo universalumą ir funkcionalumą, pradėta pabrėžtinai naudoti istorinių stilių citatas, medžiagų ir faktūrų įvairovę, ryškias spalvas, blizgius paviršius ir kitas priemones, kurias modernizmas buvo nurašęs į prasto skonio ar net kičo paraštes.

 

Siekta nuo globalumo pereiti prie lokalumo, skatintos regioninio identiteto paieškos. Vakarų architektūroje naujus formos sprendimus diktavo technologinės inovacijos, todėl ekstravagantiški medžiaginiai sprendimai tapo ryškiu postmodernizmo skiriamuoju bruožu. Tuo tarpu sovietinėje architektūroje nuolatiniai ekonominiai nepritekliai, statybinių medžiagų trūkumas ir technologinis atsilikimas stabdė inovacijas, tad ir postmodernizmas čia neretai buvo formalus. Juo labiau kad to meto SSRS architektai vis dar gyveno informacinėje ir teorinėje atskirtyje.

 

Nepaisant to, postmodernizmas Sovietų Sąjungoje gali būti matomas kaip tam tikra pasipriešinimo ir maišto forma prieš architektūros standartizavimą ir medžiagų ribotumą. Juk būtent 8–9 dešimtmečiais tarp Maskvos architektūros instituto absolventų gimė toks nonkonformistinis reiškinys kaip „popierinė“ (arba konceptualioji) architektūra, propagavusi naują estetiką, poetinį naratyvą, tęsusi klasicizmo, konstruktyvizmo, suprematizmo tradicijas, kūrusi distopines vizijas. Martynas Mankus, „Postmodernizmo idėjų raiška XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių Lietuvos architektūros darbų konkursuose ir neįgyvendintuose projektuose“, Mokslas – Lietuvos ateitis, 2014, Nr. 6 (3), p. 225–233. Greta įprastinio architektūros lauko reiškėsi ir jaunieji Estijos architektai (vadinamoji Talino mokykla – Leonardas Lapinas, Vilenas Kunnapu, Juri Okas ir kt.), tuo pat metu domėjęsi meninėmis praktikomis, kurios laikytos protestu prieš architektūros biurokratizavimą ir standartizavimą. Andres Kurg, „Talino architektūros mokykla – brėžiniai, parodos ir pastatai“, in: Maištaujantis oportunizmas, sudarė Viktorija Šiaulytė, Marija Drėmaitė, Vilnius: Architektūros leidinių fondas, 2014, www.archfondas.lt.

 

Postmodernizmo apraiškų sovietinės Lietuvos architektūroje galima aptikti jau 8 dešimtmetyje, nors jos ir nebuvo lydimos maištingų alternatyvių praktikų ar manifestų. Ryški 9 dešimtmečio architektūros tendencija – formos įmantrumas ir skulptūriškumas. Ryškiausias pavyzdys neabejotinai yra Romualdo ir Aušros Šilinskų suprojektuota Fizioterapijos gydykla Druskininkuose (1981), kurios pagrindą sudaro plastiškos, organiškos lieto betono formos. Panašios plastiškos formos panaudotos „Bangos“ kavinėje Palangoje (Gintautas Telksnys, 1979). Vaidas Petrulis, „Įveikiant funkcionalizmo ribas“, in: Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 121.

 

Pirmuoju Lietuvos postmodernizmo pastatu architektūros profesorius Algimantas Mačiulis laiko 1979 m. Palangoje pagal Šilinskų projektą pastatytą klubą su arkos-portalo motyvu. Tačiau kai Mačiulis pavadino Šilinską Lietuvos postmodernizmo pionieriumi, šis atsakė kurdamas negalvojęs apie postmodernizmą, nes nežinojęs, kas tai yra. Algimantas Mačiulis, „Naujasis manierizmas“, in: Archiforma, 1996, Nr. 2, p. 22. Taigi patys architektai ne kartą pripažino ir pabrėžė formalią lietuviškojo postmodernizmo pusę. Vis dėlto 1979-ieji, panašiai kaip kadais 1959-ieji, tapo simbolinio posūkio Lietuvos architektūroje data.

 

Lietuvoje postmodernizmas buvo suvokiamas kaip naujas stilius su vakarietiškumo, o kai kuriems netgi „antisovietiškumo“ prieskoniu. Būti postmodernistu tapo madinga, tai formavo tam tikrą formalią architektūros kalbą – dekoratyvumą, sustambintas geometrines formas (apskritimą, kvadratą, trikampį), ryškias spalvas išorėje, geometrinio piešinio įspaudus fasadų tinke, apdailos medžiagų įvairovę (kiek ji buvo įmanoma sovietinio nepritekliaus sąlygomis), komplikuotas kompozicijas, sudarytas iš susmulkintų tūrių.

