1937 m. Klaipėdoje gimęs Tomas Venclova augo inteligentų šeimoje. Rinkdamasis rašytojo kelią sekė tėvo – Antano Venclovos (1906–1971) – pėdomis, tarpukariu buvusio kairiuoju, o sovietmečiu – oficioziniu rašytoju bei aukšto rango inteligentijos veikėju.

 

Puikus apsiskaitymas, poetinės tradicijos išmanymas formuoja Venclovos kūrybos pobūdį – eiliavimo formų griežtumas ir įvairovė, preciziški ritmai ir rimai. Šiuo aspektu jį galima vadinti Henriko Radausko linijos tęsėju. Tačiau jeigu Radauskui poezija buvo alternatyvos tikrovei kūrimas („Vos liesdamas daiktus ir žmones, / Aš laikausi pats už savęs“), tai Venclovai – tikrovės sutankinimas, atskleidžiantis nematomus pasaulio ryšius. Dėl to Venclovos eilėraščiuose gausu istorinių, geografinių, biografinių realijų. Nežinant ar nesuprantant jų komplikuojasi ir eilėraščio suvokimas, todėl Venclovos poezijos rinkiniuose kai kuriuos eilėraščius palydi trumpi komentarai, o paskutinėje rinktinėje pastabų – daugiausia biografinio pobūdžio – yra prie kiekvieno eilėraščio. Taip poezija pasirodo neatsiejama nuo ją rašančiojo gyvenimo.

 

Venclovos gyvenimui, o sykiu ir kūrybai, lemtingą įtaką darė kintantis poeto santykis su sovietine sistema. Gimęs šeimoje, priklausiusioje sovietinės inteligentijos elitui, jis kurį laiką išlaikė tikėjimą sistema, jos galimybe keistis. Pasak paties Venclovos, lūžiniai buvo 1956-ieji – Vengrijos sukilimo ir jo numalšinimo metai, kai žlugo viltys, kad Stalino mirtis ir po jos sekęs „atlydys“, gali lemti palaipsnį sistemos humaniškėjimą ir demokratiškėjimą. Vengrijos sukilimui skirtais eilėraščiais ir pradedamos Venclovos poezijos rinktinės. Nuo to laiko jo santykiai su sovietine sistema ima komplikuotis, o vėliau, 1976 m. jam tapus Helsinkio grupės nariu, šie santykiai tampa atvirai priešiški. Priešstata baigiasi tuo, kad Venclova 1977 m. emigruoja į JAV. Čia jis galiausiai įsitvirtina kaip Jeilio universiteto slavistikos profesorius.

 

Venclova nėra produktyvus poetas. Dar prieš išleisdamas savo pirmąjį eilėraščių rinkinį Kalbos ženklas (1972), jis publikuoja dvi mokslo populiarinimo knygas Raketos, planetos ir mes (1962) bei Golemas, arba dirbtinis žmogus (1965). Venclovos poezija, ypač pirmieji rinkiniai, reikalauja intelektualaus skaitytojo – kūriniuose gausu atvirų bei paslėptų kultūrinių citatų, darančių didelę įtaką kūrinio reikšmei. Jo eilėraščiai nėra jausmų išsakymo lyrika – priešingai, emocija čia sąmoningai prislopinama. Taip pasirodo nebe emocinis žmogaus santykis su pasauliu ar pačiu savimi, bet tai, kas yra už jo – egzistencinė kalbančiojo situacija.

 

Svarbi Venclovos veiklos sritis – vertimai, kurių didžiąją dalį sudaro moderniosios poezijos – pirmiausia anglakalbės ir rusakalbės – vertimai. Pats Venclova pripažįsta, kad eilėraščio vertimas, t. y. siekis sukurti savo semantika, ritmika, melodika originalui kuo adekvatesnį variantą, labai panašus į nuosavo teksto kūrimą. Dėl to vertimus jis laikąs pusiau originaliais kūriniais ir juos – kaip tai kadaise yra daręs Maironis – publikuoja kartu su savais kūriniais (pvz., rinkinyje Tankėjanti šviesa ar rinktinėje Pašnekesys žiemą).