„Greitu laiku visoje šalyje užvirs grandiozinė socialistinė statyba“, – buvo žadama paskutiniame žurnalo Savivaldybė numeryje 1940 m. liepą. Drauge su sovietine okupacija buvo pradėta sisteminga ir nuosekli architektūrinio gyvenimo pertvarka. Visose trijose okupuotose Baltijos šalyse (Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje) pertvarkytas architektūros valdymas ir administravimas, atlikta projektavimo darbų centralizacija, pradėta rūpintis architektų ideologiniu (per)auklėjimu ir pamainos akademiniu rengimu, panaikinta privati nuosavybė ir suardyta tradicinė savireguliacijos sistema „užsakovas–vykdytojas–naudotojas“. Teliko vienas ir vienintelis valstybinis užsakymas.

 

Iki 1941 m. birželio (nacistinės okupacijos) pastatyti spėta nedaug, o ir pačios statybos buvo orientuotos į naujus socialinius prioritetus – pirmoji architektūrinė-statybinė veikla sovietinėje Lietuvoje buvo gyvenamieji namai darbininkams Aukštuosiuose Šančiuose ir gana plačiai reklamuota darbininkų gyvenamoji kolonija Kaune. Šis 40 butų namas nebuvo jokia naujovė, lyginant su prieškariniais modernistiniais projektais, tačiau propagandos priemonėse įtaigiai iliustravo būsimąją proletariato valstybės gyventojų gerovę. 1940 m. buvo planuota gana plati tokio pobūdžio namų statybos kampanija, apimanti Vilnių (5 namai po 24 butus), Šiaulius (2 namai po 24 butus), Jurbarką (4 namai po 8 butus), Panevėžį, Telšius (vienas 24 butų namas) ir t. t. Šiuos užmojus sustabdė 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs karas, tačiau po 1944 m. liepos, kai sugrįžo Raudonoji armija, naujoji architektūrinė ir urbanistinė doktrina įtvirtinta ilgiems metams. Pirmuoju pokario dešimtmečiu (1944–1955) architektūrinė veikla iš esmės buvo nukreipta į miestų atstatymą ir perstatymą, tačiau tuo pat metu buvo įdiegti ir nauji projektavimo bei estetikos principai.

 

Stalininis laikotarpis sovietinėje architektūroje ryškiausiai įkūnija totalitarinio meno prigimtį. Pasak meno istoriko Igorio Golomštoko, valstybė meną ir apskritai kultūros sritį paskelbė savos ideologijos įrankiu, monopolizavo visas šalies meninio gyvenimo formas ir priemones, sukūrė visa apimantį kontrolės aparatą ir meno valdymą. Stalininė SSRS meno doktrina gyvavo du dešimtmečius (1932–1955) ir buvo vadinama socialistiniu realizmu. Abi su juo susijusios datos – tiek pradžios, tiek pabaigos – žymi radikalias sovietinės kultūros permainas, kurios buvo ne meno evoliucijos padariniai, bet „revoliucija iš viršaus“. 1932 m., vykdant Komunistų partijos Centro komiteto nutarimą, visi meno darbuotojai – architektai, rašytojai, dailininkai, skulptoriai, kino kūrėjai – turėjo burtis į sąjungas, kurioms buvo nustatyta „teisinga“ meno kryptis. Buvo reikalaujama, kad menas ir literatūra atspindėtų įsivaizduojamą Sovietų šalies tikrovę. Architektai, suvaryti į projektavimo institutus, irgi buvo rengiami laikytis „teisingos“ ideologinės programos, tačiau jiems buvo itin keblu pasirinkti kūrybos priemones, atitinkančias vaizdavimo „kaip gyvenime“ (socialistinio realizmo) principą. Kelią į klasicistinėmis formomis grįstą reprezentatyvumą nutiesė konservatyviu skoniu pasižymėjusi senoji nomenklatūros karta. Konstruktyvųjį modernizmą architektūroje pakeitė istorinis, klasikinis, akademinis imperinis stilius.

 

Stalininei architektūrai (arba socialistiniam realizmui, Stalino ampyrui) būdinga neoklasicizmo estetika nėra unikalus reiškinys. Panaši architektūrinė estetika XX a. 4 dešimtmečiu aptinkama daugelyje pasaulio šalių. Nieko bendra su socializmu neturinčiose valstybėse tai buvo natūrali modernizuotos klasikos alternatyva modernizmui. Tačiau totalitarinėse valstybėse (Vokietijoje, Italijoje ir ypač SSRS) toks reprezentatyvus ir monumentalus stilius tapo vyraujantis. Pokario Lietuvą pasiekė ne ankstyvoji, o antroji, pokarinė, socrealizmo, naujai įvardyto „sovietiniu Pergalės stiliumi“, architektūros banga. Lietuvoje 1945–1950 m. visas dėmesys buvo sutelktas į miestų atstatymą, o 1950–1955 m. įtvirtinta naujoji stilistinė programa.