 

Pirmaisiais įgyvendintais postmodernizmo grynuoliais galima laikyti „Astorijos“ viešbučio restorano interjerą Vilniuje (Algimantas Šarauskas, 1983; neišlikęs) ar Mokslų akademijos Fizikos instituto poilsio namus Preiloje (Gintautas Telksnys, 1978–1985). Iškalbingi ir 1981 m. organizuoto konkurso kaimo kultūros namų projektai, kuriuose pasikartoja portiko ir arkos motyvai.

 

Postmodernizmo judėjimas buvo neatsiejamas nuo jaunosios kartos architektų. 9 dešimtmečio pradžioje žurnale Statyba ir architektūra sukurta jaunųjų (architektų) skiltis, kurioje jau atsirado poleminių publikacijų. Tačiau didžiausiu įvykiu laikomas 1982 m. išleistas MSPI jaunųjų architektų projektų katalogas, kurį architektas ir architektūros publicistas Audrys Karalius pavadino „bomba“:

 

Jau vien kuklaus juodai-balto leidinuko faktas Sovietų Sąjungoje kvepėjo neregėta drąsa, o ir jaunųjų architektūra kvepėjo įžūliai antitarybiškai. [...] Galingai užtaisyta prisukamoji postmodernizmo bomba varė kraują į jaunas galvas... [...] Architektūros fakulteto auditorijose nuolat buvo girdima, kaip šen bei ten trūkinėja marksistinės-lenininės doktrinos siūlės. Užviręs katilas detonavo 1983-aisiais gimusį architektūros studentų konkursą SIKON (jau laikomas ilgaamžiškiausiu Europoje). Audrys Karalius, „Prie architektūros kapo: Kodėl laidojame tai, ką turime geriausio“, www.pilotas.lt, 2016 03 18.

 

Minėto konkurso, 1983 m. inicijuoto tuometinių Vilniaus inžinerinio statybos instituto architektūros studentų Audriaus Ambraso, Gintaro Čaikausko ir Audrio Karaliaus, darbai jau buvo artimi „popierinės“ architektūros maištingumui.

 

Architektūriniai konkursai tapo labai svarbia 9 dešimtmečio idėjų laboratorija ir naujovių dirbtuve, juo labiau kad tuo metu sovietinės Lietuvos architektams pirmąkart atsivėrė tarptautinių konkursų horizontai. Konkursiniai darbai sudarė galimybes kur kas laisviau ir įvairiau perteikti ir pristatyti architektūrines idėjas, kurių nereikėjo derinti projektavimo institutų komisijose ir statybos valdybose. Tokį konkursų gausėjimą galima sieti ir su santykiniu laisvėjimu, ir su platesniu architektūros idėjų sklaidos kontekstu, todėl juos ypač pamėgo jaunieji architektai.

 

1983 m. Paryžiaus „Opera Bastille“ pastato tarptautiniame konkurse dalyvavo Gedimino Baravyko vadovaujama tuometinio Miestų statybos projektavimo instituto architektų grupė: Andrius Gudaitis, Leonidas Merkinas, Saulius Šarkinas ir Gražina Pajarskaitė. Ši grupė pateikė sudėtingos kompozicijos geometrinių tūrių kompleksą su būdingais postmodernizmo elementais. Panašios stilistikos projektą „Arktikos centro“ Rovaniemyje, Suomijoje, architektūriniam konkursui 1984 m. pasiūlė architekto Jono Anuškevičiaus grupė. Ir buvo apdovanota Garbės premija.

 

Itin pagausėjo ir vietinių konkursų. 1981 m. surengtas Vilniaus Gedimino prospekto pertvarkymo konkursas, siekiant visą prospektą ar jo dalį paversti pėsčiųjų gatve su visuomeniniais pirmaisiais aukštais, suplanuota mažosios architektūros ir želdynų sistema. Algimantas Mačiulis, „Kurti menišką aplinką“, Statyba ir architektūra, 1985, Nr. 11, p. 20–22. XX a. antroje pusėje Vakaruose pėsčiųjų gatvės (arba ištisos zonos) idėja susiformavo kaip miestų humanizavimo proceso dalis, siekiant atkurti „sveiką“ pėsčiųjų gatvę su atskirtu automobilių transportu. Pirmoji tokia gatvė įrengta Roterdame (1972), antroji – Erfurte (1973), trečioji – Šiauliuose (1975).

