Dailininkų sąjungos Grafikos sekcija sovietmečiu buvo uždara ir privilegijuota bendruomenė. Glaudų dailininkų tarpusavio bendravimą ir grafikos raidos savitumą pirmiausia lėmė šios dailės rūšies techninė pusė.

 

6 dešimtmečio pabaigoje ir 7 dešimtmečiu Lietuvos grafikoje vyravo iškilioji spauda – rupūs medžio ir linoleumo raižiniai. Kaimo tautodailės tradicijų tąsa atitiko oficialią sovietų valdžios sutautinimo politiką. Ilgainiui folklorinė kryptis dailininkams įkyrėjo ir jie ėmė naudoti kitas technikas. 8 dešimtmečiu paplito ofortas ir litografija, taip pat šilkografija ir daugiaspalviai estampai. Sovietmečio pabaigoje grafikai pamėgo tamsą, išgaunamą sudėtingais cheminiais (akvatinta) ar fiziniais (mecotinta) būdais.

 

Grafikų darbas daugiausia vyko bendrose dirbtuvėse. Savosiose visą reikalingą įrangą ir medžiagų turėjo tik žymūs valdžios pripažinti kūrėjai. 1968 m. Dailininkų sąjungos eksperimentinės grafikos dirbtuvės buvo įsteigtos Vilniuje, Grybo gatvėje Antakalnyje. 2000 m. jos perkeltos į Latako gatvę ir pertvarkytos į Grafikos meno centrą su galerija „Kairė – dešinė“. Aktyvi šios įstaigos veikla prisidėjo prie grafikos suklestėjimo XXI amžiuje. Dailininkai, ypač dėstytojai, dažnai naudojosi ir Dailės instituto grafikos spaustuvėmis. Jiems padėdavo patyrę technikų meistrai. Vakarais dirbtuves ir spaustuves užrakindavo sunkiomis geležinėmis durimis, kad kas nors nesumanytų spausdinti disidentinių leidinių ar atsišaukimų, bet dailininkai vis tiek įsigudrindavo ten drauge ir pasilinksminti. Jie matė vieni kitų kūrinius, jų kūrybos procesas buvo pusiau viešas. Iš dalies dėl to estampams taikyti ne tokie griežti oficialūs kriterijai kaip tapybai, taip pat grafikai rečiau nei tapytojai kūrė slapčia.

 

Aktualios grafikos meno tendencijos gerai matydavosi specialiose parodose ir jų kataloguose. Lietuvos grafikai dalyvaudavo nuo 1968 m. rengiamoje Talino grafikos trienalėje, vėliau – Krokuvos, Liublianos bienalėse. Valdžia pro pirštus žiūrėjo į tai, kad dailininkai patys siųsdavo ekslibrisus į tarptautines parodas. Sovietmečiu buvo nuolat dideliu tiražu leidžiami ne tik Lietuvos grafikos albumai, bet ir atskirų autorių estampų serijos. Kaip ir knygų iliustracijas, juos nuo 7 dešimtmečio vidurio cenzūruodavo Glavlitas.GlavlitasGlavlitas (Главное управление по охране государственных тайн в печати, ГУОГТП (ГУОТ)) – cenzūros įstaiga, Vyriausioji valdyba literatūros ir meno reikalams, įsteigta 1922 m. Rusijoje, kontroliavo ir cenzūravo beveik visas Rusijos, o vėliau ir TSRS kultūrinio gyvenimo sritis.

 

Dėl produkavimo ir sklaidos ypatumų grafikos raidą tik iš dalies galima palyginti su tapybos tendencijomis. 8 dešimtmečio jaunųjų grafikų estampai popmeno bruožais artimi tapytojų ketverto kūrybai, 9 dešimtmečio akvatintos juoduma ir fantastiniai padarai – penketo paveikslams, tautodailės tradicijomis grįsto raižinio atgimimas Sąjūdžio laikais – neoekspresionizmui.

 

Techniniai grafikos aspektai lemia ir jos vaizdų sandarą, turinį. Postmodernizme jie konceptualizuojami: mechaninis kopijavimas, reikalingas perkelti piešiniui ant klišės, virto kūrybos metodu – vaizdo citatomis, glaudus estampų ir knygų iliustracijų ryšys išugdė ypatingą grafikos santykį su žodžių kalba, laike trunkantį pasakojimą perteikiančios estampų serijos gerai tinka ir meniniams tyrimams.