 

 

Lietuvos SSR architektams teko spręsti ir sovietinei architektūrai privalomą socialistinio turinio ir nacionalinės formos klausimą. Šios sovietinės koncepcijos tikslas buvo padaryti architektūrą lengvai atpažįstamą, t. y. priskirti architektūrą būtent socialistinei politinei santvarkai ir konkrečiai nacionalinei respublikai. Koncepcijos pamatu laikyta klasikos ir liaudies kūrybos dermė: klasicistinė sandara ir elementai įkūnijo imperinį SSRS stilių, o nacionalinės formos klausimas spręstas pritaikant etnografinius dekoro elementus. Lyginant su moderniajai architektūrai būdinga esmine formų, tūrių ir medžiagų kalba, stalininio laikotarpio architektūra buvo „suliteratūrinta“ – jos socialistinė prigimtis pabrėžiama tiesmukomis simbolių, užrašų, šūkių ir skulptūrinio dekoro nuorodomis, kurios turėjo būti atpažįstamos visiems sovietiniams piliečiams. Nors architektūra yra vienas labiausiai nuo žodinės išraiškos nutolusių menų, pastatai buvo priversti „kalbėti“.

 

Sovietinės simbolikos suplakimas su liaudies meno motyvais – tai socrealistinio dekoro ypatumas. Sovietinė emblematika (pjautuvas ir kūjis, penkiakampė žvaigždė, Pergalės, Tėvynės karo ordinų ženklai, skydas, kalavijas, šalmas, vėliavos, sovietiniai herbai), dailės, muzikos, technikos, aviacijos, laivyno, sporto ar kitų sričių simboliai buvo suplakami su liaudies meno motyvais. Tokia „nacionalinių formų“ ornamentika buvo ypač skatinama, tačiau sulaukė ir kritikos, nes dažniausiai apsiribojo poros motyvų interpretacijomis (pvz., Lietuvoje įvairiai varijuota tulpė). Sovietinių ir nacionalinių elementų samplaika būdinga Kauno jaunimo teatro fasadui (dab. Nacionalinis Kauno dramos teatras, Kazimieras Bučas, 1956–1959), kurio skulptūrinėje grupėje vaizduojamos figūros su tautiniais drabužiais ar smulkūs liaudies menui būdingi ornamentai.

 

Daugelis architektų mechanišką etnografinių elementų perkėlimą į visiškai kitos medžiagos (mūro, tinko, betono) ir struktūros (daugiaaukštės) pastatų fasadus laikė primityviu ir neturinčiu nieko bendra su liaudies meno tradicija. Tačiau Lietuvoje susiformavo specifinė kryptis – taikomojo liaudies meno panaudojimas interjeruose, artimas prieškariniam „tautiniam stiliui“ (art deco). Jis ryškiai matomas architekto Simono Ramunio kūryboje, kurio dėstytojas VDU buvo architektas Jonas Kovalskis, žymiausias prieškarinių tautinio art deco stiliaus interjerų Kauno Karininkų ramovėje ir kitur autorius. Ramunio sukurti „tautinio stiliaus“ interjerai Valstybinio dramos teatro vestibiulyje ar Ministrų Tarybos pirmininko kabinete tapo priimtinu nacionalinės formos sprendimu patiems architektams.

 

Socrealizmui būdingos nacionalinės ir socialistinės simbolikos bei klasicistinės kompozicijos samplaikos apogėjumi tapo Lietuvos SSR paviljonas Sąjunginėje žemės ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje (archit. Kazimieras Šešelgis, Jonas Kumpis, Adolfas Lukošaitis, Simonas Ramunis ir kiti, 1950–1954). Čia panaudota daug tam laikotarpiui būdingų „nacionalinių“ elementų: lietuviškos pirkios prieangio imitacija, liaudiškų audinių raštai ir medžio drožinius primenančios angų formos, iš betono išlieti medinės liaudies architektūros ornamentai, lietuvaičių tautiniais rūbais su žemės ūkio atributika skulptūros ir bareljefai. Interjero projektui vadovavęs Ramunis pasitelkė į pagalbą jaunus architektus Algimantą ir Vytautą Nasvyčius bei daugybę lietuvių menininkų – paviljoną jie pagal žemės ūkio parodos pobūdį išpuošė bareljefais Žemdirbystė, Gyvulininkystė, Avininkystė, Kiaulininkystė ir komunistinės tematikos vitražais Marytė Melnikaitė, Ivanas Černiachovskis, Vincas Mickevičius-Kapsukas. Tautinio art deco stiliaus puošmenos ir mediniai baldai buvo įkomponuoti aukštoje klasikinės kompozicijos erdvėje.