 

Dar 8 dešimtmečio viduryje nuspręsta vieną pagrindinių Šiaulių miesto magistralių – Vilniaus gatvę – paversti pėsčiųjų zona. Architektūrinę ir planinę projekto dalį kūrė Virginija Taujanskienė, estetinę – miesto vyriausiasis dailininkas Vilius Puronas (pirmas etapas: 1974–1984 m.). Išsaugojus esančius želdinius, buvo įrengtas 900 m ilgio pėsčiųjų bulvaras su nedidelėmis aikštėmis, vieninga gatvės danga iš dviejų spalvų ir dydžių plytelių ir originalūs smulkiosios architektūros objektai: poilsio zonos su kilnojamomis betoninėmis vazomis, ąžuoliniai suolai, gazoninės terasos su atraminėmis sienutėmis iš lauko akmenų, medinė pergolė, skulptūrinės reklamos.

 

Suprojektuotas originalus gatvės apšvietimas su kabančiais ir toršeriniais burbulo formos šviestuvais. 1979 m. patvirtinta miesto centro spalvinio apipavidalinimo koncepcija: raudonai-geltonai-baltai pilka spalvinė gama, atitinkanti pagrindinių medžiagų spalvas: raudona – plytos, molis; geltona – smėlis, mediena; balta – kalkės, kreida; pilka – cementas. Šiomis spalvomis dažyti fasadai, langų rėmai, aliuminio pudra perdažytos metalinės fasadų dalys.

 

Pagrindinėje gatvių sankryžoje pastatytas dekoratyvinis simbolinis tūrinis akcentas – bokštas-laikrodis su 2,3 m aukščio termometru, kurio viršuje įtaisytas skulptūrinis mechaninis gaidys, plasnojąs ir giedąs motyvą „Lai gimtieji Šiauliai...“ (aut. Vilius Puronas). Sutvarkyta ir suvienodinta gatvės prekybinė reklama (apipavidalinimo stilius, šriftas, spalviniai indeksai).

 

Vienas originaliausių elementų – plačiai panaudota tapybos ant fasadų technika (parduotuvės „Gamta-medžioklė-žūklė“ tapybinė reklama (Ričardas Nečajus); mėsos parduotuvės „Kumpis“ reklama (Dalia Rimdžiūtė) ir pan. Vienoje ugniasienėje nutapytas iliuzinis grindinio tęsinys su želdiniais. Prie Rūdės gatvės įrengtas amfiteatras. Dekoratyvinėmis skulptūromis papuošti fontanai.

 

Tai buvo pirmoji pėsčiųjų gatvė visoje Sovietų Sąjungoje, susilaukusi didelio dėmesio ir įvertinimo – 1984 m. apdovanota SSRS Ministrų tarybos premija. Dėl savo scenografiško daugialypumo, sugestyvaus dekoratyvumo, elementų ironijos ji gali būti laikoma vienu pirmųjų postmodernistinių viešosios erdvės pavyzdžių.

 

Intensyvaus transporto miesto centre keliamos problemos ir Kaune paskatino mąstyti apie pagrindinės miesto centro magistralės – 1,6 km ilgio Laisvės alėjos perdavimą pėstiesiems. Išsaugojus tradicines liepų eiles, sukurta nauja danga (iš penkių tipų betono plytelių), suprojektuoti betoniniai aštuonių tipų borteliai, smulkiosios architektūros elementai (mediniai suolai, aliuminiu ir bronza apdailinti šviestuvai), želdiniai (archit. Alfredas Paulauskas, Vanda Paleckienė, 1977–1982). Pagrindinėje sankryžoje su Simono Daukanto gatve įrengtas dekoratyvinis fontanas. Tai irgi buvo svarbus XX a. 9 dešimtmečio miesto dizaino projektas, įvertintas SSRS mastu.

 

1985 m. Kauno senamiestį kertanti Vilniaus gatvė, pratęsianti Laisvės alėją, taip pat paversta pėsčiųjų gatve, o jos rekonstrukcijos metu sukurti vieningo istoristinio stiliaus smulkiosios architektūros objektai – telefono automatų būdelės, šviestuvai, suoleliai, šiukšlių dėžės. Architektų Rimvydo Palio ir Rymantės Gudienės architektūriniai sprendimai bei individuali smulkioji architektūra organiškai įsiliejo į seniausios miesto dalies architektūrinį kontekstą, o Vilniaus gatvę pavertė pavyzdine tiek Lietuvoje, tiek visoje Sovietų Sąjungoje. Almantas Bružas, „Pavojus senamiesčio dvasiai: mažajai architektūrai gresia išnykimas“, www.pilotas.lt, 2016 04 01.

 

Šie eksperimentai viešosiose miestų erdvėse, važiuojamųjų dalių perdavimas pėstiesiems ir vieningų vizualinių sistemų kūrimas ženklino naują postmodernistinės urbanistikos, viešųjų erdvių ir miesto dizaino etapą.